Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Daryti gera – nesunku

Iš kairės: mokytoja Aldona Rušinienė (Ramygala), laureatė Greta Ilekytė, Miglė Šantaraitė ir mokytoja Rima Šilkaitienė (Truskava)

Algimantas Žižiūnas (priekyje centre) tarp „Literatūrinio pavasarėlio“ dalyvių

Tradicinis laužas prie parapijos namų su klebonu kun.Simu Maksvyčiu

„…Tik reikia to norėti“, – sako fotomenininkas Algimantas Žižiūnas, ketvirtojo „Literatūrinio pavasarėlio Ančiškis-2006“ (150 km nuo Vilniaus, Kėdainių r.) iniciatorius ir organizatorius. Šiais metais čia suvažiavo trijų aplinkinių mokyklų – Ramygalos, Truskavos ir Ančiškio – jaunieji literatūrinio žodžio mylėtojai.

Šiemet, kaip ir pernai, geriausia poete pripažinta Ramygalos gimnazistė vienuoliktokė Aistė Čyplytė. Antrąją ir trečiąją vietas užėmė Greta Ilekytė (Ramygala) ir Miglė Šantaraitė (Truskavos pagrindinė mokykla). Prozininkų buvo labai nedaug, vienintelis vertas dėmesio – Inetos Pratusytės (Ramygala) kūrinėlis. Kaip paskatinimas jai buvo įteiktas renginyje dalyvavusios rašytojos Jonės Balčiūnaitės romanas „Situacija“.

Kaip ši šventė atsirado? Atgimimo metais fotomenininkas Algimantas Žižiūnas, atvykęs į Ančiškį, iš kurio apylinkių yra kilę jo tėvai, pradėjo galvoti, ką gera galėtų padaryti savo vaikystės kaimui. Prisimindamas čia prabėgusią savo vaikystę, kuriai trūko skatinimo domėtis liaudies kūryba, menais, nutarė kaimo vaikams kasmet pats organizuoti gražiausių piešinių konkursus. Pasitaręs su mokytojais nutarė prizininkus apdovanoti gražiausios Ančiškio šventės metu – per Parcinkulės atlaidus prie paminklo 1906 metų išeivijai. O kad nė vienas nebūtų nuskriaustas, kasmet visiems vaikams įteikiami krepšeliai su dovanomis – sąsiuviniais ir kitomis mokyklinėmis reikmėmis.

Pasak A.Žižiūno, yra tokių gražių piešinių, kuriuos tiesiog norisi ant sienos kabinti. Bet būna ir keistų – namas be stogo! Vaikas, paklaustas, kodėl jo namas toks keistas, paaiškino, kad neturėjo tinkamos spalvos. Fotomenininkas, supratęs jų didžiąją problemą, pradėjo atvežti vaikams ir akvarelinių dažų, pieštukų, guašo, piešti tinkamo popieriaus, nes vaikai dažnai piešdavo ant vyniojamojo popieriaus. Bet šios veiklos jam pasirodė per maža, norėjosi šiam kaimui padaryti daugiau gera.

Po piešėjų apdovanojimų rengiamos ekskursijos į gamtą, į apylinkių gražias ir svarbias vietoves. Net yra buvę ekskursijų į mišką, aplankant buvusius Lietuvos partizanų bunkerius. Tai moksleiviams paliko labai didelį įspūdį. Jie sužinojo, kodėl daugiausia jauni žmonės buvo partizanai ir kokie žmonės buvo vadinami paniekinamu stribo vardu.

Dar vėliau, pasitaręs su mokytojais, nutarė organizuoti literatūrinius pavasarėlius, šiemet toks įvyko jau ketvirtą kartą. Tokie renginiai skatina ir mokytojus rūpintis vaikų kūryba.

Kuo gi ypatingas tas nykstantis bažnytkaimis, dėl kurio pavadinimo iki šiol ginčijamasi: Anciškiai, Anciškis ar Ančiškis? Algimantas senuose dokumentuose atrado, kaip jam atrodo, tikrąjį Ančiškio pavadinimą.

Fotomenininko giminės šaknys siekia šių vietovių 1863 metų sukilimą. Jo tėvai užaugo Aukštadvario kumetyne. Šalia šito dvaro 1863 metais buvo sukilėlių stovykla. Tai legendomis apipinta vietovė.

Praeitį mena upeliai Linkava, Žižmojis ir kiti, kuriuos melioratoriai kolūkiniais metais pavertė kanalais.

Čia žmonės per darbus ir vargus neturi galimybių paaiškinti vaikams, kas yra menas, tikras grožis. Apie tai geriausiai gali kalbėti patys menininkai. „Šiek tiek ir aš galiu apie panašius dalykus kalbėti“, – sako A.Žižiūnas. Jis yra išleidęs eiliuotą pasaką „Eketės paslaptys“. Rengia spaudai antrąją knygą apie apylinkių pagonybės laikus siekiančius įvykius. Tai bus legenda, pagrįsta kraštotyrine medžiaga, kurios sąlyginis pavadinimas „Dingusio ežero paslaptys“. Ančiškyje fotomenininko organizuojami renginiai daugiausia finansuojami jo paties lėšomis. Nemažą paramą jam teikia leidyklos „Versus aureus“, „Vaga“, Fotomenininkų sąjunga, kai kurie rašytojai. Algimanto prašomi jie dovanoja knygas su savo autografais.

Bet tai dar ne viskas. Fotomenininkas į kaimą važiuoja su labdara. Mieste surenka drabužių, avalynės ir Ančiškyje tai dalija veltui. Jis žino, kurioje troboje kaip vargstama ir ko ten trūksta.

Štai viename name išsitenka šeši vaikai ir dvi niekur nedirbančios jų motinos. O jau paaugusiems berniūkščiams reikia ir striukių, ir batų.

„Tapau konkurentu padėvėtų drabužių ir avalynės pardavėjams, nes aš tai daliju dykai“, – sako Algimantas.

Visa tai A.Žižiūnas daro su viltimi, jog čia gimę ir augantys vaikai pamils Ančiškį kaip jis, ir galbūt kuris nors iš jų užaugęs paseks jo pavyzdžiu. O kaip kitaip, jei ne asmeniniu pavyzdžiu įskiepysi jiems patriotinį jausmą? Paprasta pamoka mokykloje vaikui neįstrigs taip giliai į širdį ir atmintį, kaip susitikimas su rašytoju ar menininku.

Tiesa, kartais būna sunku susitarti su mokyklų vadovais, kad jie vieną kartą per metus išleistų į „Literatūrinį pavasarėlį“ vaikus ir duotų autobusiukus juos nuvežti į Ančiškį. Pavyzdžiui, Truskavos pagrindinės mokyklos direktorė Rasa Levinienė nuolat kartojo, jog jos mokykloje jokių literatų nėra ir negali būti, todėl geltonojo autobusiuko ji neduosianti. Laimei, su ja buvo susikalbėta. O kad ji būtų mačiusi, kaip renginio dalyviai entuziastingai pakėlė rankas po klausimo, ar jums reikalinga tokia šventė!

Ančiškio pradinės mokyklos mokytoja ir Ramygalos gimnazijos vadovai renginyje dalyvauti neatsisako.

Šią gegužės 19-ąją buvo žvarbus oras. Todėl prie parapijos namų, kur vyko renginys, tradicinis laužas teikė vilčių ir skleidė šilumą. Renginio dalyviai buvo pavaišinti Truskavos seniūno arbata ir sumuštiniais. Už tai renginio organizatorius taria nuoširdų ačiū. Šventėje dalyvavo ir naujas parapijos klebonas kun. Simas Maksvytis, su kuriuo susitarta bendradarbiauti.

Renginys, atrodo, labai reikalingas kaimo jaunimui. Pernai A. Žižiūnas pirmą kartą su savo projektais raštu kreipėsi į Švietimo ministeriją. Deja, jokio atsakymo negavo. Taigi jau dvylikti metai savo transportu važiuoja į susitikimus, kur atlieka reikalingą ir didelį auklėjamąjį darbą.

Priešais Ančiškio bažnyčią yra 1906 metais pastatytas ir pašventintas paminklas išeiviams iš Ančiškio parapijos. Po šimto metų išeivijos problema vėl gyva. Deja, išvykęs uždarbiauti jaunimas čia dirbti ir gyventi nebeparvažiuoja. Kitais metais žadama uždaryti net ir pradinę mokyklą, nes jau trūksta mokinių. A.Žižiūno dėmesys kaimo jaunimui, jų tėvams galbūt ne vieno vaiko likimą pakreips gera linkme.

Janė Naruševičienė

Vilnius-Ančiškis,

Kėdainių rajonas

© 2006 „XXI amžius“