| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Nauji Katalikų Bažnyčios statistikos bruožai Mindaugas BUIKA
Įvairiais aspektais apžvelgiant ir vertinant prieš metus mirusio popiežiaus Jono Pauliaus II epochinį pontifikatą, darniai įsipina gegužės pradžioje Vatikane paskelbtas naujasis Bažnyčios statistikos žinynas, kuriame lyginami praėjusio pontifikato pradžios (1978 m.) ir pabaigos (2004 m.) duomenys. Be abejonės, pateiktų skaičių dinamika, ypač apie Bažnyčios narius, didele dalimi atspindi esamas demografines tendencijas, tačiau jiems įtakos turi ir tebeplintanti sekuliarizacija (ypač Vakarų pasaulyje), misijinės veiklos rezultatai ar kiti šių dienų socialiniai bei dvasiniai procesai. Demografija turi įtakos katalikų skaičiui Žinyne pirmiausia nurodoma, kad 2004 metų pabaigoje pasaulyje buvo 1,1 milijardo katalikų. Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje (1978 m.) jų buvo 757 milijonai, taigi Katalikų Bažnyčios narių skaičius per 26 metus išaugo 342 milijonais, arba 45 proc. Padidėjimas iš tikrųjų įspūdingas, tačiau svarbu atkreipti dėmesį, kad per tą patį laikotarpį bendras pasaulio gyventojų skaičius išaugo nuo 4,2 mlrd. iki 6,4 mlrd., arba 52 proc. Taigi katalikų gausėjimas buvo lėtesnis, todėl jų dalis tarp planetos gyventojų per praėjusį pontifikatą sumažėjo nuo 17,9 proc. iki 17,2 proc. Ši kaita tampa aiškesnė nagrinėjant katalikų skaičiaus didėjimą per pastarąjį amžiaus ketvirtį atskiruose žemynuose, kuris patvirtina žinomą reiškinį, jog katalikybės, bent statistinis, centras pereina į vadinamąjį Trečiąjį pasaulį arba besivystančius kraštus. Ypač spartus Katalikų Bažnyčios narių augimas Afrikoje, kur per pastaruosius 26 metus katalikų pagausėjo beveik tris kartus nuo 55 mln. iki 149 mln. Tai ne vien demografijos, bet ir evangelizacijos pasekmė, nes katalikų skaičius Afrikoje augo sparčiau nei bendrasis to žemyno gyventojų skaičius ir jų dalis popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu padidėjo nuo 12,4 proc. iki 16,9 proc. Taip pat ir afrikiečių katalikų dalis tarp visų Katalikų Bažnyčios narių pasaulyje išaugo nuo 7 proc. 1978 metais iki 13,5 proc. 2004-aisiais. Europoje bažnytinė statistika yra visiškai kita: čia juntama aiški stagnacija dėl susidariusios demografinės krizės (gimstamumo mažėjimo). 1978 metais joje buvo 268 milijonai katalikų, o 2004-ųjų pabaigoje apie 280 milijonų, tai yra jų skaičius padidėjo tik 4,6 proc. Bendrasis Europos gyventojų skaičius taip pat beveik nesikeitė, todėl katalikų dalis jame išliko stabili 1978 metais katalikų Europoje buvo 40,5 proc., o 2004-ųjų pabaigoje apie 39,5 proc. Kadangi besivystančiose šalyse katalikų skaičius gerokai padidėjo, tai Europos katalikų dalis per 26 metus tarp visų Katalikų Bažnyčios narių pasaulyje sumažėjo nuo 35 proc. 1978 metais iki 25,4 proc. 2004-aisiais. Amerikoje (statistinėje analizėje Šiaurės ir Pietų Amerika imamos kartu), Azijoje ir Okeanijoje (kartu su Australija) katalikų skaičiaus augimas popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu maždaug atitiko bendrąjį gyventojų skaičiaus didėjimą tuose kontinentuose. Amerikoje, kur gyvena apie pusę planetos katalikų, per minėtus 26 metus jų padaugėjo maždaug 50 proc. Šis žemynas toliau lieka katalikiškiausiu kontinentu, nes Katalikų Bažnyčios nariai sudaro apie 62 proc. visų vietos gyventojų. Azijoje šiuo atžvilgiu padėtis yra priešinga: nors katalikų skaičius šiame didžiausiame pasaulio žemyne praėjusio pontifikato laikotarpiu išaugo 80 proc., tačiau jų dalis tarp vietos gyventojų toliau liko nežymi (padidėjo nuo 2,5 proc. iki 2,9 proc.). Todėl Azija yra laikoma Katalikų Bažnyčios misijinės veiklos prioritetu, ką patvirtina ir nesenas paskyrimas naujuoju Tautų evangelizavimo kongregacijos prefektu žymaus Indijos Katalikų Bažnyčios hierarcho buvusio Bombėjaus arkivyskupo kardinolo Ivano Dijaso. Nors Azijoje gyvena apie pusę planetos gyventojų, tačiau azijiečiai katalikai sudaro tik 10,3 proc. visų pasaulinės Katalikų Bažnyčios krikštytų narių. Okeanijos katalikų skaičius popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu išaugo 50 proc., ir jie dabar sudaro daugiau kaip ketvirtį vietos gyventojų, tačiau bendras jų skaičius yra nežymus (apie 0,8 proc. visų pasaulio katalikų) ir Katalikų Bažnyčios gyvenimui didesnės įtakos neturi. Vyskupų senėjimo procesas Pasaulio katalikų skaičiaus augimas sąlygojo atitinkamus pasikeitimus ir Bažnyčios hierarchų statistikoje, nes buvo kuriamos naujos vyskupijos ir metropolijos, kurias valdyti buvo skiriami ganytojai. Taip pat dėl bendro gyvenimo amžiaus ilgėjimo pasaulyje ilgiau gyvena ir atsistatydinę hierarchai, todėl yra stebimas tam tikras natūralus senėjimo procesas katalikų episkopate. Tačiau apskritai, kadangi tokio pašaukimo į vyskupystę nėra ir šiuo atžvilgiu tai daugiau administravimo pareigos, nors konsekruoti vyskupai yra tiesioginiai apaštalų įpėdiniai, jų skaičiaus dinamika tik iš dalies atspindi tikrąją padėtį dvasinių pašaukimų srityje. 1978 metais, popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje, pasaulyje buvo 3714 katalikų vyskupų ir iki pontifikato pabaigos (2004 metų pabaiga) jų skaičius išaugo iki 4784, arba beveik 29 proc. Jonas Paulius II per savo pontifikatą yra paskyręs daugiau kaip 3500 vyskupų, todėl galima sakyti, kad vietinėms Bažnyčioms didžiąja dalimi vadovauja būtent to Popiežiaus paskirti ganytojai, kurie įgyvendina jo paraginimus ir mokymą. Kaip ir kitose Bažnyčios augimo srityse, taip pat ir vyskupų, pirmauja Afrika, kurioje per pastaruosius 26 metus jų skaičius išaugo beveik 46 proc. Augimo vidurkį taip pat viršijo Okeanija (vyskupų per minėtą laikotarpį padaugėjo 34 proc.) ir Azija (padaugėjo 31,4 proc.). Tačiau pagal vyskupų pasiskirstymą toliau pirmauja Amerika (Šiaurės ir Pietų kartu), kur darbuojasi 37,6 proc. visų vyskupų, ir Europa, turinti 32,2 proc. visų vyskupų. Naujas reiškinys, kurį aptaria tiek metinį Bažnyčios statistikos žinyną pristačiusi Vatikano spaudos tarnyba, tiek bažnytinio gyvenimo komentatoriai, yra vyskupų amžiaus vidurkio didėjimas arba, kitaip sakant, jų senėjimas. 1978 metais katalikų vyskupų amžiaus vidurkis buvo 62 metai, 2004-ųjų pabaigoje jau 67,4 metai amžiaus vidurkis išaugo netgi penkeriais metais. Kaip ir reikia tikėtis, seniausias episkopatas yra Europoje, kurioje šių ganytojų amžiaus vidurkis viršija 69 metus. Amerikoje vyskupų amžiaus vidurkis yra pasiekęs 67,8 metus, Azijoje 67 metus ir Afrikoje 63,6 metus. Dar viena pasaulio vyskupų senėjimo reiškinio nuoroda yra dalis tų ganytojų, kurie yra vyresni nei 65 metų. Pasaulio mastu 1978 metais tokie senyvi ganytojai sudarė 39 proc. visų vyskupų, o 2004-ųjų pabaigoje jų dalis buvo išaugusi net iki 59 proc. Vyskupų senėjimu pirmauja Europa, kurioje net beveik du trečdaliai (64 proc.) vyskupų yra vyresni nei 65 metų. Tačiau netgi ir jaunatviškoje Afrikoje vyresnių nei 65 metų vyskupų dalis per pastaruosius 26 metus daugiau nei padvigubėjo nuo 22 proc. 1978 metais iki 46 proc. 2004-aisiais. Europoje kunigų mažėja Vyskupų statistinę padėtį nesunkiai galima keisti skiriant naujus ganytojus nors dėl pagyvenusių diecezijų valdytojų rodomo darbingumo dabar daugiau kalbama apie galimą jų atsistatydinimo amžiaus (75 metus) pratęsimą. Tačiau aktualiausia yra kunigų, seminaristų ir vienuolijų narių skaičiaus kaita, nes būtent ji atspindi tikrąjį dvasinių pašaukimų esamumą, nuo kurio didele dalimi priklauso Bažnyčios dabartis ir ateitis. Popiežiaus Jono Pauliaus II valdymo laikotarpiu (1978-2004 metais) bendras kunigų skaičius pasaulyje sumažėjo 3,5 proc. nuo 421 tūkst. iki 406 tūkst. Kadangi tuo pačiu laikotarpiu, kaip minėta, bendras katalikų skaičius išaugo 45 proc., tai minėtas palyginti nedidelis dvasininkų skaičiaus mažėjimas iš tikrųjų turi žymiai sunkesnes pasekmes, nes jų darbo krūvis globaliniu mastu gerokai išaugo. Tačiau Vatikano statistikoje nurodoma, kad tas 15 tūkst. kunigų sumažėjimas įvyko iki 1988 metų, o vėliau jų skaičius stabilizavo dėl dvasininkus rengiančių seminarijų studentų žymaus gausėjimo. Be to, čia reikia išskirti gana nevienodą diecezinių kunigų ir kunigų vienuolių padėtį. Per popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pirmąjį dešimtmetį (iki minėtų 1988 metų) diecezinių kunigų skaičius sumažėjo nuo 262 tūkst. iki 257 tūkst. Per vėlesnius šešiolika metų diecezinių kunigų nuolat gausėjo ir 2004 metų pabaigoje pasiekė 268 tūkstančius. Tačiau kunigų vienuolių mažėjimo nepavyko sustabdyti per praėjusius 26 metus jų skaičius smuko 13 proc. ir būtent ši kaita sąlygojo nelengvą dabartinių dvasininkų sielovadinio darbo padėtį. Ryškiausias bendras kunigų skaičiaus mažėjimo procesas stebimas Europoje: popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu europiečių kunigų skaičius sumažėjo penktadaliu (nuo 250 tūkst. 1978 metais iki mažiau nei 200 tūkst. 2004-aisiais). Amerikoje kunigų skaičius liko stabilus, apie 120 tūkst., tačiau Šiaurės ir Pietų Amerikoje statistinė kaita nevienoda. Šiaurės Amerikoje 1978-2004 metais kunigų sumažėjo 13 proc. (Jungtinėse Amerikos Valstijose, kaip ir Europoje, jų skaičiaus mažėjimas buvo lygus 20 proc.), tuo tarpu Pietų Amerikoje tuo pačiu laikotarpiu išaugo 29 proc. Džiugino kunigų skaičiaus augimas Afrikoje per praėjusį pontifikatą jų padaugėjo 84 proc. (nuo 17 tūkst. 1978 metais iki daugiau kaip 31 tūkst. 2004-aisiais) ir Azijoje, kur kunigų per minėtą laikotarpį padaugėjo 74 proc. (nuo 28 iki 48 tūkst.). Viltingas seminaristų skaičiaus didėjimas Kandidatų į kunigystę nuolatinis gausėjimas taip pat teikia didelės vilties Katalikų Bažnyčios gyvenimo stiprinimui. Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato laikotarpiu (1978-2004 metai) augo tiek diecezinių, tiek ir vienuolinių kunigų seminarijų studentų skaičius ir pasiekė 113 tūkst. (1978 metais seminaristų buvo 64 tūkst., taigi per 26 metus jų padaugėjo 77 proc.). Tačiau ir kandidatų į kunigystę pasiskirstymas pagal žemynus labai nevienodas: labiausiai dvasiniai pašaukimai augo Afrikoje ir Azijoje, tuo tarpu Europoje mažėjo. Per pastaruosius 26 metus seminaristų skaičius Afrikoje padidėjo daugiau kaip keturis kartus nuo 5,5 tūkst. 1978 metais iki beveik 23 tūkst. 2004-aisiais. Taip pat gausu jų buvo Azijos diecezijose: per popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą seminarijų studentų šiame žemyne beveik patrigubėjo nuo 11 iki 29 tūkst. per tą patį 26 metų laikotarpį seminaristų Amerikoje (Šiaurės ir Pietų) skaičius išaugo nuo 22 iki beveik 27 tūkst. Tuo tarpu Europoje kandidatų į kunigystę skaičius praktiškai liko nepakitęs apie 24 tūkst. (Nuo 1978 iki 1985 metų jis didėjo ir buvo pasiekęs 30 tūkst., bet vėliau vėl pradėjo mažėti.) Vatikano ekspertų nuomone, geriausiai kandidatų į kunigystę statistinė kaita atspindi pastoracinių poreikių patenkinimo perspektyvas, kai yra lyginamas seminaristų skaičius su esamų kunigų skaičiumi. Štai 100 kunigų Afrikoje ir Azijoje tenka atitinkamai 72 ir 60 kandidatų į kunigystę, tuo tarpu Europoje mažiau kaip 12, o Jungtinėse Valstijose tik 9. Pasauliniu mastu seminaristų skaičius, tenkantis vidutiniškai 100 kunigų, per popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą išaugo nuo 15 iki 23 daugiausia dėl Afrikos ir Azijos indėlio. Taip pat įdomi statistika, atspindinti dvasinių pašaukimų gausą ar stygių, kada yra lyginamas seminaristų skaičius, tenkantis vienam milijonui katalikų. Šiuo atžvilgiu aiškus lyderis yra Azija, kur kiekvienas milijonas tikinčiųjų pateikia 257 kandidatus į kunigystę. Afrikoje milijonui vietos katalikų tenka 153 seminaristai, Europoje tik 84 ir Amerikoje 67 seminaristai. Pašaukimų į kunigystę mažėjimą Europoje ir Šiaurės Amerikoje bent iš dalies kompensuoja spartus gausėjimas nuolatinių diakonų, kurie daugiausia telkiasi šiose pasaulio dalyse. Popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikato pradžioje Katalikų Bažnyčia turėjo 5,5 tūkst. nuolatinių diakonų, o 2004 metų pabaigoje jų buvo daugiau kaip 32 tūkst. (išaugo beveik šešis kartus). Per minėtą 26 metų laikotarpį Europoje nuolatinių diakonų padaugėjo nuo 1,1 tūkst. iki 10,5 tūkst., o Amerikoje atitinkamai nuo 4,2 tūkst. iki 21 tūkst. Didžiausią susirūpinimą Bažnyčiai kelia seserų vienuolių skaičiaus mažėjimas pasaulyje, kuris per praėjusį popiežiaus Jono Pauliaus II pontifikatą smuko beveik 23 proc. nuo 991 tūkst. 1978 metais iki 767 tūkst. 2004-ųjų pabaigoje. Afrikoje ir Azijoje vienuolinių pašaukimų buvo gausu (per minėtą 26 metų laikotarpį Afrikoje seserų vienuolių skaičius išaugo 62 proc., o Azijoje net 64 proc.), tačiau jis neatsvėrė jų mažėjimo Europoje (1978-2004 metais sumažėjo 39 proc.) ir Amerikoje (27 proc.), kur iki šiol telkėsi didžioji dauguma moterų vienuolinių bendruomenių.
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |