Pirmasis puslapis
Darbai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Laikas
Laikas ir žmonės
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Svarbiausia – sąžiningai tarnauti žmonėms

Benjaminas ŽULYS

Zigmas Juozas Tamakauskas

Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos pradinukai, jų mokytojos ir ekskursijos vadovas Zigmas Tamakauskas su monsinjoru Vytautu Rūku, išsaugojusiu Lietuvai bažnytines brangenybes, Trakų bažnyčios šventoriuje. 2005 05 24

Kauno „Nemuno“ vidurinės mokyklos biologijos mokytoja Aldona Venslauskienė ir Zigmas Tamakauskas mokinių ekskursijos „Popiežiaus Jono Pauliaus II keliais“ metu Šiluvoje prie Švč. M.Marijos statulos su mons. Eduardu Simaška (2005 05 25)

Kauno Stasio Lozoraičio vidurinės mokyklos pradinukai, jų mokytojos, išvykos vadovas istorijos mokytojas Zigmas Tamakauskas prie Vytauto Didžiojo paminklo (skulptorius – prof. Antanas Kmieliauskas) Kernavėje (2005 05 24)

Nedvejojo nuo jaunų dienų

Šį žmogų neblogai pažįsta, su juo bendrauja Kauno miesto ir kitų mūsų šalies vietovių švietimo, kultūros darbuotojai, inteligentai. Jis žinomas ir užsienio lietuvių bendruomenėse. Tai – istorijos mokytojas metodininkas, Kauno miesto savivaldybės Švietimo tarybos narys, Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus Švietimo sekcijos pirmininkas, Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio štabo narys, varpininkas Zigmas Juozas Tamakauskas. Tų titulų būtų galima išvardyti ir daugiau, nes šis žmogus yra itin aktyvus įvairiose gyvenimo srityse puoselėjant katalikiškas idėjas, mūsų tautos istoriją, tradicijas, blaivų gyvenimo būdą. Jam suteiktas Laisvės kovų dalyvio vardas, jis apdovanotas Švedijos blaivybės asociacijos medaliu, Garbės ir Padėkos raštas. Be to – publicistas, lietuviško žodžio puoselėtojas. Buvo ir tebėra aktyvus laikraščio „XXI amžius“, kitų leidinių visuomeninis bendradarbis, aktualių idėjų propaguotojas. Inteligentiškas, žvalios eigasties, geranoriškai nusiteikęs, Z. Tamakauskas balandžio 30-ąją pažymi savo gyvenimo 70-ies metų jubiliejų. Nepasakysi, kad jam tiek…

Nueitas gyvenimo kelias byloja apie aktyvią veiklą Lietuvos labui, drauge su kitais patriotais siekiant Lietuvos laisvės, o dabar – tolesnio jos dorinio suklestėjimo, visokeriopos pažangos.

Tai, kas čia pasakyta, iš dalies yra gal tik sausos frazės. Todėl dera atsigręžti į šio žmogaus gyvenimą, pasakyti vieną kitą žodį apie jo nuveiktus ir toliau dirbamus darbus, kolegų, bendraminčių atsiliepimus.

Jei atkūrus Lietuvoje nepriklausomybę kai kurie dabartiniai įvairaus lygio veikėjai iš tikrųjų ar tariamai atsivertė į tikėjimą, siekius už Lietuvos ateitį, tai Z.Tamakauskui tokio atsivertimo neprireikė. Dar vaikystėje, paakintas labai pamaldžios savo mamos, jis buvo ministrantu Kauno Šv.Gertrūdos bažnyčioje, o ją sovietams uždarius – Kauno Katedroje. Nuo jaunų dienų jis buvo gretose tų žmonių, kurie tvirtai tikėjo Lietuvos nepriklausomybe, jos siekė rizikuodami savo laisve, patirdami sovietinių prievartos struktūrų smurtą. Dar besimokydamas Kauno „Aušros“ gimnazijoje, Zigmas įsitraukė į rezistentinę, pogrindinę tautinę veiklą. Su bendraminčiais moksleiviais slapta spausdino ir platino antisovietinio turinio lapelius. Jis pasirinko dar vieną protesto formą, kuri šiandien gal daug kam atrodys naivoka.

Net ir pradėjęs studijuoti lituanistiką Vilniaus universitete, jaunuolis negalėjo nurimti. Kaune Vėlinių dienos išvakarėse Vytauto prospekte buvusiose Senosiose kapinėse jis organizavo patriotinę talką – su patikimais bendraamžiais ir bendraminčiais sutvarkė lietuvių karo lakūnų ir lietuvių karių kapus. O Vilniuje, kur jis studijuodamas gyveno, drauge su studentais patriotais surengė slaptą Kūčių vakarą. Po metų, prieš Vėlines, talka su studentais lituanistais buvo surengta Vilniaus Rasų kapinėse. Ten įvyko ir garsusis Vėlinių jaunimo susibūrimas, kuriame jaunuoliai garsiai reiškė protestą prieš sovietinę okupaciją, sveikino tuo metu vykusią Vengrijos revoliuciją, giedojo nepriklausomos Lietuvos himną, religines giesmes, patriotines tautines dainas. O Zigmas ant Jono Basanavičiaus kapo iš akmenėlių sudėliojo uždraustą Gedimino stulpų ženklą. Po to jaunimo eisena pajudėjo Aušros Vartų link. Tada buvo iškviestos sovietinės kariuomenės pajėgos eisenai išvaikyti. Žinoma, tai negalėjo likti be pasekmių – daug mitinge dalyvavusių studentų buvo griežtai nubausti, Zigmas gavo griežtą papeikimą, jam buvo nutrauktas stipendijos mokėjimas.

Dar Kaune jaunimo pogrindinės organizacijos nariai duodavo priesaiką Dievui ir Tėvynei nuošaliame Ąžuolyno kampelyje arba Kauno Katedros zakristijos koplytėlėje. Čia jaunuolius palaimindavo kunigas, būsimasis kardinolas Vincentas Sladkevičius. Grupės susirinkimai vykdavo Katedros bokšto patalpoje arba aktyvių bendražygių Vandos ir Kazimiero Kalibatų bute. O vilniškių studentų būrelis priesaiką davė Aušros Vartų koplyčioje.

Atėjo laisvės dienos

Bet prieš ateinant laisvei, dar 1957 m. vasario 16-osios išvakarėse, naktį vyko kratos, areštas, tardymai sovietinio saugumo rūsiuose, pagaliau – pašalinimas iš universiteto. Po to – rekrūtai radiacija užterštame pauralės Zlatousto krašte.

Grįžęs Z.Tamakauskas tuometinio Vilniaus universiteto rektoriaus J.Kubiliaus dėka priimamas į šios aukštosios mokyklos neakivaizdinį skyrių, į antrą kursą. Zigmas vėl suorganizuoja slaptą jaunimo būrelį. Vėl kratos, tardymai. Ir antrą kartą pašalinamas iš universiteto. Jam kurį laiką niekur neleidžiama įsidarbinti.Tik vėliau pavyksta gauti darbo vienoje statybos organizacijoje, vėliau – Kauno gelžbetonio gamykloje, kur prabėgo net 28 metai – nuo darbo užmokesčio inžinieriaus iki skyriaus viršininko. Baigė su pagyrimu Ekonomikos technikumą, Vilniaus universiteto, iš kurio kažkada du kartus buvo pašalintas, Kauno humanitarinio fakulteto vakarinį skyrių.

Turėdamas neabejotinų organizacinių gabumų, oratorinio meno įgūdžių, Z.Tamakauskas, dirbdamas Gelžbetonio gamykloje, skatino žmonių patriotines nuotaikas, meilę savo tėvynei, kultūrai, garbingai Lietuvos istorijai, propagavo blaivų gyvenimo būdą. Jis rengė temines ekskursijas „Geriau pažinkime Lietuvą“, vadovavo įmonės Blaivybės bei Lietuvių kalbos draugijoms.

Atgimstant Lietuvai, Z.Tamakauskas buvo Sąjūdžio grupės narys, dalyvavo Lietuvos Sąjūdžio pirmajame ir antrajame suvažiavimuose Vilniuje, per Sausio įvykius drauge su kitais drąsuoliais saugojo nuo okupantų svarbius valstybės objektus.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, Z.Tamakauskas pradėjo dirbti ir tautos kultūros istorijos mokytoju Kauno „Nemuno“ vidurinėje mokykloje, kur jam buvo suteikta istorijos vyr. mokytojo, o netrukus – istorijos mokytojo metodininko kvalifikacijos. Jubiliatas su malonumu prisimena, kad, prieš atvykstant į Lietuvą popiežiui Jonui Pauliui II, jis ta proga surengė kilnojamąją parodą „Popiežiaus Jono Pauliaus II žingsniai“, kuri buvo eksponuojama įvairiose miesto mokyklose, kai kuriose įmonėse. Kita idėja – įtraukti mokyklų jaunimą į renginius, pažymint Kovo 11–osios šventę. Z.Tamakauskas dvi kadencijas – aštuonerius metus – buvo Seimo nario Kazimiero Kuzminsko padėjėju. 1996 metais – Lietuvos krikščionių demokratų partijos kandidatas į Seimą Pramonės apygardoje, kur iš trylikos kandidatų pateko į antrąjį rinkimų ratą. 1997 metais išrinktas į Kauno miesto tarybą, kurioje dirbo Kultūros ir švietimo komitete. Taip pat buvo miesto pilietybės komisijos pirmininku. 15 metų dėstė Vilniaus universitete.

Ir – jau minėtosios ekskursijos po įvairias Lietuvos vietoves, poezijos vakarai, susitikimai su įdomiais, garbiais žmonėmis. Tuo buvo siekiama propaguoti mūsų tautos papročius ir tradicijas. Kaip sako jubiliatas, „šių renginių metu prisiliesdavome prie gyvosios Lietuvos istorijos, prie mūsų tautos dvasinių klodų. Tai keldavo žmonių širdyse Lietuvos prisikėlimo viltį“. Išvykų metu ekskursantai, vadovaujami Z.Tamakausko, aplankydavo žymesnes istorines, literatūrines vietoves, paminklus, kapines, bažnyčias, muziejus, susitikdavo su kunigais. Reikia pasakyti, kad nemažai šių renginių buvo organizuoti sovietmečiu, nors buvo rizikinga, nes visuose jų vyravo patriotizmo, tikėjimo, tautiškumo, blaivybės dvasia. Bet kiek jau kartų buvo rizikuota, patirta nuoskaudų, neteisybės, smurto, tad ir šiuokart dvejoti buvo nevalia.

Aktyvus publicistas

Z.Tamakausko publikacijos spausdinamos leidiniuose „XXI amžius“, „Tremtinys“, „Laisvės kovų archyvas“, „Lietuvių tauta ir pasaulis“ bei kituose. Viename jis rašė, kad Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus neturėtų vykti į Maskvą minint Antrojo pasaulinio karo baigties 60-metį. Straipsnį pagrindė Kauno „Saulės“ gimnazijoje per savo vestą pilietinio ugdymo pamoką gimnazistų argumentuotų diskusijų išvadomis. Už šias pilietinio ugdymo pamokas, siekiant subrandinti jauną žmogų aktyviam pilietiniam gyvenimui, gauta net Respublikos Prezidento padėka.

Be to, Z.Tamakauskas spaudoje bei kitais būdais kelia ir nemažai aktualių problemų. Štai „XXI amžiuje“ jis ragino Kauno miesto vadovus susirūpinti Tremties ir rezistencijos muziejaus, esančio Kaune, likimu, jo finansavimu. Taip pat (drauge su Lietuvos krikščionių demokratų Kauno skyriaus pirmininku K.Kuzminsku) publikavo pareiškimą Kauno miesto savivaldybės tarybai „Dėl ketinimo užpilti žemėmis S.Dariaus ir S.Girėno mauzoliejų“. Deja, ne vien šių pareiškėjų, bet ir kitos pažangiosios visuomenės nuomonės, kad mauzoliejų reikia išsaugoti, nebuvo paisyta – ši tautos šventovė buvo sulyginta su žeme… Daug publikacijų yra ir apie patį Z.Tamakauską. Įdomūs rašiniai ir kituose leidiniuose, taip pat – užsienyje.

Dar 1989 metais Z.Tamakauskas siūlė pastatyti Kaune paminklą vyskupui, blaivybės propaguotojui Motiejui Valančiui. Šią mintį spaudoje parėmė ir kiti Kauno gyventojai. Pagaliau neseniai toji idėja buvo įgyvendinta – paminklas iškiliam mūsų tautos šviesuoliui stovi Kauno Rotušės aikštėje, šalia Kauno kunigų seminarijos sienos.

Z.Tamakauskas pasiūlė pakeisti sovietmečiu duotus kai kurių gatvių pavadinimus kitais vardais.

Garbusis jubiliatas džiaugiasi, kad jam ne kartą teko bendrauti su tokiais Lietuvos patriotais šviesuoliais, kaip amžinosios atminties Vilniaus arkivyskupas Julijonas Steponavičius, nepriklausomos Lietuvos užsienio reikalų ministras Juozas Urbšys, kitais tauriais žmonėmis, neišdavusiais tikėjimo, nepamynusiais meilės Lietuvai. Ir dabar jį sieja draugystė su monsinjoru Alfonsu Svarinsku, akademiku Zigmu Zinkevičiumi, kitais nūdienos šviesiais žmonėmis. Su savo parengtais pranešimais dalyvauja respublikinėse ir tarptautinėse konferencijose, kuriose aptariamos pedagoginės ir Lietuvos istorijos temos, skaito paskaitas šiomis temomis miesto visuomenei.

Siekti teisingumo

Viename pokalbyje Z.Tamakauskas sakė, kad svarbiausia – sąžiningai tarnauti žmonėms. „Iš to ir kiti dalykai, atspindintys konkrečios vietovės konkrečius poreikius, žmogaus laisvės ir atsakomybės principus, būsimo piliečio ugdymą krikščioniška tautine dvasia. Ypač reikia suaktyvinti švietimo įstaigų darbą, paremti aktyvių mokytojų pastangas. Negalima taikstytis su kosmopolitizmo apraiškomis. Mes turime diegti jaunų žmonių sąmonėje ne materialistinio turgaus iliuzijas, o kilnius patriotizmo, Tėvynės meilės, tikėjimo ir pasiaukojimo idealus. Visos mūsų pastangos turėtų būti nukreiptos girtavimo liūnui įveikti, smurtui ir jo televizinei propagandai sustabdyti, padidinti darbo vietų skaičių. Labai svarbu siekti teisingesnio ekonominio gyvenimo, gamybos rezultato teisingesnio paskirstymo. Negalima taikstytis su „dvigubom buhalterijom“, su sukčiavimu, su dideliu skirtumu tarp atlyginimų už vienodą darbą, kai paprastų darbuotojų atlyginimo sąskaita kraunami kelių „nepaprastų“ asmeniški metiniai atlyginimų fondai“, – sakė Z.Tamakauskas.

Tai tarsi nuoroda į tuos uždavinius, kuriuos turi spręsti nepriklausomos Lietuvos dori žmonės.

Kaunas

© 2006 „XXI amžius“