|
Nesibaigiantis absurdo serialas
Petras KATINAS
Partijos, vadinamos Socialdemokratų, kurioje neliko nieko socialdemokratiška, beje, niekada to ir nebuvo, vyriausiuoju derybininku tapęs krašto apsaugos ministras Gediminas Kirkilas visiškai nusiplūkė. Derybos vyko dėl neva dviejų ministrų, Seimo komitetų pirmininkų ir kitų portfelių bei portfeliukų dalybų. O iš tiesų nušalinus A.Paulauską trijulė, tiksliau, A.Brazauskas, iš paskutiniųjų stengiasi atremti darbiečio V.Uspaskicho, kuris siekia užgrobti visą valdžią, ataką. Tiek vykdomąją, tiek įstatymų leidžiamąją. Trečioji šių įnirtingų grumtynių dalyvė, valstietė K.Prunskienė tose batalijose jokio vaidmens nevaidino. Ji iš tos tragikomedijos tik stengėsi naudos sau ir bent išsaugoti savo elektoratą būsimuosiuose rinkimuose. Žinoma, ir pačiai bent jau porą metų išlikti valdžioje. Juk vargu ar galimoje naujosios vaivorykštės ar mažumos Vyriausybėje jai būtų atsiradę vietos. Naiviai nuskambėjo iš užjūrių kelionių grįžusio ir paskutines dienas užsienio reikalų ministro portfelį nešiojančio A.Valionio pareiškimas, kad socialliberalai, išeidami iš koalicijos, neva pasikarščiavo ir, nepaisant A.Paulausko išvarymo, privalėjo likti valdančiojoje grupuotėje. Nežinia, ar A.Valionis iš tiesų toks naivus, ar tik tokiu dedasi. Juk A.Paulauskas tapo nepalankus, tiksliau sakant, nebereikalingas rusų oligarchui. Tiesa, kurį laiką dar galėjo būti neišmestas, jeigu būtų pritaręs V.Uspaskicho sumanymui sudaryti komisiją Prezidento veiklai tirti. Kitaip sakant, pirmajam žingsniui siekiant nušalinti oligarchui nepaklūstantį Valstybės vadovą. Dabar A.Paulauskas iškėlė idėją suburti plačią naują vyriausybinę koaliciją iš visų partijų atstovų, išskyrus darbiečius ir paksininkus. Na, tarsi didžiąją vaivorykštę. Dar daugiau, socialliberalų lyderis V.Uspaskicho ir R.Pakso grupuotes įvardijo kaip Rusijos valios vykdytojas. Aišku, buvęs parlamento vadovas įvertindamas darbiečius ir paksininkus kaip Maskvos statytinius nieko nauja neatskleidė. Mąstantiems žmonėms tai buvo aišku iš pat pradžių. Pakanka prisiminti, ką rašė Kremliaus kontroliuojami Rusijos laikraščiai prasidėjus R.Pakso nušalinimo procesui. Esą tik jis vienas liko ištikimas duotai sovietinio kariškio priesaikai. Net apie V.Uspaskicho ištikimybę taip nerašo. Bet juk ir taip viskas aišku. Tik kur A.Paulauskas buvo anksčiau ir nemušė pavojaus varpais, kai V.Uspaskichas su savo komanda brovėsi valdžion? Aišku, geriau vėliau negu niekada. Tiktai tas vėlavimas gali atnešti labai pragaištingų pasekmių.
Negalima, žinoma, buvo atmesti kaip neįvykdomos utopijos pasiūlymo kurti plačią kairiųjų ir dešiniųjų partijų koaliciją. Bet tokiu atveju neišvengiamai būtų iškilusi A.Brazausko problema. Juk naivu būtų tikėtis, kad jo partija būtų sutikusi, jog naujajai koalicinei Vyriausybei vadovautų kas nors kitas, išskyrus vadą. Apie tai užsiminė ir pats vyriausiasis socdemų derybininkas, vienas iš jų lyderių G.Kirkilas. Jis net drįso pareikšti, jog sveikina galimos vaivorykštės idėją. Bet čia pat paaiškino, kad šiuo metu negali pasikeisti valdančioji koalicija. Paprastai kalbant, toje galimoje vaivorykštėje būtų turėjusi dominuoti raudona spalva. Panaši į tą, apie kurios grėsmę prabilo buvęs Seimo Pirmininkas.
Tad kur išeitis? Vienas A.Paulausko patarėjų teigė matąs du variantus, kaip nusimesti V.Uspaskicho kryžių. Tai nauji Seimo rinkimai, arba reikia laukti, kol V.Uspaskicho kvailiojimai visus išves iš kantrybės. Tas patarėjas dar pranašavo, kad įsisiautėjusio rusų oligarcho laukia garsiojo Rasputino likimas. Visko gali būti. Tiktai kas Lietuvoje imsis kunigaikščio Jusupovo vaidmens ir pakiš naująjį Rasputiną po ledu? Žinoma, ne tiesiogine prasme. Be to, gali būti jau per vėlu nusimesti tą V.Uspaskicho kryžių, kaip tai atsitiko ir Rusijoje, kai buvo atsikratyta Rasputinu. Imperija vis tiek sugriuvo ir atiteko bolševikams. Taip gali atsitikti ir Lietuvoje. Juodas darbas jau padarytas. Ir ne vien V.Uspaskicho ar jo sėbrų rankomis.
Vargu ar teisūs ir tie, kurie ragina laukti ir netgi pastebi, jog pačiai darbiečių partijai esą nusibos V.Uspaskicho diktatūra bei tai, kad šioje grupuotėje, pasivadinusioje partija, yra padorių ir išmintingų žmonių. Kaip vienas tokių padoriųjų vis įvardijamas dabartinis Seimo pirmininkas V.Muntianas. Vargšai optimistai! Bičiulis V.Muntianas tik gražiai suvaidino tariamą opozicionierių oligarcho vienvaldystei. Iš tiesų vos atsisėdęs į Seimo vadovo kėdę, V.Muntianas iškart pamiršo apie savo laisvamanybę ir jau kelis kartus pasakė, kad darbiečių vado reikalavimai pasiimti Užsienio reikalų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijas ar kitus valdžios postus yra teisėti. Jokios opozicijos V.Uspaskichui darbiečių gretose nėra ir būti negali. Visa ši kompanija tvirtai susirišusi viena grandine ir joje, anot vienos profesorės, yra susispietusios darbiečių frakcijos seniūnės Loretos Graužinienės tipo sovietinės davatkos. Reikia pastebėti, kad tokių yra (ir nė kiek ne mažiau) ir A.Brazausko partijoje.
Premjeras, nuolat kalbėdamas apie stabilumo būtinybę valstybėje, tą stabilumą regi tik valdant jo paties, V.Uspaskicho ir K.Prunskienės koalicijai. Bet juk nuolat nuolaidžiaudamas oligarchui jis pats gali tapti, ir jau tampa, tiktai popieriniu Premjeru. O jeigu V.Uspaskichas naujosios koalicijos ministrų kabinete turės daugumą, tai A.Brazauskui liks tiktai jų tarno vaidmuo.
Neseniai vienas sąžiningiausių ir patriotiškiausių mūsų rašytojų Jonas Mikelinskas išleido knygą Čia ir dabar. Tai ne tik meninis, bet ir politinis kūrinys, atskleidžiantis mūsų atkurtosios nepriklausomybės duobėtą kelią, žmonių susvetimėjimą ir abejingumą ne tik savo artimui, bet ir valstybei, tėvynei. Anot J.Mikelinsko, sovietinė sistema siekė paversti žmogų vergu, o dabartiniai valdovai, daugeliu atveju tie patys, kurie vedė į šviesų komunistinį rytojų, siekia žmogų visiškai nužmoginti. Veši hedonizmas, deklaruojamas ir reklamuojamas iš visų pusių. Žmogus gyvulinamas, teigia rašytojas. Jo žodžiais tariant, jeigu žmogus gali virsti gyvuliu, tai tapęs gyvuliu virsti žmogumi negalės niekada. Dabartiniai valdantieji, nepaisant jų įvairiausių deklaracijų apie rūpinimąsi valstybe ir jos žmonėmis, puikiai supranta, jog žmogus, neturintis moralinių bei kitų nepraeinančių vertybių, tampa niekuo. O tos vertybės prieškario Lietuvoje buvo labiausiai vertinamos ir puoselėjamos. Dabar net tie, kurie prisimena tuos laikus, nusivilia, nes mato, kad visos šios vertybės yra prarastos. Ir jas naikina tie, kurie kraunasi sau milijonus iš pačių didžiausių visuomenės nužmoginimo absurdų: visokių televizijos realybės šou, keičiu žmoną, myli nemyli ir t.t. Žmogus mokomas nusikalsti, ištvirkauti, grobti. Smurtas, seksas ir sensacija pasiekė tokį demoralizavimo laipsnį, jog daugelio piliečių žvilgsnis į gyvenimą tampa dar niūresnis ir beviltiškesnis.
Dabar valdančioji grupuotė aiškina, jog tiktai jie sugeba ir privalo valdyti valstybę. Niekina ir šmeižia tuos idealistus, kurie Atgimimo metais ir vėliau siekė sukurti klestinčią Lietuvą, kuri būtų ne pamotė, o motina. Kodėl gi žmonės išsirinko prezidentu R.Paksą? Ogi todėl, kad galvojo, jog jis pagaliau įves tvarką bordeliu tapusioje valstybėje. Pamenate jo garsųjį šūkį: Tvarka bus? Bet tai buvo tik R.Pakso naivumas, o tiksliau, populizmo akcija. Ir ne jo paties sugalvota. Juk kokia gali būti tvarka, jeigu 70-80 proc. žmonių, kurie teisdavo sovietinės okupacijos metais, tą patį daro ir nepriklausomoje Lietuvoje. Argi žmonės gali vertinti tikrovę optimistiškai?
Štai kodėl nupilietinta visuomenė tarsi kokį meksikietišką televizijos serialą stebi, kaip riejasi dėl valdžios valdantysis klanas. Stebi ir kantriai neša V.Uspaskicho ir A.Brazausko užkrautą kryžių.
Nepaisant nieko, valdžios tragikomedija tęsiasi. Antai A.Brazausko partietės Seime, garsėjančios savo feministinėmis deklaracijomis, ragina, kad viena naujojo Seimo Pirmininko pavaduotoja būtinai būtų moteris. Jeigu į Seimo vicepirmininko kėdę ir atsisės moteris, tai ji bus tiktai darbietė. Na, kad ir ta pati sovietine davatka pavadinta L.Graužinienė.
© 2006 XXI amžius
|