|
Partijos sėdi ant šakos, kurią pačios pjauna
Žiniasklaidoje ne per seniausiai buvo paskelbti rinkos analizės ir tyrimų grupės RAIT atliktos gyventojų apklausos rezultatai. Nors politologai atkreipė į juos dėmesį ir padarė išvadas, tačiau kokias išvadas padarė tie, nuo kurių priklausys kitų tyrimų rezultatai? Taip, taip, turiu omenyje dabar valdžioje esančius politikus. Atsakymas paprastas jokių.
Kaip galima reikalauti sąmoningumo iš piliečių, kai renkamieji nė ūso nepakrutino sužinoję, kad daugiau nei trečdalis rinkėjų iš viso neitų balsuoti, jeigu Seimo rinkimai vyktų dabar?
Keista ir kažkaip net nejauku stebėti, kaip tie, kuriems tyrimo rezultatai turėtų būti kaip peilis į širdį, ir toliau elgiasi taip, lyg nieko nebūtų atsitikę. Man jie primena pasakos veikėją, kuris, sėdėdamas ant šakos, ją pats pjovė. Juk nukris, tikrai nukris! Tačiau veidai ramūs, burnos ir toliau murma visiems žinomus burtažodžius: pilietinė visuomenė, eurointegracija, politinė valia, skaidrumas, Lietuvos žmonės. Tačiau šie užkeikimai rinkėjams nebeturi galios. Jų jėga dingo ir kalbančios galvos televizoriuje įdomios tik tiems, kurie uždirba duoną iš politikos. (Galvų savininkai iš politikos jau senokai pelnosi sviestui, o ne duonai.)
Grįžkime prie ištakų: politinė partija yra grupė žmonių, kuriuos vienija kokia nors ideologija. Rinkimai yra toks procesas, kai kiekvienas sąmoningas valstybės pilietis dalį savo funkcijų deleguoja renkamiesiems. Renkamieji dažniausiai būna partiniai, tad, vadovaudamiesi grynosios logikos dėsniais, turime tokią seką: jei partijas vienija ne ideologija, o interesai, tai rinkėjai, neturėdami interesų, bet ieškodami ideologijos, spjauna į rinkimus ir pasirenka savaitgalį prie ežero, o ne kelias minutes prie rinkimų urnos.
Ar tokiu atveju galima kaltinti rinkėjus dėl mažo sąmoningumo? Logika dėl to ir yra logika, kad jos dėsniams nelabai ką gali priešpriešinti. Nebent sofistinius išvedžiojimus arba dar vieną burtažodžių tiradą: sovietinis palikimas, juodosios technologijos, politinės tradicijos stoka, vertybių krizė.
Kas dabar yra partijos? Kuo jos virto, kad daugiau nei trečdalis rinkėjų nenori turėti jokių reikalų su jomis?
Pirmiausiai, partijos tapo labai mažai narių turinčiomis organizacijomis, realiai neatspindinčiomis piliečių daugumos nuostatų. Tradicinės vakarietiškos ideologijos konservatizmas, liberalizmas, socialinė demokratija virto kažkokia sunkiai nupasakojama makalyne, kurios skonis nebetenkina ne tik išpuoselėtą skonį turinčio rinkėjo, bet ir paprasto maistą mėgstančio piliečio. Gal tik krikščioniškoji demokratija vis dar bando kapstytis ir netransfomuotis į beskonę tyrę, prarasdama ideologinį pamatą.
Kita partijų savybė yra viso to pasekmė: daugiausia yra vadinamųjų centristinių politinių jėgų. Tačiau tai jokios partijos. Darbo partija turėtų būti perkrikštyta į darbdavių partiją. Pasenusi Naujoji sąjunga bando būti socialliberalais dorai net nenutuokdama, kas gi tai yra iš tikrųjų. Panašiai nutiko dar vienai sudurtinių žodžių partijai liberaldemokratams, kurie suvokė, kad liberalizmo arkliuką reikia pribaigti ir metas sėsti ant kito, eiklesnio tvarkos ir teisingumo žirgo.
Liberalizmo ideologija bene labiausiai yra išnaudojama Lietuvos politiniame gyvenime. Tiksliau, ne ideologija, bet žodis liberalizmas yra toks mėgstamas, kad net kelios partijos naudoja jį savo pavadinimuose. Kam dėl to geriau? Niekam. Tikriesiems liberalams dėl to tikrai blogiau, nes jie, vargšeliai, turi sukti galvą, kuri gi iš visų partijų yra labiausiai liberalizuota.
Didžiausią nesamonę padarė nuo Darbo partijos atskilusi grupelė draugų, vadovaujama Viktoro Muntiano. Jie pasivadino Pilietinės demokratijos partija. Geriau pagalvojus, abu žodžiai reiškia tą patį dalyką, todėl šią partiją siūlau vadinti Sviestuoto Sviesto partija arba, tarkim, Politinės Politikos partija.
Paskutinis aspektas, kurio negalima nutylėti kalbant apie Lietuvos partijas, susijęs su jų lyderiais. Pirma, daugelis partijų lyderių yra seni kaip pasaulis ir juos neišvengiamai reikia keisti, antra, nemažai partijų yra gyvos tik dėl to, kad joms vadovauja tas ar kitas žmogus. Girdėtas vienos telekomunikacijų įmonių mokėjimo planas Savas ratas galėtų tapti puikia alegorija kalbant apie Lietuvos partijas. Ten visi savi. Gaila, kad tų savų tiek nedaug ir pagrindinis jų tikslas yra išsikovoti kuo geresnius mokėjimo tarifus tik sau, o ne visiems Lietuvos piliečiams.
O pjaunama šaka juk vis vien turi kada nors lūžti...
Dainius VARNAS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|