|
Politiniai nenuoramos
Senovės romėnai sakydavo: Historia est magistra vitae (istorija yra gyvenimo mokytoja). Tad ar nepravartu mums šiandien ypač susidomėti savo tautos praeitimi, semtis iš jos dvasinės tvirtybės, išminties ir atkaklumo, kad sugebėtume išlikti gyvais žibintais kelyje į svajojamą ateitį.
Deja, tenka konstatuoti, jog Lietuvoje gyvybiškai reikalingos vienybės nėra. Pažvelkime į valdžios pareigūnų pastangas bet kokiomis priemonėmis veržtis į pelningesnius ir garbingesnius postus, nepaisant, ar jie tų postų verti ir ar sugebės dirbti. Stebėkime politinių partijų rietenas ir jų skaldymąsi bei bėgiojimus iš vienos partijos į kitą, vadinasi, ir nuo vienos ideologijos prie kitos. Tokiais bėgliais labai pavojinga pasitikėti. Žiniasklaida vos ne kasdien pažeria sensacijų: tas pabėgo, tą pribaigė, o anas dar pūkščia kiek bepajėgdamas, kad tik prisikapstytų prie valdžios. Jokio tarpusavio sutarimo, jokio solidarumo, jokio nuomonių derinimo ir pakantumo vardan tautos vienybės stiprinimo ir gerovės kėlimo. Skaldymasis, idėjų ir siekių kaitaliojimas rodo dvasinį nepastovumą, tvirtos nuomonės neturėjimą, o kartu ir moralinį skurdumą.
Jau šimtai lengvatikių atsikvošėjo ir atsiplėšė nuo V.Uspaskicho darbo partijos, bando kurti naujas (pvz., Seimo pirmininkas V.Muntianas). Kiti bėgioja iš vienos partijos į kitą, tikėdamiesi rasti užuovėją, šiltesnę gūžtelę, savo idėjas keičia dažniau nei kojines. Štai Henrikas Žukauskas perbėgo, atrodo, jau į ketvirtą partiją. Tai bent politinis maratonas! Nuo jo stengiasi neatsilikti Kazys Bobelis, Petras Gražulis ir kiti. Tokiems perbėgėliams bastūnams negalima patikėti ne tik valstybės vairo, bet ir botago avims gainioti. O be botago koks jau ten piemuo!
Paklauskime siuvėją, kas lengviau: naują drabužį pasiūti, kad jis tinkamai priglustų prie kūno ir klientui patiktų, ar tą drabužį išardyti. Pastarojo meno mokytis nereikia, todėl jį atlikti sugebėtų ir nesubrendėlis. O kiek mūsų valdžiose tokių, atsiprašant, siuvėjų, kurie, užuot siuvę tinkamą tautos rūbą, drasko į skutelius.
Prezidentas V.Adamkus savo metiniuose ir proginiuose pranešimuose akcentuoja negeroves, kurių apstu įvairiose valdžios ir teisėsaugos struktūrose. Tai pagirtina. Tačiau tuose pranešimuose, man regis, kartais pritrūksta aštresnės kritikos bei politinės drąsos, liaudiškai tariant, kirsti iš peties, kad apsnūdėliai, piktavaliai ir nemokšos valdininkai pajustų, pabustų ir sukrustų.
Oi, kaip labai reikia šviežesnių vėjų, kurie išpustytų prisitaikėliškumo, abejingumo ir nemokšiškumo dvokus. Gana tų politinių rietenų, gana nemokšiškų ir kenkėjiškų permainų! Laikas derinti stygas, kad darniau skambėtų naujos, viltingos idėjos. Bet jei visuomenė ir toliau abejingai stebės ir tik lauks naujų pranašų bei klastingų žadėtojų, gali susilaukti dar gėdingesnio politinio fiasko. Bet koks abejingumas ir neveiklumas paruošia dirvą blogiui tarpti.
Aš ne už tvirtos rankos idėją! Mes jau ne kartą skaudžiai pajutome jos svorį. Aš už vieningumą, už dvasinį ūgtelėjimą, už nuoseklų protų ir siekių derinimą. Kol nesutarsime, neieškosime bendros ir aiškiai kryptingos kalbos, tol ir murdysimės šitame dvokiančiame politinių nesutarimų dumble.
Visokioms ideologinėms atplaišoms, manau, tiktų trumpas anekdotas. Vienas jaunuolis, paklaustas, kodėl neina tėvynės nuo įsibrovėlių ginti, atšovė: Jeigu ir aš kaip visi išeisiu kariauti, tai kas liks tėvynę mylėti? Toks tipas tėvynės meilę supranta savaip: kuo daugiau materialinės naudos iš jos išpešti, nieko jai neduodant. Ar ne šitaip mąsto ir veikia šiandien kai kurie valdininkai bei kiti politiniai nenuoramos?!
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|