|
Nejaugi pavargome?
Dar nebaigta kova, bet ją tik tie laimės,
Vilties kas nepraras ir kils į naują žygį,
Kai skausmą netekties ir gėlą nesėkmės
Pasidalysime ir nešime po lygiai...
Prasidėjus septynioliktiems atkurtos nepriklausomos Lietuvos gyvenimo metams, šie ne per seniausiai mus palikusio visuomenės veikėjo ir poeto V.Cinausko žodžiai su nepaprasta jėga beldžiasi į kiekvieno sovietinės okupacijos metų partizano, politinio kalinio, tremtinio širdį.
Lietuva nepriklausoma, NATO ir Europos sąjungos narė, bet ji ne tokia, apie kokią mes svajojome partizanų bunkeriuose, Gulago kalėjimuose ir lageriuose. Šiandien ji nėra ta šviesi valstybė, kurioje klesti demokratija, savitarpio supratimas, tiesa ir laisvė, kurioje būtų stengiamasi užtikrinti kiekvienam jos piliečiui geresnį gyvenimą.
Sovietinės okupacijos metais bolševikų užguiti Lietuvos žmonės noromis nenoromis susitaikė su baisiausiomis tų metų dvasinėmis ydomis: melu, vagystėmis, apgaudinėjimu, cinizmu ir prievarta. Dar blogiau, jie prisitaikė gyventi šių ydų aplinkumoje. Sąjūdžio pažadintoje ir nepriklausomybę atkūrusioje Lietuvoje žmonės nebesuprato, kaip kurti nuo minėtų ydų laisvą Lietuvą, ir į valdžią rinko sovietinių metų kompetentingus vadovus, t.y. tuos pačius, kurie žiūrėdami tik naudos sau apgaudinėjo ir mulkino juos okupacijos metais, o sugrįžę į valdžią pastarieji veidmainiškai tariasi buvę visus 50 okupacijos metų tikrais Lietuvos patriotais. Buvę aktyvūs sovietinės valdžios kolaborantai be jokio sąžinės graužimo kabina savo portretus šalia garsiausių, Lietuvai labai nusipelniusių žmonių portretų, o iš tikrųjų niekina tikruosius mūsų tautos patriotus, kurie okupacijos metais su ginklu rankose kovojo už nepriklausomą Lietuvą, kentėjo už ją lageriuose ir kalėjimuose. Patriotų kova ir kančios išjuokiamos, o buvusių kolaborantų atsiminimai apie šviesią sovietinę praeitį istorikų kolaborantų pateikiami kaip mūsų tautos naujausios istorijos faktai.
Tad ką praėjus šešiolikai atkurtos nepriklausomos Lietuvos metų turime? Uždarytas buvęs KGB archyvas, kad šiukštu su okupantų žiaurumais, tikrąja Lietuvos patriotų kančių istorija negalėtų susipažinti Lietuvos jaunoji karta. Valdžią Lietuvoje pasidalijo vadinamoji valdančioji dauguma, o iš tikrųjų buvę sovietiniai kolaborantai ir naujieji oligarchai, kurie grumiasi tarpusavyje dėl geresnių postų ir pelningesnių vietų. Iš Archangelsko atvykęs santechnikas, aiškiai atstovaujantis buvusių okupantų interesams, nurodinėja, kaip paskirstyti ištroškusiems pinigų naujiesiems lietuviams lėšas iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų. Net negalvojama pareikalauti iš Rusijos atlyginti už SSRS okupacijos metais Lietuvai padarytą žalą. Nenuteistas nė vienas sovietinės okupacijos metais vykdęs represijas kolaborantas, o ilgus metus buvę represuoti ir savo krauju ir kančiomis iškovoję Lietuvai nepriklausomybę laisvės kovų dalyviai, gaudami labai menką senatvės pensiją, negali iš savo atkurtos valstybės gauti nors šiek tiek didesnę piniginę kompensaciją.
Tokia liūdna yra šiandien mūsų tautos gyvenimo dabartis, kurią visi gerai žinome, tačiau kiekvienas iš mūsų buvusių sovietmečio partizanų, jų ryšininkų ir rėmėjų, politinių kalinių ir tremtinių, pridėję ranką prie širdies turime savęs paklausti, ar viską padarėme, kad šiandien Lietuva nebūtų tokia, kokia ji yra. Manau, kad ne!
Tiesa, iš kalėjimų ir lagerių sugrįžę į Lietuvą mes aktyviai dalyvavome atkuriant Lietuvos nepriklausomybę, tačiau jau galėdami laisvai veikti mes visas savo pajėgas nukreipėme ne į ateitį, o į praeitį. Prisiminėme kovose ir sovietiniuose kalėjimuose bei lageriuose žuvusius bendražygius. Iš liūnų, karjerų ir apleistų šulinių kėlėme nužudytų laisvės kovų dalyvių palaikus, juos iškilmingai laidojome, statėme už Lietuvą žuvusiems gražius atminimo paminklus. Daug reikalingų atminčiai darbų padarėme, bet, galime sakyti, beveik nieko nenuveikėme, kad Lietuva išsivaduotų iš sovietinės praeities. Matydami ir laisvę atgavusioje Lietuvoje besikartojančias sovietinės okupacijos metų blogybes savo konferencijų ir suvažiavimų rezoliucijose nurodėme jas bergždžiai tikėdamiesi, kad valdžios vyrai įsigilins į mūsų protestus, pamokymus ir suks Lietuvos gyvenimo vairą teisinga kryptimi. Tačiau tie, kuriems mūsų rašiniai buvo skirti, tų rezoliucijų paprasčiausiai neskaitė, o mes juos ir toliau rašėme. Mes ir toliau užsiiminėjome, kaip taikliai pastebi žurnale Artuma (2006 m. Nr. 4) Bernardinų laikraščio redaktorius A.Navickas, politine magija, t.y. įsitikinimu, kad visas politines, socialines ir moralines bėdas įmanoma išspręsti dailiai suformuotais pareiškimais.
Ar neatėjo laikas visiems po įvairias organizacijas išsiblaškiusiems laisvės kovų dalyviams, sąjūdiečiams ir visiems dėl Lietuvos likimo nerimaujantiems žmonėms pabusti iš politinės magijos letargo, suglausti gretas ir pradėti aktyvius veiksmus, siekiant pažaboti ypač žalingus reiškinius mūsų tautos gyvenime, savanaudiškus ir neteisingus mūsų išrinktos valdžios žingsnius. Turime prisiminti, kad tik aktyvūs veiksmai Sąjūdžio veiklos metais duodavo savo vaisių.
Tad užmiršę visus nesutarimus ir nuomonių skirtumus, visi, kam tik jėgos dar leidžia, junkimės bendriems veiksmams, kad aktyviai pasipriešintume tiems, kurie, nesiskaitydami su tautos valia ir lūkesčiais, per apgaulę ir melą tempia mus atgal į sovietinį gyvenimo būdą, primeta mums svetimos valstybės valią, neleisdami mūsų tautai sėkmingai išsilaisvinti iš posovietinės erdvės. Būkime aktyvūs tikrai nepriklausomos ir dvasiškai išsilavinusios Lietuvos kūrėjai, o ne pasyvūs stebėtojai. Neužmirškime, kad tam mus įpareigoja mūsų tėvai ir broliai, jaunystėje žuvę už mūsų tautos tiesos, laisvės ir nepriklausomybės idealus. Jie mums šiandien sako poeto žodžiais:
Neprasitark, kad pavargai,
Kol dar aplink seni sargai
Įnirtę iš pakampių šnypščia
Ir šaukia dieną vakarykščią,
Kad vėl jiem būtume vergai.
Neprasitark, kad pavargai.
(V.Cinauskas)
Eugenijus Stancikas,
laisvės kovų dalyvis
© 2006 XXI amžius
|