|
Jėzuje neprilygstama atrama
Prieš dvidešimt metų pasaulį sudrebinusi Černobylio atominės elektrinės katastrofa į Amžinybę pašaukė tūkstančius žmonių ir dar didesnius jų pulkus suluošino bei sutrumpino jų gyvenimo laiką Žemėje.
Iš kai kurių šioje nelaimėje nukentėjusiųjų širdžių ir dabar dar gali kilti nebylus vidinis klyksmas: Kodėl tai atsitiko mums? Kur buvo Dievas, kai mus ištiko toji mirtinai pavojinga radiacija?
Ne, neužtenka jiems paguodžiančiai atsakyti: Mirtį nugalėjęs Dievo Sūnus tikrai buvo tą jūsų juodžiausią kentėjimų valandą, ir dabar Jis nuolat pasilieka su jumis. Kad įsitikintume, jog Jis nėra mums šališkas, pabandykite dėmesingiau pažvelgti į Nukryžiuotojo atvaizdą ir nors truputį ilgėliau pasvarstyti, ką reiškia Jo ištarti žodžiai: Mano Dieve, mano Dieve, kodėl mane apleidai?! (Mk 15, 34).
Manau, kad jei kas nors ir paklausytų šio patarimo ir savo kančią (su Jėzaus perkeičiančia žmogaus širdį) kančia vienytų, tuomet vis tiek tokiam žmogui reikia regimosios atramos, tai yra mūsų krikščioniško gyvenimo pavyzdžio. O jis (šioje ypatingoje ir taip pat kitose panašiose skausmingose gyvenimo situacijose) galėtų būti, pavyzdžiui, kad ir toks: jei matysime, jog būtent dabar reikia ištarti tikėjimą ir viltį žadinančius žodžius, tada nieko nelūkuriuodami pasinaudokime šia proga, ir būtinai, kiek tik laiko dar turėsime, bent mintyse už vienaip ar kitaip kenčiantįjį pasimelskime (jei įmanoma drauge su juo).
Taigi būtina į skaudžiausius žmonių išgyvenimų iššūkius tikėjimo dvasia atsiliepti ir jiems bandyti naują gyvenimo viltį įkvėpti. Prisikėlusio iš numirusių Kristaus palaima testiprina mus ir ypač tuos, kurie mumyse stengiasi atrasti Jį ir Jo gydantį artumą.
Kun. Vytenis Vaškelis
© 2006 XXI amžius
|