Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Skaudžios praeities atgarsiai

Vytautas GULIOKAS

Andrejus Sacharovas

Pasaulio visuomenė gegužės 21 dieną paminėjo Andrejaus Sacharovo (1921-1989) 85 metų gimimo sukaktį. Šia proga interneto portalas polit.ru įdėjo išsamų straipsnį „Sacharovas Andrejus Dmitrijevičius“ iš parengto spaudai leidinio „Centrinės ir Rytų Europos disidentų biografinis žodynas“. Šio ledinio rengimą inicijavo Rusijos mokslinis-informacinis ir švietėjiškas centras „Memorialas“ ir Lenkijos centras „Karta“. Jį rengiant 1997-2005 metais dalyvavo penkiolika kolektyvų ir jis artimiausiu laiku bus išleistas anglų ir lenkų kalbomis, rusų kalba paskelbtas internete. Šiame leidinyje nušviečiama disidentų biografijos ir jų veiklos įtaka demaskuojant žmogaus laisvių ir teisių suvaržymus buvusiose Varšuvos pakto valstybėse: Albanijoje, Azerbaidžane, Armėnijoje, Baltarusijoje, Bulgarijoje, Vengrijoje, Rytų Vokietijoje, Gruzijoje, Latvijoje, Lietuvoje, Moldovoje, Lenkijoje, Rumunijoje, Slovakijoje, Ukrainoje, Čekijoje, Estijoje (ir taip pat Krymo totorių).

A.Sacharovas, gimęs Maskvoje gabaus pedagogo šeimoje, per trumpą laiką pasiekė fizikos moksle stulbinančių aukštumų. Dirbdamas uždaroje įstaigoje „Arzamas-16“, specialiai organizuotai kurti branduolinį ginklą, jis iš tiesų sukūrė vandenilinę atominę bombą, kuri 1953 metais buvo sėkmingai išbandyta. Tais pačiais metais A.Sacharovas liepos mėnesį apgynė disertaciją ir gavo mokslų daktaro laipsnį fizikos ir matematikos srityje, o tų pačių spalio mėnesį jis tapo jauniausiu akademiku, peršokęs tarpinę akademiko-korespondento pakopą. Jam tris kartus buvo suteiktas didvyrio vardas bei aukščiausių valstybinių premijų laureato vardai.

Supratęs branduolinio ginklo grėsmę to meto „šaltojo karo“ sąlygomis, A.Sacharovas pirmasis 1961 metais iškėlė idėją uždrausti šio ginklo bandymus trijose terpėse: po vandeniu, žemėje ir ore. Šaliai vadovaujant Nikitai Chruščiovui, 1963 metais buvo pasirašyta sutartis tarp SSRS, Didžiosios Britanijos ir JAV apie draudimą bandyti branduolinį ginklą minėtose trijose mūsų planetos terpėse. 1967 metais A.Sacharovas pasirašė 25 mokslo ir kultūros veikėjų laišką XXIII partijos suvažiavimui, kuriame įspėjama dėl neigiamų politinių pasekmių bandant reabilituoti Staliną, o kitame laiške SSRS Aukščiausiajai Tarybai ragino priimti įstatymą dėl informacijos laisvės. Ir jau 1968 metais jis buvo pašalintas iš „Arzamas-16“. Tada A.Sacharovas pradėjo atvirą disidentinę kovą už progresą ir laisvą žmogaus apsisprendimą. 1968 metais jis parašė šiais klausimais didelį veikalą „Samprotavimai apie progresą, taikų bendradarbiavimą ir intelektualią laisvę“. Šis jo veikalas tų pačių metų liepos 22 dieną buvo paskelbtas laikraštyje „New York Times“, o Sovietų Sąjungoje platinamas nelegaliai. Čia jis rašė: „Termobranduolinis karas negali būti laikomas politikos tęsiniu, o yra susinaikinimo priemonė“.

A.Sacharovo tolimesnė veikla, jį nušalinus nuo branduolinio ginklo gamybos ir pervedus dirbti į fizikos ir matematikos institutą, šalies partiniams vadovams vis tiek kėlė nerimą ir buvo ieškoma būdų jį izoliuoti. Jie visai neteko kantrybės, kada 1980 m. sausio 3-4 d. įtakinguose užsienio laikraščiuose „Die Welt“ ir „New York Times“ pasirodė A.Sacharovo interviu, kuriame jis smerkė sovietų armijos įvedimą į Afganistaną. Nepraėjus nė dviem savaitėms po šio interviu, vienoje iš Maskvos gatvių milicininkai sustabdė A.Sacharovo automobilį, akademiką pristatė į šalies Generalinę prokuratūrą, kur generalinio prokuroro pavaduotojas A. Rekunkovas jam perskaitė Aukščiausiosios Tarybos įsaką: atimti iš jo visus apdovanojimus ir ištremti į Gorkio miestą. Tuoj pat A. Sacharovas buvo nuvežtas į oro uostą ir išskraidintas į tremties vietą. Ten jis apgyvendinamas Gorkio miesto pakraštyje, o į jo komunalinį butą pašaliniai buvo įleidžiami tik su jį saugojusių saugumo darbuotojų leidimais. Gorkis tuo metu buvo režiminis miestas ir į jį buvo draudžiama įvažiuoti užsienio piliečiams. Ištremtas akademikas ir ten nenurimo. Jo žmonos bei jo artimųjų dėka A.Sacharovo darbai pasiekdavo užsienio valstybes. Jelenai Boner, jo žmonai, 1984 metais ten pat irgi buvo paskirta penkerių metų tremtis.

Pasaulinio lygio mokslininko, kuriam 1975 metais buvo paskirta Nobelio premija, tremtis dar stipriau demaskavo Kremliaus vadovus, parodė, kokia yra tikra žmogaus laisvių padėtis. Prasidėjus atšilimui ir spaudžiant viso pasaulio visuomenei, Kompartijos Politinis biuras 1986 m. gruodžio 1 d. svarstė susidariusią jiems nepalankią padėtį A.Sacharovo byloje ir nusprendė jo tremtį atšaukti. Čia pat priimtas sprendimas, kaip reabilitacijos ženklas prieš pasaulio visuomenę, kad pas A.Sacharovą vyks šalies Mokslų akademijos prezidentas G.Marčiukas. To meto šalies prezidentas Michailas Gorbačiovas pakeitė scenarijų, ir 1986 m. gruodžio 16 d. jis pats pranešė A.Sacharovui apie jo tremties pabaigą. Tuo tikslu tremtinio bute net buvo įrengtas telefonas.

Sugrįžęs iš tremties, A.Sacharovas įsitraukė į aktyvią politinę veiklą ir jo, kaip deputato, pasisakymai Aukščiausiojoje Taryboje buvo skelbiami viso pasaulio žiniasklaidos, tapdami istorijos vertybėmis. Apskritai visas A.Sacharovo gyvenimas yra gyvas pavyzdys, kaip asmeninio gyvenimo gerovė be kompromisų iškeičiama į kovą su blogiu.

Minint A.Sacharovo 85 metų gimimo sukaktį, Maskvos leidykla „Vremia“ pirmą kartą imasi leisti visus raštus – aštuonių tomų rinkinį. Iš jų trijuose tomuose skelbiami jo ir žmonos J.Boner dienoraščiai, apimantys 1977-1989 metus.

Organizacija „Memorialas“, glaudžiai susijusi su A.Sacharovu, rūpinasi įamžinti stalinizmo aukų atminimą, jos skyriai veikia visoje Rusijoje. Nuo 2000 metų ji išleido didelės apimties (600-700 p.) septynias knygas „Apie laiką, Norilską ir save…“ apie 1953 metų Norilsko politinių kalinių sukilimą. Šio leidinio redaktorė ir sudarytoja Galina Kasatkina. Leidiniui medžiaga pradėta rinkti nuo M. Gorbačiovo valdymo metų. Šeštoje knygoje įdėti lietuvės Irenos Martinkutės prisiminimai apie moterų indėlį šiame legenda tapusiame sukilime. Septintajame tome spausdinami lietuvių atsiminimai ir jų nuotraukos: Antano Volungevičiaus, Broniaus Zlatkaus, Joanos Ulinauskaitės-Mureikienės, Vytauto Kaziulionio, Antano Navaičio, Vytauto Juodvalkio, I. Martinkutės-Smetonienės ir Juliaus Aleknavičiaus.

Šiame leidinyje kitų šalių atstovai teigiamai atsiliepia apie lietuvių nuoširdumą ir ryžtą palaikyti sukilimo dalyvius. Minimi bendro sukilimo komiteto nariai: 1-ame lageryje – Mikas Misiurevičius, 3-ame katorgininkų lageryje – felčeris J.Kazlauskas, 4-ame – J.Petraitis, 5-ame – J.Aleknavičius ir Algirdas Ruzgys, 6-ame moterų lageryje – I.Martinkutė-Smetonienė.

Pasaulis vėl pastebi Rusijoje polinkį kitaip vertinti kruvinąjį stalinizmo palikimą. Neseniai Rusijos Dūmos pirmininkas ir valdančiosios „prezidentinės“ partijos pirmininkas B. Gryzlovas yra pasakęs: „Stalinas buvo neeilinis žmogus ir tarptautinis lyderis kovoje su fašizmu, nors ir su perlenkimais“. Tad šioje šalyje disidentinis judėjimas vis dar yra reikalingas, tuo labiau reikia įamžinti atminimą tų milijonų gyvybių, kurios tapo šio „perlenkimo“ aukomis.

© 2006 „XXI amžius“