|
Dvasininkus pašiepiantys žodžiai
Daugelį dešimtmečių mūsų šalyje Katalikų Bažnyčia ir jos tarnai kunigai neturėjo ramybės, buvo persekiojami, užgauliojami. Sovietinio buldozerinio ateizmo laikotarpiu buvo uždarinėjamos bažnyčios, kunigai ir tikintieji persekiojami, ne vienas bažnyčios tarnas buvo ištremtas, kalėjo sovietiniuose gulaguose. Atrodo dabar, kai Lietuva jau laisva ir nepriklausoma, panašių problemų neturėtų kilti. Iš tiesų niekas bažnyčių nebeuždarinėja, neverčia maldos namų sandėliais, kunigų už jų ganytojišką veiklą nebetremia, nebesodina į kalėjimus, tikintiesiems nebedraudžia melstis, išpažinti savo tikėjimą. Tačiau dabar, vyraujant žodžio laisvei, demokratijai, prieš dvasininkus dažnai atsigręžia žiniasklaidos atstovai. Ir ne todėl, kad papasakotų apie nelengvą kunigų darbą, pasiaukojamą jų veiklą ugdant žmonių patriotizmą, dorovę ir moralę. (Tokių žiniasklaidos priemonių kaip XXI amžius yra, deja, labai nedaug.) Dažniausiai žiniasklaidos atstovai mėgaujasi kritika kunigų atžvilgiu. Žinoma, dvasininkai yra tokie pat žmonės, kaip ir kiti. Jie gali ir suklysti, ir pasikarščiuoti. Žurnalistams to tik ir reikia laikraščių, žurnalų puslapiai, TV ekranai bematant pradeda mirgėti nuo tokių sensacingų pranešimų. Be jokio teismo dažnai kunigai pasmerkiami, įžeidžiami, nuteisiami. O kai vėliau paaiškėja tiesa, pasirodo, kad ne tokie jau dideli ir baisūs tie kunigų nusikaltimai. Kad buvo netgi be jokio reikalo jie apkaltinti, apšmeižti, įžeisti. Ir niekas net nebesistengia atsiprašyti, prisipažinti paskubėjus, neįsigilinus į faktus, neteisingai, nekaltai apšmeižus bažnyčių tarnus. Pasitaiko ir rimtesnių nusižengimų, bet tai gana reti atvejai. Tokie dvasininkai sulaukia griežto Katalikų Bažnyčios hierarchų įvertinimo ir to niekas neslepia, klystkeliais pasukusių Bažnyčios tarnų niekas nesistengia pateisinti ir ginti.
Ir Visuomenės informavimo įstatymas, ir Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodeksas, kurie privalomi visiems žiniasklaidos priemonių atstovams, labai aiškiai nurodo apie nekaltumo prezumpciją: Žurnalistas turi laikytis nekaltumo prezumpcijos. Žmogų kaltu gali pripažinti tik teismas savo įsiteisėjusiu sprendimu. Tad kodėl savavaliaujama, kodėl nesilaikoma įstatymų, etikos kodekso, kodėl nuolat pažeidinėjami asmens garbė, orumas, privatumas? Arba vėlgi. Žurnalistai, TV radijo laidų kūrėjai negali žeminti ar šaipytis iš žmogaus pavardės, rasės, tautybės, jo įsitikinimų, amžiaus, fizinių trūkumų. O kaip yra Lietuvoje? Štai LNK laida Dviračio šou, čia itin dažnai šaipomasi iš šalies Prezidento, Seimo narių, Vyriausybės vadovo, ministrų, dvasininkų, parodijuojama jų kalba, gestai ir kt. Panašių dalykų galima prisižiūrėti ir TV3 laidoje Be tabu savaitė. Minėta laida Dviračio šou retkarčiais parodijuoja net kardinolą.
Deja, tokie pavyzdžiai ne vieninteliai. Ar teisingu keliu mes dabar einame ir kur mus toks kelias nuves? Visiems sutelktai reikėtų dirbti Lietuvai, mūsų Tėvynei, jos gerovei.
Vytautas BAGDONAS
Anykščių rajonas
© 2006 XXI amžius
|