Atnaujintas 2006 gegužės 31 d.
Nr.41
(1441)

Krikščioniškos minties, kultūros ir visuomenės laikraštis

RUBRIKOS

ARCHYVAI

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Tegul ainiai žinos, kaip kovota...

Angelė BUŠKEVIČIENĖ

Ateitininkės su partizanų
P.Jurkšaičio ir J.Būtėno portretais
Autorės nuotraukos

„Tu leidai, Viešpatie, mūsų tautai pakelti daug skausmo, kada buvo gniaužiama mūsų Tautos dvasia ir tikėjimas. Tu, vienas, Viešpatie, žinai, kiek mūsų Tėvynės vaikų kankinių mirtimi mirė dėl Tavo vardo ir Tėvynės laisvės, kankinami kalėjimuose, kovodami savo žemėje ar išblaškyti Sibiro taigose. Taip pat Tu vienas žinai, kiek jų žuvo kario mirtimi kovoje prieš baisų pasaulio marą – bolševizmą. Amžiną atilsį suteik, Viešpatie, visiems kariams, kurie paaukojo savo gyvybes už brangiąją Tėvynę Lietuvą“, – rašė žymus žurnalistas, generolo Povilo Plechavičiaus adjutantas, diplomatas, karo audrų nublokštas į Vakarus Julijonas Būtėnas. 1951 metais jis parašiutu nusileido į Suvalkijos mišką, susisiekė su partizanu Petru Jurkšaičiu. Neilgai partizanavo, išdavikui nurodžius bunkerį miške, 1951 m. gegužės 21 d. Rūdšilio miške, netoli Lekėčių kaimo palaukės, verždamiesi iš bunkerio, apsupto 600 NKVD kariuomenės karių, žuvo J.Būtėnas-Stėvė ir Petras Jurkšaitis-Beržas.


Bronius Ulendra ir kiti, gyvenimo mokantys čekiškiečiai

Gediminas GRIŠKEVIČIUS

…Taip tyliai sustoja vaikystė

Brangių artimųjų širdim.

Gegužės 5-ąją, pavasariui vos vos atsimerkiant priejūrės šilojuose ir Botanikos parke, o Kauno ir pakaunių upių slėniuose jau visai drąsiai ir atvirai keliant baltas džiugesio vėliavas – žiedus, Čekiškės kapinaitės amžinam poilsiui priglaudė nuostabų lietuvį, poetiškos sielos gamtos vaiką Bronių Ulendrą (g. 1922). Tai nebuvo graudus išėjimas. Veikiau natūralus, pagarbus atsisveikinimas su žmogumi, greta kurio buvo gera ir jauku visą jo būties laiką čia, ir kuris, būdavo, taip pat prasmingai, išmintingai patars, padrąsins, paguos, nuramins iš Amžinybės, kurioje jo laukė tėveliai – Ona ir Juozapas Ulendrai ir sesuo – mano mamutė, Antanina Ulendraitė, ir vienutėlė, brangi žmona Benutė Sadlauskaitė-Ulendrienė. Dabar Palangos, Šiluvos ar Rokiškio bažnyčiose sukalbant „Amžinąjį atilsį“, žinau, vėl pareis ir visą amžių tikras, mielas, giedraveidis dėdukas – B.Ulendra, ramiai išklausantis ir klausiantis: „Na, kas čia tarp jūsų geresnio, kas gražesnio Lietuvoje, ką tu, Geduk, manai, ar užteks mums jėgų Laisvei išsaugoti?“


Krekenavos „Dievuliukas“

Taip jau yra gyvenime, kad pagal darbus žmogus gauna pravardę. Krekenavietis Stasys Stankevičius savo drožiniais garsino Krekenavą. Kadangi jis daugiausia drožė įvairius šventuosius, todėl buvo pramintas Dievuliuku. Išdrožė ir kitokių skulptūrėlių, daugiausia iš liepos, liaudies motyvais: tai – grėbėjos, šokėjos, lietuvaitės, piršliai, velniukai, gyvuliukai. Mėgo piešti. Gal dėl to dažną skulptūrėlę nuspalvindavo, suteikdavo joms originalių bruožų. Dažnai savo kūrinėlius išdalydavo, porą gavau ir aš. Dalyvavo parodose, iš kurių grįždavo su diplomais, garbės raštais. Du diplomus gavo iš Maskvos sąjunginės tarybos, tris – iš Lietuvos meno draugijos. Atidavė duoklę sovietmečiui: išdrožė raudonarmietį, kapojantį svastiką, ir kt. To iš jo reikalavo, kitaip nebuvo galima. Bet daugiausia skaptavo įvairius šventuosius, kryželius, ką nors tautiška, įdomaus.

Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija