| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Gabumais apdalyti žemaičiai Bronius VERTELKA
Plateliai Žemaitijos kampelis ne tik nuostabaus gamtos grožio, bet ir žmonių, sugebančių tauriai gyventi. Jie ne prie alaus bokalo ar taurelės karčiosios sėdi, kaip neretai pasitaiko provincijoje, bet dirba, kuria ir neaimanuoja. Nieko nesiimantis daryti yra slunkius 42 metų darbo stažą turintis Albertas Kleinauskis pensininkas, tačiau jo kasdieninis gyvenimas yra prasmingas. Platelių miestelio gyventojas kraštiečius pradžiugino savo nauju kūriniu. Vabaliukai jo antroji knyga. Pirmoji vadinosi Pilvūza pliurpala. Rašo jis žemaitiškai. Esu grynas žemaitis, nejaugi savo kalbą galiu pamiršti? Jeigu kitokia kalba rašyčiau, plateliškiai mane pirštais užbadytų ir būčiau jų nesuprastas, kodėl taip daro, aiškino 67 metų vyriškis. Mintis imtis kūrybos A.Kleinauskiui atėjo prieš keletą metų. Po truputį ėmė dėlioti žodžius. Tai, ką buvo parašęs juodraštyje, išdrįso parodyti vienos leidyklos darbuotojai. Su ja aptarė, ką toliau daryti. Ačiū Dievui, pasitaikė toks žmogus, kuris suprato pradedantį literatą. Savo kūrinėlyje A.Kleinauskis aprašė tai, ką pats geriausiai pažinojo. Vaizdavo kaimo gyvenimą, kurio veikėjai vienos šeimos nariai: vyras, žmona, vaikas. Abi knygas plateliškis išsileido savo lėšomis. Nesugebėčiau vaikščioti atkišęs ranką. Duotų kokius 50 litų, paskui šimtą kartų tai primintų, tokio savo apsisprendimo laikosi literatas. Dar šiemet jis žada pradėti rašyti Vabaliukų antrąją dalį, kurią tikisi baigti iki ateinančios vasaros. Niekas jo nemokė ir nerodė, kaip imtis tokio rašymo. A.Kleinauskis teigė, jog kiekvienas savo galvoje kažką privalo turėti. Jo giliu įsitikinimu, kas nebando kažko daryti, tas yra slunkius. A.Kleinauskis ne vien tokia kūryba išgarsėjo. Gamtoje radęs įdomesnį dalyką, jis būtinai pasilenks jo paimti. Parsineštą namo peiliuku padailina, nors savęs medžio drožėju nelaiko. Kas ant sienos sukabinta, tai vis jo daryta. Anais laikais jam pasitaikė proga aplankyti Čekoslovakiją, Rumuniją. Atostogų metu septyniolika kartų keliavo po Sovietų Sąjungą. Iš tokio svečiavimosi negrįždavo tuščiomis. Ne kelnes ar marškinius pirkdavo, bet medinių rašiklių teiraudavosi. Taip skirtingų jų apie 80 surinko. Savo namuose turi sukaupęs maždaug 400 švilpukų, gamintų iš įvairių medžiagų, kolekciją. Gali parodyti arti 40 kortų kaladžių. Čigoniškas pats pasigamino, nors A.Kleinauskis burti nemoka. Saugo per šimtą tos pačios kojos miniatiūrinių batukų. Lankantis Ukrainoje, Truskaveco turgelyje, susidomėjo kaukėmis. Už vieną tokį dirbinį nepagailėjo penkių rublių. Ekskursijos seniūnas Arvydas, pagal tautybę latvis, Albertui girdint pasišaipė: Berneli, su tokiu pirkiniu grįžusį į namus nepriims. Niekur nesirengiu aš iš jų bėgti, atsikirto jam žemaitis. Taip jis pradėjo kolekcionuoti kaukes, kurių jau netoli 20 yra sukaupęs. Apie trys tūkstančiai knygų, kurios per kelis kambarius išdėliotos, asmeninė biblioteka. Romanų tarp jų mažoka, bet mokslinės fantastinės literatūros tai pakankamai daug. Sovietiniais laikais žemaitis rublius ne butelin kimšo, bet į knygas juos investavo. Ką įmanoma pamatyti plateliškio namuose, A.Kleinauskis sako, jog tai kiekvienas Lietuvos gyventojas galėtų turėti. Tik apėmusį tingulį reikia kuo toliau nuo savęs ginti. Savų metų menininkas neskaičiuoja Už keliolikos kilometrų nuo Platelių Babrungėnų kaimas, kuriame išliko grafo Šuazelio vandens malūnas, pradėtas statyti 1795-aisiais ir baigtas 1816 metais. Akmeninio statinio sienų storis vietomis siekia du metrus. Laikui bėgant šis pastatas tapo griuvėsiais. Tokį jį ir nupirko Leonardas Černiauskas. Norėdamas čia įsirengti kūrybines dirbtuves meno galeriją, tokiam reikalui jis privalėjo skirti septynerius metus. Šį laiko periodą profesionalus menininkas laiko vos ne katorga. Pasirinkęs atsiskyrėlišką gyvenimo būdą jis buvo priverstas palikti trijų kambarių butą Plungėje, kartu neteko ir žmonos. L.Černiauskas ir tapo, ir drožia iš medžio, tačiau jame glūdi daugiau tapytojo talento. Ankstesniais metais duoną sau užsidirbdavo droždamas medį, nors į šalį neatidėdavo ir tapybos. Sulaukęs stambesnio užsakymo padaryti medžio skulptūrą, imdavosi drožybos. Ant Gondingos piliakalnio puikuojasi jo karžygys. Leonardui teko daryti kryžius. Skulptūra bei kryžius yra vieno verslininko sodyboje prie Telšių. Žemaičio kūrinių yra ne vienose Lietuvos kapinėse. Menininkas yra nutapęs apie du tūkstančius paveikslų. Dažniausiai juose vyrauja peizažai. L.Černiauskas turi kūrinių, kurie jam yra ypač brangūs, jų už jokius pinigus neparduotų. Būna ir tokių darbų, kurių papildyti grįžta net po metų kitų, mėgina juos atnaujinti. Blogos nuotaikos būdamas nesiima tapyti. Žino, kad nieko gera iš to neišeis. Užsukusiems čia leidžia stebėti, kaip dirba. Tai netrukdo menininkui. Laiką L.Černiauskas nepaprastai vertina, todėl jis netgi savo metų neskaičiuoja. Pradėjęs tai daryti, būsi priverstas galvoti, kad esi senas, o dabar visą laiką jaučiuosi kaip būdamas jaunas, šypsojosi kūrybingas vyras. Jo darbų yra ir užsienio šalyse. Pateko jų ir į privačias kolekcijas. Provincijoje įsikūręs tapytojas ir medžio drožėjas yra surengęs 40 personalinių parodų Lietuvoje. Kada pas jį apsilanko turistai, iš pradžių ne vienas jų nosis rauko: ką čia gero rasi, juk gilus užkampis. Apžiūrėję menininko dvarelį, jie tampa tylūs ir išeidami sako: Vėl sugrįšim. Prirašytos trys lankytojų atsiliepimų knygos, kurios primargintos įvairiomis kalbomis. Šią vasarą čia svečiavosi grupė turistų iš Izraelio. L.Černiausko kūryba yra žinoma pasaulyje. Jo kūrybinės dirbtuvės meno galerija tapo tikru meno židiniu. Babrungėnų kaime pakankamai vietos rengti meno kūrybines stovyklas. L.Černiauskas yra Plungės profesionalių kūrėjų grupės Trys plius, kuri vienija ne vien pagrindinių meno šakų skulptūros, tapybos ir grafikos, bet ir kitų dailės šakų kūrybingus atstovus, pirmininkas. Per porą metų šis nesnaudžiantis susivienijimas sugebėjo surengti septynias parodas. Godelių kaime yra savas muziejus Justinas ir Regina Jonušai Godelių kaime kartu gyvena daugiau nei pusšimtį metų. Justinas neseniai pažymėjo savo 79 metų sukaktį, tačiau 15 ha ūkyje neleidžia augti kiečiams. Dar ir traktorių vairuoja. Sutuoktiniai ne tik ūkininkai, bet ir tautodailininkai. Drožti Justinas pradėjo piemenaudamas. Suko švilpynes, vėliau pamėgino drožinėti skulptūrėles. Tuo metu pagarboje buvo meniški darbai prie kiekvienos sankryžos stovėjo koplytstulpiai. Ypač buvo populiaru medyje vaizduoti šv. Jurgį. Vaikas būdamas Justinukas pastebėjo kaimyno drožtą altorėlį. Jau tuo metu Stanislovas Riauba garsėjo kaip medžio meistras. Savo šeimos nesukūręs glaudėsi pas dėdę. Ilgainiui su Jonušais susidraugavo. Garsusis drožėjas jų sodyboje gyveno du dešimtmečius. Regina Jonušienė, lankydamasi bažnyčioje, mąstydavo: Tikriausiai žmogus turi būti šventas, jeigu jis drįsta išdrožti Dievulį. Tada ji piešė paveikslus. Moteris nežinojo, kad pati, paėmusi peiliuką ir kaltelį, pradės drožinėti. Iš pradžių dirbo nuo visų pasislėpusi, kad niekas nematytų palinkusios prie tokio užsiėmimo. Įsidrąsinusi savo darbelius ėmė rodyti parodose. Drožyba kaip reikiant užsiėmė Lietuvai tapus nepriklausoma. Taip kaupėsi Jonušų darbai. Pasižiūrėti jų užsukdavo kaimynai. Užklysdavo čia svečių iš tolimesnių kraštų. Jonušai ėmė rinkti senienas. Nebetilpo name, kur gyveno. Eksponatams atidavė klėtelę. Turi išklausyti ilgoką istoriją, jeigu nori sužinoti, kaip čia pateko vyskupo Motiejaus Valančiaus medinė skrynelė. Jonušų muziejuje stovi Plungėje klebonavusio kunigo Milerio lova. Jie į savo sodybą parsivežė Šateikių dvaro bufetą. Yra vokiečių karo metų krosnelė, kuri šilumą teikė jiems priartėjus prie Maskvos. Gausybė eksponatų sukaupta Godelių kaimo muziejuje. Jį lanko turistai, yra kuo jiems pasigėrėti. Iš tikrųjų verta čia užsukti. Kelias nuo Platelių iki Jonušų muziejaus pažymėtas rodyklėmis. Jeigu matuotume tiesiai, jis yra per gerą kilometrą nuo rašytojos Žemaitės memorialinės sodybos. Platelių seniūnija, Plungės rajonas Autoriaus nuotraukos
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |