Kremliaus fokusininkų klounada
Petras KATINAS
Kai kurie vietiniai ir užsienio politikos apžvalgininkai, atsakydami į nuogąstavimus, kad buvusi komunistinė nomenklatūra ir po šešiolikos nepriklausomybės metų užima beveik visus valdžios postus, ramina, jog nieko čia nepadarysi. Esą reikia tikėti, kad išaugs naujoji karta, atsikračiusi senų įpročių, išmokyta kitų mokytojų, ir pasuks nauju keliu, patys nevogs, nemeluos ir kitiems to daryti neleis. Nežinia, ar šie guodėjai yra išties tokie naivūs, ar tik tokiais apsimeta. Pažvelkime į tuos jaunuosius, kuriems retsykiais leidžiama atsidurti prie valdžios jie niekuo nesiskiria, nebent tik yra dar gobšesni ir ciniškesni. Kita vertus, senoji nomenklatūra nė negalvoja trauktis, nors savo elgesiu jau juokina visus, kurie domisi Lietuvos reikalais. Štai Premjeras jau vos ne kasdien neigia, ką buvo pasakęs vakar. Taip iš ryto per Žinių radiją paskelbęs, jog, susidarius tam tikroms aplinkybėms, atsistatydintų iš Premjero posto, po kelių valandų jau per kitą radijo stotį tvirtino to nesakęs. Ir toks asmuo vadovauja valstybei!
Pagaliau Lietuva atrodo juokingai, kai dėl bet kokių iškilusių problemų ar net dėl valdančiosios grupuotės tarpusavio rietenų paknopstomis lekiama į Maskvą. Netgi brazauskininkai nedaro (bent jau atvirai) taip, kaip elgiasi jų valdančiosios grupuotės partneris darbietis V.Uspaskichas su savo dvaro liokajais. Štai jo pavaduotoja draugė Loreta Graužinienė viską metusi išskrido į Rusiją neva tvarkyti kažkokių finansinių popierių bei partinių reikalų. Kokios gi dar valstybės valdančioji partija tvarko savo reikalus svetimos, o ir nelabai draugiškos valstybės sostinėje, gal net kažkokiame Archangelsko gubernijos užkampyje? Kas atsitiktų, pavyzdžiui, jeigu JAV respublikonų ar demokratų partijų kongresmenai ar senatoriai vyktų tvarkyti savo reikalų, labai atsiduodančių ne tik kriminaliniu kvapu, pavyzdžiui, į Teheraną. Arba į tą pačią Rusiją
Draugę L.Graužinienę puolė ginti dar vienas rusų oligarcho darbiečių partijos pirmininko pavaduotojas, taip pat užkietėjęs sovietinių laikų nomenklatūrinis šulas Jonas Jagminas. Irgi senas Kremliaus koridorių žinovas. Gindamas draugę Loretą, draugas Jonas negailėjo liaupsių iškiliausiam žmogui Vyriausybės vadovui A.Brazauskui. Senas komunistas mąsto apdairiai juk kas žino, kaip gali atsitikti: žiūrėk, prokurorai nepabijos ir atkapstys, iš kokio Maskvos seifo plaukia pinigai į Uspaskicho partijos kasą. Tektų vėl glaustis prie senojo šeimininko. Tuo labiau kad seni partiniai bičiuliai, socdemų frakcijos seniūnas J.Olekas ne be reikalo akcentavo, kad valdančioji grupuotė, tiksliau, klanas, išsilaikys, nes prie jo prisijungs dar viena šeima, t.y. frakcija. Nors parlamentaras ir neminėjo, kokia tai frakcija, bet ir taip visiems aišku: ta pati, kurios vadas važinėjo ne tik į Maskvą ar Archangelsko Urdomo lūšnyną, o net į chantų ir mansių tolybes.
Taigi Lietuva atrodo labai juokingai, kai į ministres pretenduojanti valdančiosios grupuotės veikėja važiuoja tartis į Maskvą ar Urdomą. Gal todėl Seime juokaujama, kad draugė Loreta siekia, jog kuris nors Kremliaus dvaro dailininkas ją įamžintų paveiksle, kaip Leninas Šveicarijoje ar Lietuvoje buvusį paminklą Kapsukas Pronine. Beje, ir draugas J.Olekas sakė nematąs nieko bloga, kad L.Graužinienė Rusijoje spręs ne tik darbiečiams, bet ir visai Lietuvai naudingus klausimus
Čia jau tikrai neokomunistinės išminties viršūnė!
Kaip Maskva, padedama savųjų vietininkų, tvarko Lietuvos reikalus, matome ne tik dėl Mažeikių naftos reikalų. Štai vėl užsimota liberalizuoti tranzito į Kaliningrado anklavą klausimą. Pirmiausia siekiama atimti iš Lietuvos geležinkelių monopolinę teisę transportuoti krovinius į Kaliningradą ir atgal. O iš to tranzito vadinamuoju Kaliningrado koridoriumi Lietuvos geležinkeliai, kartu ir valstybė gauna daug pajamų. Dabar aktyviai stengiantis kai kuriems daugumai priklausantiems parlamentarams parengtos Geležinkelių transporto kodekso pataisos. Jas priėmus, Lietuvos geležinkeliai netektų dominuojamos padėties. Tada tranzitą į Kaliningrado anklavą užvaldytų Rusijos ir Baltarusijos kompanijos. Nacionalinis vežėjas Maskvos mylėtojams, pasirodo, tampa nereikalingas. Užtat Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija nutarė padidinti maksimalią Lietuvos geležinkelių keleivių vežimo tarifo ribą nuo 10 iki 20 centų už kilometrą. Esą tai išgelbėtų Lietuvos geležinkelius nuo bankroto. Tai dar vienas akių dūmimas. Jau dabar daugelis keleivių nebeišgali važiuoti traukiniais. O toks kainų šuolis, ką pripažino ir Lietuvos geležinkelių direkcijos viršininko pavaduotoja, visiškai sužlugdytų keleivių vežimą. Bet argi kam tai rūpi? Svarbiausia, kad Maskvai būtų geriau.
Visiškai neatsitiktinai, paskutinių Vilmorus atliktų apklausų duomenimis, net daugiau kaip 70 proc. Lietuvos gyventojų mano, kad koalicinė A.Brazausko Vyriausybė nepajėgi spręsti Lietuvos problemų, ir tiktai 3 proc. įsitikinę, jog gali. Buvęs Seimo pirmininkas A.Paulauskas sako, jog kitokių apklausų rezultatų ir nebuvo galima tikėtis. Juk piktnaudžiavimas valdžia, ministrų savivalė vis didėja, o elementariausi moralės ir padorumo principai paversti niekais. Kas gi gali pasitikėti tokia Vyriausybe, jeigu jos vadovas ir jo kabineto ministrai iki paskutinės dienos melavo visuomenei, kad euras bus įvestas. Dabar meluoja toliau, teigdami, kad ES paramos pinigai bus dalijami skaidriai. Netgi buvusi finansų ministrė, atsakinga už ES biudžetą ir finansus, EK komisarė Dalia Grybauskaitė atvirai sakė, kad jai kelia didelį rūpestį dabartinės Lietuvos Vyriausybės populistiniai tūpčiojimai nieko nesakant žmonėms, kad infliaciją pateisinanti politika iš esmės yra nukreipta prieš žmones, nes infliacija suvalgo bet kokį pensijų, pašalpų ar algų didėjimą. Bet argi tai rūpi vis arogantiškesniu tampančiam ir su niekuo nebesiskaitančiam Premjerui? Neatsitiktinai netgi gana santūrūs valdantiesiems politikos specialistai ima rimtai abejoti, ar svarbiausi sprendimai priimami Premjero kabinete. Tuo požiūriu, ir L.Graužinienės išvyka į Maskvą ar Urdomos kaimą daug ką pasako.
Pagaliau ką lieka daryti oficialiam valstybės vadovui Prezidentui, atsakingam už Lietuvos užsienio politiką? Jeigu prorusiška Vyriausybė vykdo tokią, kokios nori Maskva. Ne be reikalo Kremlius šaiposi iš mūsų Prezidento, karštai pritarusio GUAM (Gruzijos, Ukrainos, Azerbaidžano ir Moldovos) sąjungai. Aiškiai leidžiama suprasti, kad Lietuvos politiką vykdo visai kiti žmonės.
Beje, ir be didelių prognozių darosi aišku, kad buvusieji komunistai jau surado savo partijos vado įpėdinį. Tai ta pati rūpintojėlė V.Blinkevičiūtė, skelbiama reitingų karaliene. Ji, palikusi socialliberalų partiją ir frakciją, paknopstomis buvo priimta į brazauskininkų partiją. Kadras iš tiesų patikimas ir išbandytas. Juk net dabartinis buvęs LKP CK sekretorius viešai nesididžiavo savo šviesia pionieriška ir komjaunuoliška vaikyste bei jaunyste. O nepamainomoji ministrė tą daro visai atvirai. Taigi Maskva gali būti rami. Jos mylėtojų gretos auga kaip ant mielių. Juk darbiečių būstinė, anot parlamentaro E.Masiulio, jau persikėlė į Maskvą. Apžvalgininkai, komentuodami L.Graužinienės kelionę į Rusiją, primena jau pamirštą tada jau pensininku tapusio A.Brazausko slėptą išvyką į Maskvą. Tuoj po tos kelionės jis tapo Premjeru. Aišku viena darbiečių laivas grimzta į dugną. Bet atsirado, t.y. buvo atrastas, sumanus bocmanas pilietis V.Muntianas, pas kurį tikriausiai ir persikels V.Uspaskicho Titaniko įgula.
Vyriausybei visiškai praradus autoritetą ir grimztant į dugną kartu su rusų oligarcho partija, pavertusia kai kurias ministerijas darbiečių kontoromis, tarsi didžiulį pasiekimą imta reklamuoti Mažeikių naftos atseit sėkmingą pardavimą. Aišku, nepamirštant priminti, jog tai irgi darbiečio ūkio ministro K.Daukšio nuopelnas. Mat praėjusį ketvirtadienį Niujorko bankroto teismas leido Jukos parduoti Mažeikių naftos valdomas akcijas Lenkijos kompanijai PKN Orlen. Nei K.Daukšio, nei A.Brazausko jokių nuopelnų čia nėra. Juk abu ne kartą demonstravo, kad Lenkijos kompaniją nelabai norėtų matyti naująja Mažeikių naftos savininke. Nesigilinsime į finansinę šio sandorio pusę. Daug ką pasako Orlen įsipareigojimas per artimiausius penkerius metus skirti Mažeikių įmonei modernizuoti 720-950 mln. JAV dolerių. Be to, tikimasi, kad Lenkijos kompanijos atėjimas pagaliau pajudins iš mirties taško energetinio tilto tiesimą per Lenkijos teritoriją. Tačiau iš kokių Rusijos kompanijų PKN Orlen aprūpins nafta Mažeikių įmonę, iki šiol neaišku. Ypač žinant labai įtemptus Rusijos ir Lenkijos santykius. V.Putinas bet kada gali uždrausti bet kokiai Rusijos naftos bendrovei ar koncernui tiekti naftą. Netgi vadinamajam bendram su britais naftos koncernui TNK-BP. O ką jau kalbėti apie Transneft, dabar tiekiančiai žaliavą Mažeikių naftai. Jos viceprezidentas Sergejus Grigorjevas, vos sužinojęs apie Jukos sutartį su PKN Orlen, tiesiai pareiškė, jog net nežinąs, kokia tai kompanija yra PKN Orlen, ir pridūrė, kad pirmiausia Lenkijos kompanija privalėjo aptarti tiekimo klausimus su Rusijos naftos gamintojais ir tik po to pirkti Mažeikių įmonę. Kiti Transneft atstovai buvo dar atviresni. Vienas jų sakė nematąs jokios priežasties, kodėl Transneft turėtų tęsti naftos tiekimą, nes politiniai santykiai tarp Maskvos ir Varšuvos yra labai sudėtingi. Ir pridūrė, jog Mažeikių nafta kurį laiką neturės naftos, po to bus sudarytas naujas sandoris, nes Mažeikių įmonė neturės kito pasirinkimo. Dar siūlė pagalvoti, kas atsitiko Latvijos Ventspilio uostui, kai Rusija nutraukė savo naftos eksportą per šį uostą dėl neva rusakalbių persekiojimo.
Taigi visiškai teisus Seimo Biudžeto ir finansų komiteto pirmininko pavaduotojas Kęstutis Glaveckas, pareiškęs, jog galų gale Mažeikių nafta vis tiek atiteks Rusijai. Jis priminė, jog Rusija labai intensyviai ieško galimybių stiprinti savo įtaką visose buvusiose SSRS respublikose, todėl privers lenkų kompaniją pačiai atsisakyti Mažeikių naftos akcijų dėl žaliavos stygiaus. O kad Rusija naudojasi čiaupų užsukinėjimo politika, parodė Gazprom šefo A.Milerio įsakymu dujų atjungimas Ukrainai metų pradžioje. Tai buvo ne ekonominė, o politinė akcija kaip kerštas prezidentui V.Juščenkai už jo provakarietišką politiką. Tą parodė ir Maskvoje įvykęs patriotų mitingas prie Ukrainos ambasados. Jo dalyviai atsinešė daugybę plakatų su vieninteliu užrašu: Dujos mūsų užmokestis už tavo NATO (Gaz naša plata za tvojo NATO). Taigi dideliam optimizmui atsirasti vargu ar yra pagrindo.
Vyriausybė gavo tam tikrą atokvėpį. Jau grįžo iš Rusijos, gavusi tam tikras instrukcijas, draugė Loreta, tad viskas vėl prasidės iš naujo: kėdžių perstatinėjimas, atkato dalybos ir kiti visiems iki gyvo kaulo įgrisę dalykai. Dėl vykdomo prokuratūros tyrimo dėl nešvarių pinigų ir neaiškaus darbiečių finansavimo, tai reikia sutikti su didelę patirtį turinčia gydytoja ir publiciste Filomena Taunyte, kuri pareiškė, jog nieko iš to tyrimo neišeis. Pirmiausia todėl, kad ir tie, kuriuos tiria, ir tie, kurie tiria, vienodai paskendę septynių didžiųjų nuodėmių baloje. Deja, tos septynios didžiosios nuodėmės, iš kurių neišlenda valdantysis klanas, mus slėgs iki tol, kaip buvo pasakyta praėjusį savaitgalį įvykusiame Tėvynės sąjungos tarybos posėdyje, kol neiškuopsime tų Augėjaus arklidžių nuo sovietinės nomenklatūros. Švariai iškuopsime. Teikia vilčių, kad ir socialdemokratų vardą pasisavinusioje partijoje atsiranda žmonių, kurie tai supranta, o svarbiausia, nebebijo prabilti viešai apie tai, jog darbiečiai traukia į dugną ir juos. Nes kol valdžioje sėdės lietuviškieji brežnevai, pelšės ar černenkos, tol ir murdysimės.
© 2006 XXI amžius
|