|
Bronius Ulendra ir kiti, gyvenimo mokantys čekiškiečiai
Gediminas GRIŠKEVIČIUS
Taip tyliai sustoja vaikystė
Brangių artimųjų širdim.
Gegužės 5-ąją, pavasariui vos vos atsimerkiant priejūrės šilojuose ir Botanikos parke, o Kauno ir pakaunių upių slėniuose jau visai drąsiai ir atvirai keliant baltas džiugesio vėliavas žiedus, Čekiškės kapinaitės amžinam poilsiui priglaudė nuostabų lietuvį, poetiškos sielos gamtos vaiką Bronių Ulendrą (g. 1922). Tai nebuvo graudus išėjimas. Veikiau natūralus, pagarbus atsisveikinimas su žmogumi, greta kurio buvo gera ir jauku visą jo būties laiką čia, ir kuris, būdavo, taip pat prasmingai, išmintingai patars, padrąsins, paguos, nuramins iš Amžinybės, kurioje jo laukė tėveliai Ona ir Juozapas Ulendrai ir sesuo mano mamutė, Antanina Ulendraitė, ir vienutėlė, brangi žmona Benutė Sadlauskaitė-Ulendrienė. Dabar Palangos, Šiluvos ar Rokiškio bažnyčiose sukalbant Amžinąjį atilsį, žinau, vėl pareis ir visą amžių tikras, mielas, giedraveidis dėdukas B.Ulendra, ramiai išklausantis ir klausiantis: Na, kas čia tarp jūsų geresnio, kas gražesnio Lietuvoje, ką tu, Geduk, manai, ar užteks mums jėgų Laisvei išsaugoti?
Šitaip klausdavo mane, mažą vaikiuką, kai, pilnas žalių mėlynų raudonų reikalų ežiuku atkurnėdavau Čekiškėje į Sadlauskų sodybėlę, kur lyg vynuogės sodriomis kekėmis sviro raudonieji ir geltonieji serbentai, kur nuo ryto lig vakaro Benutė siuvo čekiškiečiams drabužius, o man palikdavo siūlų ritikes, iš kurių darydavom arkliukus: Ką, Geduti, manai, gal karo daugiau nebus? Jo žmona Benutė su siuviniu rankose atitardavo: Labiausiai bijau karo ir pijokų
Mano tėvas taip ir neprigijo šeimos gėlyne, sukeldamas ne vieną širdies gėlą mamai, mums su broliais Kęstučiu, vėliau ir Vytautu, tad B.Ulendra, kuriam, kaip ir tėveliams, išskirtinai darbštiems ir supratingiems Jurbarko rajono Dainių kaimo ūkininkams, uoliems katalikams, buvo visiškai svetima ir nepriimtina girtėjanti svetimaujanti miesčioniška Vlado G. ideologija, jo bėgimas nuo šeimyninių pareigų jie neslepiamai nusigręžė nuo dukterį-seserį luošinančio, vien pažadais ir melais kitus apžaidinėjančio Kauno burmistro ir padėjo, kas kuo galėdami. B.Ulendra, dėdukas, dirbęs Čekiškės veterinarijos gydytojo P.Balčikonio padėjėju sanitaru, net savo švarku apgaubdavęs žiemą fermose šąlančius paršiukus, man visada buvo (ir tebėra) tuo išmintingu bičiuliu, kuriuo privalėjo būti tėvas, taip ir nesuradęs savyje valios atsižegnoti hedonistinių, vienadienių malonumų juk sunkiausia žmogui kovoti su savais, maloniais įpročiais, nes šėtonas visad aistringesnis, nors netikraveidžių švenčių ir girtų draugelių dėka namų durys praveriamos, deja! tik skausmui ir beviltiškai vaikų ateičiai.
Pagarbos verti tik padedantys gyventi. Ne šventėse. Laimė, mus ir mamutę stiprino, morališkai rėmė tėveliai, B.Ulendra ir sesuo Danutė, o netrukus pakaunėje, Kulautuvoje, apsigyveno ir seserų iš Dainių Bronislavos Pocevičienės ir Genovaitės Šileikienės šeimos.
Šitaip, vienas kitą remiant, jau nebaugu nei karo, nei girtuoklių: garbė Lietuvos moterims, kurių dvasios stiprybė įkvepia ir vyrus kantriai padėti ridenti šeimų vežimus į kalną, kuriame amžių išbandyti ir patikrinti krikščioniškųjų vertybių idealai, padedantys laiku susivokti, pasak sūnaus, politologijos magistro, kuriame inkilėlyje sveikas protas.
Šviesios buvo B.Ulendros išlydėtuvės į Amžinuosius namus Čekiškėje. Įspūdingos vargonininko ir jo talkininkės giesmės, pakilios klebono šv. Mišios jaukiai tvarkomoje vaikystės bažnyčioje, kur tebeaidi ir mano, dar ministranto, rankų širdelės kalbinti žalvario varpeliai. Tie patys
Mums labai geranoriškai, maloniai padėjo Čekiškės seniūnijos, bibliotekos darbuotojai, palengvinę rūpesčių naštą pusbroliui Edvardui ir jo žmonai seniūnijos darbuotojai Laimutei Suchockienei. Ačiū.
Šitaip gražiai lietuviška. Širdžiai sava. Kaip savi lygūs ūkininkų nebe Černiachovskio ar Pirmūno kolchozuose laukų hektarai prie Lazduonos, Dubysos, kaip savi medžiai ir paukščiai mokyklos, kuri, pradinės mokyklos mokytojos Reginos Kaunaitės lūpomis, į mano mūsų kartos žmonių dvasinį gyvenimą dar 1954-1958 metais įvedė pirmąsias lietuviškų dainų melodijas.
Tėviškė, kurios peizaže amžinai ir B.Ulendros rimtas, sąžiningai kruopštus lietuviškas gyvenimas.
Palanga-Čekiškė, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|