Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Senoji Lekėčių bendruomenė

Bernardas ALEKNAVIČIUS

Lekėčių parapijos klebonas kun. Gediminas Marcinkevičius šventino Lekėčių parapijos globėjo šv. Kazimiero skulptūrą

Žvilgsnis nuo Vilkijos Nemuno šlaitų į Lekėčių kraštą

Šeima – valstybės pagrindas. Kokia bendruomenė, tokia ir visuomenė. Tai šventos ir neginčijamos tiesos. Ir mūsų šalyje pastaruoju metu nemažai kalbama apie bolševikinės okupacijos metais sugriautų kaimo, seniūnijų bendruomenių atkūrimą. Kaimo, seniūnijos bendruomenė – žmonių grupė, siekianti ne valdžios svertais, bet savais principais siekti gražesnio ir tauresnio tarpusavio sugyvenimo taip, kaip ji vystėsi prieš Antrąjį pasaulinį karą. Ar mes kada nors turėsime panašias bendruomenes? Pagaliau kokiu pagrindu šios kaimų, seniūnijų bendruomenės mūsų dienomis kuriamos? Visa tai itin svarbu tautai ir valstybei. O gal mes įsiklausome į svetimųjų „pranašų“ skaldymo ir valdymo politiką, kurie per ištisus praėjusius metus iš televizijos ekrano nuolat kartojo: „Balsuokime už Darbo partiją, ir mes jums viską sugrąžinsime, ką Lietuva prarado per 14 nepriklausomybės metų“. Jeigu taip, tai gal beprasmis ir bendruomenių kūrimas, nes jos priešingos „pranašui“, kuris darkyta lietuvių kalba ciniškai nuolat kartoja, jog lietuvis nesugeba valdyti savo valstybės, todėl jam reikalinga stipri rusiška ranka, atseit ir kaimų bendruomenėms turėtų vadovauti tik atėjūnai. Tai kas nutiks kaimų ir seniūnijų bendruomenėms, kurias „svieto lygintojai“ per pusšimtį okupacijos metų galutinai buvo sunaikinę?

Praeities bendruomenių skausmas verčia mus ne tik susimąstyti, bet ir įvertinti tai, ką turėjome ir kokį turtą mes praradome. Ir šios publikacijos tikslas – ne analizuoti, kokios turėtų būti mūsų šiandieninės bendruomenės, bet iš laiko perspektyvos pažvelgti į vienos mūsų krašto bendruomenės nueitą gyvavimo kelią, kuriuo ši bendruomenė ir šiandien dar eina...

Prisimenu vaikystę. Mokytojas į klasę atnešė beržinę šluotą, padavė berniukams ir liepė ją perlaužti. Kad ir kaip vargo pirmokėliai, bet mokytojo paliepimo įvykdyti nesugebėjo. Tuomet mokytojas atrišo laikiusias šluotos virbelius virveles ir vėl padavė mokiniams. Po keleto minučių klasėje pūpsojo sulaužytų šluotos virbelių krūvelė, o mokytojas tarė:

- Būkime vieningi. Tautos galybė – vienybėje. Tol, kol mes būsime vieningi, niekas mūsų neįveiks – kaip ir šios jūsų sulaužytos šluotos, kol ji dar buvo surišta šluota. Kol kiekvienas virbelis glaudėsi greta vienas kito, šluotos perlaužti niekas nesugebėjo, o pabėrus virbelius – matot, kas atsitiko. Taip atsitinka ir tautai, bendruomenei. Ji tvirta tol, kol vieninga.

Bet tokie Lekėčių pradinės mokyklos mokytojai, kurie ugdė bendruomenės ir tautos vienybę, okupavus Lietuvą bolševikams, buvo ne tik nereikalingi, bet okupantams ir „pavojingi“, nes jie gyvenime siekė gražaus žmonių sugyvenimo, o bolševikai dar iš carinės Rusijos laikų perėmė savitą tautinių mažumų skaldymo ir valdymo politiką. Ir tautos vienybės šauklys mokytojas Juozas Damijonaitis 1941 m. birželio 14 d. su šeima buvo ištremtas į Sibirą. Šeima tremtį kentė Altajaus krašte, o mokytojas kalėjo Rešiotų ir Pesčenlago (Karagandos sr.) lageriuose.

Prisiminęs mokytojo J.Damijonaičio posakį „Tautos galybė – vienybėje!“, nejučiomis pradedi prisiminti, kaip vaikystėje atrodė ta mūsų kaimo bendruomenė. Ir vaikiškas supratimas tarsi sakė, jog bendruomenė – tai žmonių grupė, siekianti to paties tikslo.

Kaimo bendruomenes jungė bendras darbas, talkos, įvairios šventės, netektys ir nelaimės. Prisimenu, į mirusio bendruomenės nario šermenis kviesdavo tik to kaimo žmones. O per šermenis kaimynai stengdavosi vieni kitiems visomis išgalėmis padėti. Laidotuvių dieną palydėti mirusįjį susirinkdavo visas kaimas – juk neteko savo bendruomenės nario, su kuriuo kartu gyventa, dirbta. Bet tauriausi kaimo bendruomenės bruožai išryškėdavo nelaimės metu. Supleškėjo kurio nors kaimyno stuba, tuoj vyras prie vyro, rąstas prie rąsto, ir namas jau atstatytas. Panašiai elgiamasi ir užklupus kitoms nelaimėms. Ir žmones ne tik džiaugsmas: krikštynos, vestuvės, bet ir nelaimės artino, net nesąmoningai vertė tapti kaimo bendruomenės nariais.

Nepriklausomoje Lietuvoje kaimas ir buvo ta bendruomenė, už kurios garbę privalėjo kovoti bet kuris šios bendruomenės narys. Būta ir ne visai gerų pavyzdžių, kada kaimo vyrai gretimo kaimo vyrams savo raumenis rodydavo. Ir mes, vaikai, žiemą į savo kaimo užšalusias balas kito kaimo vaikų neįsileisdavome. Arba tie Lekėčių pradinės mokyklos atskirų kaimų vaikų „karai“, kai vieną žiemą lekėtiškiai paskelbė „karą“ Zizų ir Vincentavos kaimo vaikams.

Bet ir tuose kaimo vaikų „karuose“ būta kažko daugiau. Tai pasitempimas, pasirodymas, tai tarsi kaimo garbės gynimas. Gal visa tai buvo kiek naivoka, egoistiška, gal nebuvo kam nukreipti per kraštus besiliejančios energijos. Tik nepriklausomybės metais pradėtas krašto švietimas ir tautinių organizacijų kūrimas davė savo vaisių. Ir kaimas su kaimu pradėjo rungtyniauti taikiai: kurio kaimo jaunųjų ūkininkų būrelis geresnį derlių išaugins, kurio kaimo šauliai prasmingesnį vakarą surengs. Nors Lekėčių kaimas valsčiuje ir buvo pats stambiausias, bet atskirų organizacijų skyrių, išskyrus šaulius, neturėjo. Visi valsčiaus ar parapijos renginiai vyko miestelyje, parapijos salėje.

Manytina, kad pačios tvirčiausios kaimo bendruomenės Lekėčių krašte buvo prieš kaimams išsiskirstant į vienkiemius. Tada kaimo bendruomenė ir buvo ta nepaliečiama tvirtovė, kurios ir caro žandarai nepajėgė palaužti. O žmones jungė tvirtos tradicijos, darbas ir net ilgi rudens ir žiemos vakarai, kada kaimo viena pusė vakarojo viename kaimo gale, o kita – priešingoje pusėje pastatytoje stuboje. Vakarodami vyrai vijo pančius, moterys dūzgino ratelius verpdamos vilnas, linus. Kiek čia pripasakota, pridainuota. Advento ar Gavėnios metu giedotojai traukė tam laikui skirtas giesmes, o moterys pritardavo. Ir lietuviška draudžiama spauda atrasdavo čia savo kelią.

Lekėčiai – specifinis kraštas, kai kurie šio krašto kaimeliai (Kelmeriai, Kurynė, Šlekynė, Puskunigiai, Naidynė, Veršniai), pabirę amžinai žaliuojančiose giriose, net iki 1940 metų išliko atsiskyrę nuo bet kokios pašalinės įtakos. Ir tik kaimynas su kaimynu gyveno tais pačiais vargais. Būta ir bendrų rūpesčių, kuriuos kaimo bendruomenė neatidėliotinai privalėjo spręsti. Tuomet Lekėčių seniūnijos seniūnas parašydavo penkis raštelius (krivūles) ir paleisdavo jas per kaimą. Viena krivūlė skubėdavo per Geleduonynę į Rūdšilio pagirį, kita – per Paryžių, Mikuckus į Puskuniginius, o dar kita – Paryžinės pagiriu. Kitos dvi jau skriedavo į rytinę kaimo dalį. Po poros valandų visas kaimas jau žinojo, kad gyventojai kviečiami į krivūlę (kaimo sueigą). Tos krivūlės vykdavo kaimo viduryje, didžiulėje seniūno Prano Basčio stuboje. Kažkodėl vokiečių okupacijos metais į šias krivūles dažnai būdavau siunčiamas, gal dėl to, kad iš seniūno ir šiokių tokių įpareigojimų gaudavau. Man tos krivūlės patikdavo. Geriau pažindavau savo kaimo žmones, išgirsdavau jų pašnekesius, kalbas ir būdo manieras, sužinodavau, kokie rūpesčiai slegia jų pečius.

Kambarys, kur vykdavo kaimo krivūlė, buvo erdvus, pasieniais sustatyti ilgi suolai, prie lango, kertėje, stovėjo laikraščiais apkrautas didžiulis stalas. Seniūnas atsistojęs aiškindavo iš valsčiaus savivaldybės gautus nurodymus. Paskui kalbėdavo kaimo vyrai, ne vienas laukdavo ir kokio nors juoko, kurį krivūlėje dažniausiai iškrėsdavo Antanas Jonaitis, pagal tėvo vardą pravardžiuotas Jokūbu. Vėliau jau rimtai vyrai spręsdavo kaimo problemas, o kalbėdami apie kelių taisymą dažnai ir susiginčydavo. 1942-1943 metais, kai aš lankiau šias krivūles, klausimai buvo sprendžiami dėl kaimui uždėtų prievolių bei kaimo apsaugos. Būdavo sudaromi vyrų budėjimo sąrašai, pagal kuriuos vykdavo naktiniai budėjimai kaime. Naktiniai kaimo „sargai“ buvo tik stebėtojai ir dažniausiai vaikščiodavo vieškeliu Kaunas-Šakiai. Vaikščiodavo tol, kol gerokai sušaldavo. Kai kaimas sumigdavo, ir sargai grįždavo į savo namučius, manydami, jog savo pareigą atlikę. Šie naktiniai budėjimai vyko tik vokiečių okupacijos metais ir kiek anksčiau, kai Lietuvoje buvo pasirodęs garsus plėšikas Rickus. Jis esą šiokių tokių ryšių turėjęs ir su Lekėčiais, bet žmonės, kurie tuo laikus dar mena, apie tai kalbėti vengia.

Anksčiau krivūlėse buvo sprendžiami ir kitokie reikalai. Viskas priklausė nuo to meto sąlygų ir aplinkybių. Vyrai, išėję iš krivūlės – erdvios Prano Basčio stubos, į namus neskubėdavo. Kas pypkę užkurdavo, o kas ir savo kaimyną papirosais vaišindavo. Basčių sodybos kiemas didžiulis, todėl čia ir akį buvo kur paganyti. Kiek atokiau nuo stubos stovėjo šiaudais dengtas klojimas, prie kurio ant grandinės pririštas didžiulis šuo plėšydavosi, greta – tvartai, o gerokai arčiau stubos, jau skiedromis dengta, tvirtai į žemę įsirėmusi stovėjo sena, daugiau kaip prieš šimtą metų statyta klėtis. Deja, šią nuostabią sodybą – kaimo architektūros paminklą bolševikai sunaikino.

Toks buvo mūsų kaimas su savais rūpesčiais ir šviesia ateitimi, su viltimis gyventi atkurtoje valstybėje – nepriklausomoje Lietuvoje. Tik gaila, kad kultūringai kaimo bendruomenei kurti pritrūko laiko. 1940 metais Lietuvą užplūdęs „raudonasis tvanas“ sunaikino visas svajones ir siekius. Okupantai pirmiausia griebėsi naikinti kaimo bendruomenes ir kiršinti žmones. Buvo „sukurta“ vadinamoji kaimo klasinė visuomenė. Ši raudonais siūlais siūta ir tautai primesta sovietinė klasinė visuomenė gimdė neapykantą, egoizmą, ir prasidėjo kaimo skaldymo ir valdymo laikotarpis. Iki „raudonojo tvano“ ūkininkaičiai ir bernai prie vieno stalo kartu tuos pačius barščius srėbė, darbymety su tuo pačiu užsidegimu rugius kirto, mėšlą mėžė – ir staiga pasijuto ne tik skirtingais žmonėmis, bet ir „klasiniais priešais“. Su savo ideologija „skaldyk ir valdyk“ atėjūnai tautoje kurstė neapykantą protingesniems, labiau išsilavinusiems, o ypač turtingiesiems, iš kurių buvo skatinama viską atimti ir juos sunaikinti. Antrosios sovietinės okupacijos metais, prasidėjus aktyviai rezistencinei kovai, kaimo bendruomenė dar labiau susilpnėjo. Atsirado „penktoji kolona“ (stribai rusiškomis pavardėmis), kurie į savo pusę patraukė ir vieną kitą mažiau principingą kaimo bendruomenės jaunuolį. Tokie du buvo ir iš Lekėčių kaimo – tai broliai Abdonas ir Jonas Valevičiai. Ir okupantų sėta sėkla pradėjo dygti ir duoti vaisius. Tie vaisiai – tarpusavio nepasitikėjimas, kuris gimdė žmonių uždarumą, o ši būsena – abejingumą bet kokioms vertybėms. Okupantai savo tikslą pasiekė, nes kaimo bendruomenės bliuško kaip rudenio šalnos pakąsti jurginų žiedai. Prasidėjęs prievartinis varymas į kolchozus, materialinės vertybės buvo pradėtos matuoti puslitriais, o per girtuoklystę – ir asmenybių nužmoginimas. Praradimo pasekmės tautai ir bendruomenei – ištisi dešimtmečiai.

Kuo vertinga kaimo bendruomenė? Ji išsaugo kaimo etnografiškumą, papročius ir šneką, palaiko savitus tarpusavio santykius ir jų sampratą. Kaimo bendruomenėje kaimynas siejasi su kaimynu, seniūnijose – kaimas su kaimu, panašiai susidaro ir parapijų bendruomenės.

Lekėčių krašto (valsčiaus) bendruomenė egzistuoja nuo Trečiojo Lietuvos ir Lenkijos valstybės padalijimo (1795 m.). Iki Pirmojo pasaulinio karo buvęs Lekėčių valsčius, turėjęs Dabravalės valsčiaus pavadinimą, įėjo į Suvalkų guberniją ir iki 1868 metų priklausė Marijampolės apskričiai. Šios apskrities vakarinę dalį 1868 metais atskyrus, buvo sudaryta nauja Vladislavo (Naumiesčio) apskritis, kuriai priklausė ir Lekėčiai.

Remiantis 1891 metais Varšuvoje išleista „Suvalkų gubernijos apgyvendintų vietovių statistika“, galima apibrėžti ir tuometinio Lekėčių valsčiaus ribas. Rytuose valsčius ribojosi su Aleksoto valsčiumi, o pati riba nuo Nemuno ėjo Skirpstaujos upeliu. Pietuose, per girias, Lekėčių valsčius ribojosi su Tamošbūdžio (Jankų) valsčiumi, o Zyplių (Lukšių) valsčiaus Lekėčiai nesiekė, nes nuo Strankauskų jau ribojosi su Svetošino (Paežerėlių) valsčiumi. Toliausiai nuo Lekėčių į rytų pusę buvo nutolęs Novos kaimas. 1868 metais atskyrus Vladislavo apskritį nuo Marijampolės apskrities, naujoji apskritis, esanti už Skirpstaujos upelio, prasidėjo Novos kaimu. Pagal šio kaimo pavadinimą „Za Novy“ buvo pradėta vadinti ir naujai sukurta apskritis – Zanavykai. Tuometinis Lekėčių valsčius buvo suskirstytas į aštuoniolika labai netolygių vienetų. Valsčiuje buvo 606 sodybos, šeši dvarai ir gyveno 5764 žmonės. Didžiausias valsčiaus vienetas buvo Lekėčiai, kuriems dar priklausė Rūdbalos ir Plaktinės vienkiemiai bei Zizų (Damaninos) ir Lekėčių (Rūdelės) palivarkai.

Tuomet Lekėčiuose su čia suminėtomis vietovėmis gyveno 1250 žmonių. Kitos valsčiaus vietos buvo gerokai mažesnės. Altoniškiuose gyveno 353 žmonės, Jadagoniuose – 267, Kure (su Vincentava ir Klemeriais) – 689, Leoniškiuose – 139, Mikytuose (su Vilkijos dvaru) – 397, Novos kaime – 61, Nausėduose – 149, Pajotuliuose (su Veršniais) – 149, Pažiegždriuose – 167, Riogliškiuose – 222, Sirvyduose (su Kretkampio dvaru) – 569, Šiuoriškiuose (su Stanislovaičio vienk.) – 288, Šukėtuose – 97, Šiuliuose – 436, Judraičiuose –16, Juškuose (su Dauciškiais) – 140, Jagėliškiuose – 75 žmonės.

Tokios Lekėčių valsčiaus ribos su panašiu gyventojų skaičiumi išliko iki Pirmojo pasaulinio karo. 1915 metais vokiečiams okupavus Lietuvą, Zanavykų krašto administracinis pasiskirstymas pasikeitė. Apskrities centras iš Naumiesčio perkeliamas į Šakius, ir apskritis pradedama vadinti Šakių apskritimi. Greta Lekėčių valsčiaus iš Aleksoto valsčiaus teritorijos sukuriamas Zapyškio valsčius, o nuo Lekėčių valsčiaus atplėšiami Rupinų ir Novos kaimai ir priskiriami naujai susikūrusiam Zapyškio valsčiui. Vakarinėje valsčiaus dalyje Lekėčiai praranda Leoniškių ir Pajotulių kaimus. Dėl aktyvesnės krašto kontrolės vokiečiai 1915 metais Lekėčių kaimą padalijo į tris dalis, ir taip atsirado šiandieniniai Lekėčių, Jančių ir Zizų kaimai. Iš Svetošino (Paežerėlių) valsčiaus Lekėčiams priskiriami Kašelių, Kretkampio, Tirmėnų ir Jegėliškių kaimai. Tokia reforma buvo prasminga, nes už Juškinės girios esantys Leoniškių ir Pajotulių kaimai nuo Lekėčių buvo nutolę apie aštuonis-devynis kilometrus, o Tirmėnai, Jegėliškiai, Kretkampis, Kašeliai buvo gerokai arčiau.

1918 m. vasario 16 d. Lietuvai paskelbus nepriklausomybę, padėtis krašte nesikeitė, nes vokiečiai neleido kurti lietuviškos savivaldos. Ir pirmoji Nepriklausomos Lietuvos vyriausybė, sudaryta tik 1918 m. lapkričio 11 d., išsilaikė šiek tiek ilgiau kaip vieną mėnesį. Nepaisant tokios nestabilios padėties, Lekėčių krašto žmonės veikė parapijų principu. 1918 metų lapkritį ir Lekėčiuose organizuota lietuviška savivalda. Ji kūrėsi sunkiai, nes šiam darbui trukdė ne tik vokiečiai, bet ir artimiausi jų pagalbininkai – smuklių savininkai, nes smuklės visame krašte priklausė žydams.

Vienas Lekėčių valsčiaus savivaldos organizatorių buvo ir iš Pažiegždrių kaimo kilęs Antanas Tamulaitis (1883-1965), kurį vėliau gyventojai išsirinko pirmuoju Nepriklausomos Lietuvos Lekėčių valsčiaus viršaičiu. Kokia turėjo būti Lekėčių valsčiaus savivalda, spręsti privalėjo patys lekėtiškiai. Nuo 1895 metų buvęs Lekėčių valsčius suskilo pagal parapijas į dvi dalis. Valsčiaus dalis, priklausiusi Lekėčių parapijai, šliejosi prie Lekėčių, o priklausiusi Žemosios Panemunės parapijai – prie Žemosios Panemunės. Netrūko ir atvykstančių agitatorių. Ne kartą Lekėčiuose lankėsi ir iš Rusijos grįžęs bolševikinių pažiūrų agitatorius lukšietis Vincas Grybas bei Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataras Jonas Vailokaitis. Savo kalbas agitatoriai droždavo pasilipę ant statinių. Lekėčiuose viršų ėmė Vailokaičio šalininkai, o Žemojoje Panemunėje, kurios parapijai priklausė Lekėčių valsčiaus Dauciškių, Jegėliškių, Juškų, Kašelių, Kretkampio, Pažiegždrių, Sirvydų, Šiuoriškių, Šukėtų, Šikėtėlių, Tirmėnų ir Veršnių kaimai, nugalėjo V.Grybo šalininkai. Žemojoje Panemunėje susikūrė bolševikinė savivalda su savo milicija, sudaryta iš vietinio jaunimo. Bet ji ilgai neišsilaikė, nes Žemosios Panemunės savivalda buvo sujungta su Paežerėliu, o Lekėčių valsčiaus kaimai atiteko Lekėčių savivaldai.

Beveik visi Lekėčių krašto žmonės buvo lietuviai. Per daugelį rusų okupacijos metų gyventojus mulkinę Skirpstaujos, Silkinės, Pavilkijo ir Paryžiaus (Lekėčių kaimo dalis) smuklininkai žmonėms jau buvo tiek įkyrėję, kad susikūrus Lekėčių savivaldai buvo priimtas nutarimas, jog žydai privalo palikti Lekėčių valsčių. Ir šie išsikėlė į Vilkiją. Lekėčiuose likusią prekybinę nišą jau tais pačiais metais užpildė valsčiaus žemės ūkio kooperatyvas, o žydai turėjo teisę važinėti per kaimus, supirkinėti šerius, arklių uodegas, karčius, pakulas, senus skudurus ir pardavinėti silkes, muilą bei kitas smulkmenas. Dar turėjo teisę kiekvieną penktadienį atvykti į Lekėčių turgų, kuris čia buvo įkurtas nuo 1923 metų.

1923 metais pirmasis Nepriklausomos Lietuvos gyventojų surašymas vėl šiek tiek pakoregavo Lekėčių valsčiaus ribas ir gyventojų skaičių. 1891 metais Lekėčių valsčiuje buvo 606 sodybos, šeši dvarai ir gyveno 5704 gyventojai, o pagal 1923 metų gyventojų surašymą valsčiuje buvo 28 kaimai (Altoniškiai, Braziūkai (Šiuliai), Dauciškiai, Jegėliškiai, Jadagoniai, Jančiai, Judraičiai, Juškai, Kašeliai, Kretkampis, Kurynė, Kuras, Lekėčiai, Mikytai, Nausėdai, Pažiegždriai, Riogliškiai, Sirvydai–I, Sirvydai–II, Sirvydai –III, Šėtijai, Šiuoriškiai, Šukėtai, Šukėtėliai, Tirmėnai, Veršniai, Vincentava ir Zizai), keturi dvarai (Damaninos, Kretkampio, Rūdelės ir Pavilkijo), Tinkloniškėse – viensėdis ir Lekėčių bažnytkaimis. Lekėčių valsčiuje tuomet jau buvo 785 sodybos, kuriose gyveno 4553 žmonės. Valsčiaus sodybos smulkėjo ir per 32 metus (1891-1923) jų padaugėjo 173, o gyventojų sumažėjo 1211. Žmonės pradėjo gyventi erdviau, mažiau susispaudę.

Lekėčių valsčiaus reforma nesibaigė. Kiek vėliau nuo šio valsčiaus atskiriami ir Paežerėlių valsčiui priskiriami keturi kaimai – Dauciškių, Juškų, Šukėtų ir Šukėtėlių. Lekėčių valsčius vėl prarado 47 sodybas su 224 gyventojais.

Prieš Antrąjį pasaulinį karą Lekėčių valsčius buvo suskirstytas į 14 seniūnijų: Altoniškių, Braziūkų (kartu su Šiuliais), Jadagonių, Jančių (su Naidyne), Kretkampio (su Kašeliais, Šiuoriškiais, Jegėliškiais), Kuro (su Kelmeriais, Kuryne, Šlekyne), Lekėčių (su Mikuckais, Puskunigiais, Ruzyne, Paryžiumi), Mikytų (su Nausėdais, Pavilkiju), Pažiegždrių (su Veršniais), Riogliškių, Sirvydų, Šėtijų (su Tirmėnais), Vincentavos (su Juodraičiais), Zizų (su Paluobyne, Užliekiu, Damanina). Taip suskirstyti Lekėčiai sutiko Antrąjį pasaulinį karą. Antrą kartą Lietuvą okupavus bolševikams ir prasidėjus aktyviam rezistenciniam karui prieš okupantus, atėjūnai vėl prisiminė skaldymo ir valdymo politką. Tarp girių skendintis Lekėčių valsčius 1948 metais buvo išplėštas iš Šakių apskrities ir prijungtas prie Kauno apskrities. Lekėtiškiai tapo kauniečiais... Bet neilgam. Bolševikams Lietuvoje naikinant apskritis ir kuriant rajonus, Lekėčių valsčius, jau turėdamas apylinkės statusą, atiteko Panemunės rajonui, kurio centras buvo Garliavoje. Pertvarkant rajonus ir smulkinant apylinkes Lekėčiai padalijami į dvi apylinkes: Lekėčių ir Altoniškių. Altoniškių apylinkė su čia įkurtu „Raudonojo partizano“ kolūkiu, Altoniškių, Braziūkų, Jadagonių, Judraičių, Kuro, Riogliškių, Vincentavos ir Zizių kaimais priskiriami prie naujai perorganizuoto Kauno rajono. Vėliau stambinant apylinkes Altoniškių apylinkė panaikinama ir prijungiama prie Zapyškio apylinkės. Likusi buvusio Lekėčių valsčiaus dalis su „Pirmūno“ bei Lekėčių kolūkiais ir juose esančiais Jagėliškių, Jančių, Kašelių, Kretkampio, Lekėčių, Mikytų, Nausėdų, Pažiegždrių, Sirvydų, Šėtijų, Šiuoriškių, Tirmėnų ir Veršnių kaimais grąžinami Šakiams. Ko Lekėčių krašto žmonės siekė dar nuo 1830 metų, bolševikai, be gyventojų sutikimo, vėl grąžino į carinės Rusijos sumodeliuotą padėtį.

Apžvelgėme skausmingą ne tik Lekėčių valsčiaus, bet ir Zanavykų etnografinio regiono draskymo istoriją. Ir šiandien ši bolševikų padaryta žaizda tebepūliuoja. Sovietinės okupacijos metais ne tik iš Lekėčių, bet ir iš vientiso Zanavykų regiono išplėšta Altoniškių apylinkė ir prijungta prie Kauno rajono daugeliui žmonių sukėlė nemažai nepatogumų. Juk zanavykiškosios Altoniškių apylinkės Vincentavos ir Zizų kaimai nuo Lekėčių miestelio nutolę vos pusę ar visą kilometrą, o dabar šių kaimų gyventojams tenka keliauti net dešimt kartų tolimesnį kelią į Zapyškį, kad ten, pašte, seniūnijoje ar ambulatorijoje, galėtų sutvarkyti savo reikalus.

Zanavykai ir Lekėčių valsčius bolševikinės okupacijos metais buvo draskomi ne vien dėl aktyvios rezistencinės kovos su raudonaisiais pavergėjais, bet ir dėl to, kad stengtasi susilpninti ir į dviejų rajonų pavaldumą suskaldyti Lekėčių katalikų parapiją. Tik šio savo sumanymo okupantai įgyvendinti nepajėgė. Lekėčių parapija neiširo, nesugriuvo, bet dar labiau sutvirtėjo ir net tapo ta jungtimi, kuri tiek Altoniškius, tiek ir Lekėčių krašto tikinčiuosius jungė ne tik į vieną parapiją, bet ir į Zanavykų etnografinį vienetą.

Buvusi Altoniškių apylinkė ne tik mūsų dienomis, bet ir ateityje niekados neapsieis be Lekėčių smėlio kalnelio, kur palaidoti jų tėvai ir protėviai, o Lekėčių parapijos Šv. Kazimiero bažnyčia jau 100 metų yra jų krikšto, santuokų ir išeinančiųjų Amžinybėn vieta. Lekėtiškiai nuo Lietuvos nepriklausomybės paskelbimo dienos jau antrą dešimtmetį laukia, kada tarp šalies valdžios vyrų atsiras bent vienas protingas, kuris šią kraštui sovietmečiu padarytą žaizdą pradės gydyti.

Nors ir suskaldyta Lekėčių katalikų parapija, dviem rajonams priklausanti, bet ji stengiasi išlaikyti krašto tikinčiųjų zanavykišką etnografiškumą. Ši bendruomenė Atgimimo metais ant vaizdingo Nemuno šlaito, Jadagonių kaime, prie Knygnešio pušies, pasistatė koplyčią, su Vilkaviškio vyskupijos ganytojo vyskupo Juozo Žemaičio palaiminimu įsteigė Žolinės atlaidus, į kuriuos rugpjūčio viduryje iš visos Lietuvos susirenka buvę šio krašto zanavykai. Pastačius koplyčią, tarsi vėl atgimė kaimo bendruomenė.

Kaimo bendruomenės nostalgija jaučiama visame buvusiame Lekėčių valsčiuje. Ir nauja Jadagonių kaimo tradicija plinta. Dar 1995 metais Vincentavos žmonės savo kaime pastatė atminimo kryžių, į kurį surašė visų iki 1940 metų kaimo buvusių vienkiemių šeimininkų pavardes. Šio kaimo senbuvė Albina Ruzgytė-Valasevičienė, gyvenanti Žemojoje Panemunėje, Šakių rajono laikraštyje „Draugas“ rašė: „Vos pravažiavus Lekėčius, prieš akis išnyra gražūs Vincentavos šilai. Mano gimtasis kaimas. O to kaimo daugelio sodybų ir pamatų jau nebėra. Kai kur dar vienas kitas alyvų krūmas liudija čia buvus sodybas ir gyvenusius žmones. Ir žmonių, ten gyvenusių, ne kažin kiek belikę. Šimtamečių, mūsų tėvų, karta jau atgulė amžinam poilsiui Lekėčių kapinėse. O jaunesni, geresnio gyvenimo ieškodami, kas į miestus, kas šiaip kitur išsikėlė.

O kad prisimintume, jog čia gyveno mūsų tėvai ir protėviai, kad čia buvo jų sodybos, Vincentavos kaime pastatėme kryžių. Jį padirbo meistras iš Lekėčių Mindaugas Sutkaitis. 1995 m. gruodžio 2 d. Lekėčių bažnyčioje buvo aukojamos šv. Mišios už šio kaimo mirusius žmones. Po šv. Mišių klebonas kun. Jonas Bučinskas pašventino kryžių. Sugiedojome „Marija, Marija“. Papuošėme gėlėmis, uždegėme žvakeles.

Gražus ir širdžiai brangus mano gimtasis kaimas. Toks jis ir liks visam gyvenimui“.

Praėjus septyneriems metams, Vincentavos kaime gimusi Adelė Ruzgytė-Batkienė Šakių rajono laikraštyje „Valsčius“ rašė: „Rugpjūčio paskutinę dieną (2002), Vincentavos kaime gimę, augę ir jau kitur išsikėlę gyventi, gyventojai rinkosi į savo parapijos – Lekėčių Šv.Kazimiero bažnyčią. Čia klebonas kun. Gediminas Marcinkevičius aukojo šv. Mišias už jau Anapilin išėjusius to kaimo žmones – visų tėvus, senelius, prosenelius, prašydami jiems amžinos ramybės, o mums, gyviems – sveikatos, meilės, sutarimo ir Dievo palaimos. Išėję po šv. Mišių pasijutome tarsi pakylėti, šviesesniais veidais, atrodo, paliko praeityje visos patirtos nelaimės, vargai ir skausmas. Visas kaimas pasidarėme tarsi viena didelė šeima. Paskui buvome pakviesti į kaimo viduryje esančią Anelės ir Antano Žitinevičių sodybą. Čia, sodo paunksmėje, visų laukė padengtas pietų stalas.

Malonu tai, kad su visais kartu buvo parapijos klebonas, dar taip neseniai pradėjęs dirbti šioje bažnyčioje ir tiek daug jau spėjęs nuveikti – suremontuoti bažnyčią, sutvarkyti aplinką, o svarbiausia – sutelkti, suburti žmones, su jais bendrauti, jiems padėti. Gal todėl ir šią popietę prie stalų susėdę trijų kartų žmonės labai nuoširdžiai dalijosi praeities prisiminimais. Vaišinosi šeimininkų iškeptu pyragu, juokėsi, linksminosi. Išsiskirstėme, pažadėję tęsti šią naują tradiciją – dažniau susitikti, pasikalbėti, nebūti svetimi. Manau, ilgai nepamiršime dainuotos „Giminių“ dainos, sodybos šeimininkų Žitinevičių vaišingumo, jaunojo mūsų klebono iniciatyvos ir žmogiškumo.

Gerai, kad yra tokių žmonių, kurie gerbia ir myli savo kraštą, jo papročius, kurie praskaidrina dienas kitiems. Ačiū jiems. Būkime kartu, būkime šalia, būkime vieni kitiems reikalingi“.

Mano gimtasis kaimas! Mano kaimo bendruomenė! Kiek praeities gėrio, kiek prasmės ir nostalgijos šiuose žodžiuose! Ar atgaivinsime savo kaimo bendruomenės senąsias vertybes ir tradicijas? Tikriausiai ne, nes tai „svieto lygintojų“ sunaikinta praeitis. Iš šios praeities galime atrinkti vieną kitą detalę ir kurti artimas praeičiai tradicijas, kurios reikalingos ne tik viduriniajai, bet ir augančiai kartai.

Bernardo ALEKNAVIČIAUS nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“