|
Ar Lietuvai reikalinga tikroji politika?
Šiandien politologai jau garsiai kalba, kad Lietuvą apėmusi gili depresija, kad žmonės prarado pasitikėjimą beveik viskuo: valdžios institucijomis, partijomis, politikais, policija, teismais ir t.t.
Žinote, kam labiausiai patinka tokia situacija? Ogi tiems, kurie laisvai Lietuvai nelinki gero, kuriems laisva ir nepriklausoma, demokratinė Lietuva yra nereikalinga, trukdanti įgyvendinti jų didelius strateginius tikslus. Turime pripažinti: juodas darbas padarytas, pasitikėjimas sugriautas, o jį atkurti bus labai sunku.
Teko žiniasklaidoje sutikti nuomonę, kad pasitikėjimą savimi sugriovė pati valdžia. Galima būtų sutikti, bet juk aišku ir kita: tokiais teiginiais, tokia propaganda (visi blogi, visi vagys, parsidavę, nepatikimi ir pan.) ruošiama dirva naujo mesijo atėjimui. Šį kartą jis, matyt, bus lietuviška pavarde ir vėl ką nors nepaprasta padaryti žadės...
Sunku kažką priešpastatyti tokiai propagandai. Sunku, nes kalbėjimas apie tikrus dalykus visada siejasi su tam tikru paradoksu. Viena vertus, bandome išskirti esminius pamatinius teiginius, kuriais turėtų būti grįsta mūsų veikla. Tai mums labai svarbu ir apsirikti neturime teisės.
Gyvenime viskas grįsta meile. Politikoje vertybėmis. Bent jau taip turėtų būti. Tai mūsų pagrindinis tikslas, kurio siekiame. Kalbėdami apie tai, niekada nepamirškime, kad tai tik kalbos. Be realių darbų jos nevertos nė sudilusio skatiko.
Vokiškojoje politinėje tradicijoje atsiradęs terminas real politik dabar labai madingas pasaulyje. Daug tokios politikos šalininkų turime ir Lietuvoje. Ką gi jis iš tikrųjų reiškia?
Tiesą sakant, jos besilaikančiuosius galima sulyginti su Šventojo Rašto fariziejais. Jie kalbėjo ir darė viską, kas tik buvo naudinga jiems patiems. Išorė jiems buvo daug svarbiau už vidų. Jei tai naudinga, moralė nebeturi jokios reikšmės ir prasmės. Štai kas yra mano minėtoji real politik.
Jai privalome priešpastatyti tikrąją politiką. O tikroji politika neįmanoma be vertybių. Tų pačių vertybių, apie kurias ir paprasta, ir sudėtinga kalbėti. Galėčiau dabar pradėti postringauti apie įvairiausias moralines normas, bet ar tai bus tai, kas dabar iš tikrųjų svarbu? Nemanau.
Gerokai svarbiau yra tai, kad mes visi suvoktume, jog krikščioniškųjų demokratų puoselėjamos idėjos nėra kažkieno priedėlis. Jos yra esmė! Mūsų stiprybė glūdi tame, kad mums nebereikia išradinėti dviračio. Dviejų tūkstančių metų žmonijos patirtis negali klysti. Štai kodėl pasirinkdami tikrąją politiką neklystame ir mes. Tuo tarpu real politik siūloma nauda yra vienadienė.
Naujajame Testamente minimas vynuogyno šeimininkas visiems sumoka po lygiai, nežiūrėdamas, kad ne visi dirbo vienodą laiką. Jei laikytumės real politik principų, tai tokį vynuogyno šeimininko žingsnį galime laikyti kvailu poelgiu. Tačiau jei vadovaujamės tikrosios politikos nuostatomis jis teisus.
Štai pavyzdys iš tų šaltinių, kurie neklysta. Pateiksiu keletą pavyzdžių iš realaus mūsų gyvenimo.
Tarkim, socialinė sritis. Socialdemokratinė nuostata tobulinti vaikų ugdymo įstaigų darbą iš pirmo žvilgsnio yra patraukli ir priimtina, tačiau kas gi ten slypi iš tikrųjų? Atsakymas paprastas sukurkime gerus vaikų darželius, kad tėvams būtų paprasčiau gyventi.
Mes teigiame priešingai sukurkime dorą visavertę šeimą, kad vaikai galėtų augti joje!. Tai vienintelis būdas išugdyti tikrus Lietuvos piliečius. Šeima kuriama ne tam, kad vaikus auklėtų kiti.
Arba kitas pavyzdys pastaruoju metu vis aštriau iškylančios diskusijos dėl mokesčių sistemos reformos. Savaime suprantama, kad reformuoti ją reikia, tačiau niekas nekalba apie tai, ji privalo būti keičiama taip, kad doras darbas užtikrintų tinkamą pragyvenimą. Mokesčius perskirstyti sugeba visi, tačiau tai nėra tas pats, kas žmonių skatinimas dirbti ir užsidirbti.
Taigi pateikiau tik du pavyzdžius, kai problemų sprendimas yra grindžiamas vadinamąja real politik. Kol neįsigiliname viskas atrodo gerai, tačiau mes turime išmokti žiūrėti giliau, iš esmės. Kad visada šiai politikos rūšiai galėtume priešpastatyti tikrąją politiką.
Politiką, dėl kurios vykdymo paskui nebūtų gėda žiūrėti žmonėms į akis.
Dainius VARNAS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|