Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Gimtasis kraštas
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Laikas ir žmonės
Lietuva
Nuomonės
Pasaulis
Poezija
Požiūris

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Suradusi savo vietą kūryboje

Julija Švabaitė-Gylienė

Gražią, garbingą 85-erių metų sukaktį pažymi išeivijoje, Čikagoje, gyvenanti ir kurianti lietuvė poetė ir prozininkė Julija Švabaitė-Gylienė. Šiame lietuviškame Amerikos mieste rašytoja gyvena daugiau nei 45-erius metus, o apskritai išeivijoje ji nuo 1944-ųjų. Visą šį laiką puoselėjo ir tebepuoselėja savo gimtąją kalbą, su ilgesiu mena savo tėvų žemę, Vilkaviškio krašto, kur gimė ir prabėgo vaikystė, laukus ir pievas, visą Didžiųjų Šelvių kaimo grožį.

J.Švabaitė gimė Čyčkų kaime, netoli Salomėjos Nėries ir Kazio Bradūno tėviškės, čia išbuvo neilgai ir su tėvais persikėlė į Didžiuosis Šelvius, netoli poeto Antano Vaičiulaičio sodybos. Kaip prisimena pati J.Švabaitė, šis rašytojas jai padarė nemažai įtakos, kad ji taptų poete, prozininke. Jis dar jos vaikystės metais pastebėjęs mergaitės potraukį knygoms, kūrybai. Vaikystėje vasaromis ganydama gyvulius, į ganyklą ji eidavo nešina knygų, kurias godžiai skaitydavo. Net savo prižiūrimus gyvulius kai kada pamiršdavo, ir jie „išsisklaidydavo po kaimynų lankas, o aš prigulusi laukuose skaitau“, rašė poetė. Tų knygų ji gaudavo pasiskolinti iš kaimynystėje gyvenusio A.Vaičiulaičio, namuose turėjusio gausią biblioteką. Ir mergaitė skaitė. A.Vaičiulaitis ją dargi gražiai paragindavo kuo daugiau skaityti. O netrukus jai kilo noras ir rašyti.

J.Švabaitė mokėsi Vilkaviškio J.Basanavičiaus gimnazijoje, o kūrybinio darbo pradžia galima laikyti 1932 metus. Poetė prisimena, kaip gimė pirmieji eilėraščiai. Mergaitę labai sukrėtė pusseserės mirtis. „Sugalvojau tada Elenutės atminimui taip pat parašyti kokią liūdną dainą. Daina man pačiai buvo tokia graži, kad norėjau ir daugiau panašių sukurti...“ Ir Julija toliau kūrė. Žinoma, ne vien liūdnas dainas, bet ir kitokio pobūdžio eiles. Be abejo, toji kūryba glūdėjo giliai jos sieloje ir ėmė reikštis raiškiais lyriniais posmais. Tai pastebėjo poetas K.Bradūnas ir skatino Juliją toliau rašyti. Jos eiles spausdino ateitininkų laikraštis „Naujas kelias“, taip pat – „Ateities spinduliai“, „Ateitis“, „Naujoji vaidilutė“, „Moteris“. Kaip daugelį to meto jaunų poetų, ją žavėjo B.Brazdžionio, J.Aisčio, Salomėjos Nėries kūryba. 1939 metais baigusi Vilkaviškio J.Basanavičiaus gimnaziją, J.Švabaitė ketino Paryžiuje studijuoti prancūzų kalbą ir literatūrą. Tačiau gerus norus sutrukdė karas. Grįžusi į Lietuvą, studijavo Kaune, Vilniuje. 1944 metais su šeima pasitraukė į Vakarus, vėliau persikėlė į Australiją, o 1960-aisiais atvyko į Čikagą, kur, kaip minėta, ir dabar gyvena.

Pirmą savo poezijos rinkinį „Vynuogės ir kaktusai“ išleido 1963 metais. Antras rinkinys „Septyni saulės patekėjimai“ išėjo 1974-aisiais. Jame atskleidžiami moters gyvenimo ypatumai, jos kasdienybės spalvos. Trečiame eilėraščių rinkinyje „Vilties ledinė viltis“, išėjusiame 1981 metais, sudėta trumpo apsilankymo gimtojoje žemėje 1977 metais įkvėpta poetinė kūryba. Vėlesnieji poezijos rinkiniai – „Žiemos erškėtis“ (1994 m.), „Kur šią naktelę nakvosi“ (2002 m.) . Be to, J.Švabaitė parašė ir prozos kūrinių. 1973-iaisiais ji parašė apysaką „Gabriuko užrašai“, 1984 metais – romaną „Stikliniai ramentai“.

Kūrybos sąlygos svetimuose kraštuose buvusios nelengvos. J.Švabaitė sakiusi, kad moteriai menininkei yra daug sunkiau nei vyrams. Jos pečiams tenkanti visa šeimos, namų našta. „O kūryba? Naktim, visus suguldžius... – kalbėjo rašytoja. – Betgi išlikom. Išlikau ir aš. Ir vaikai užaugo, baigė mokslus, jau ir vaikaičių vienuolika“.

Pirmą kartą po karo J.Švabaitė Lietuvą aplankė 1977 metais ir pirmiausia nuvažiavo į savo tėviškę. Ten radusi krūvą buvusios sodybos griuvėsių, užžėlusį upelį, beveik užakusią kūdrą, iš kurios kažkada gerdavo gyvuliai. Buvusio Švabų ūkio vietoje trobesius pasistatė kiti žmonės. Poetė rašė: „Aš labai dažnai sapnuoju savo tėviškę. Sapnuoju tokią, kokia ji buvusi. Viską matau – ir alksnyną, ir antaninę obelį, ir tą didžiulį prūdą, kuriame skalbdavau, aukštą liepą, apie kurią rašau savo eilėraščiuose, ąžuolą, ievos medį ir riešutynus, kur riešutus rinkdavau... Nematau tik tos tėviškės, kurią lankiau ir lankau“.

„Kai pasižiūriu į savo nudirbtas, šiurkščias rankas, pagalvoju – vis dėlto buvo verta gyventi. Kiekvienas turime savo vietą“, – teigia poetė.

Siūlome skaitytojams pluoštelį J.Švaibaitės eilėraščių iš rinkinio „Tu niekur neišėjai“ (Vilnius. Vaga, 1991).

Benjaminas ŽULYS

Laikas išskyrė mano draugus

Those who have friends and want                                         
them seem sadly human.                                         
Gregory Corso                               

Laikas išskirstė mano draugus
į Šiapus
ir Anapus.
Ir nežinau tikrai,
kurie iš jų

man šiandien brangesni?

Miriaduose žvaigždžių
ir žemės amžinoj harmonijoj
aš ieškau vieno draugo,
tik vieno,
kuris pabūtų su manimi
mano nelaimės valandą —-

Tėviškė

Baltas šunelis prie kojų,
ant tavo rankovės
peteliškė
ir skruzdėlė.
Tingios varnos
vasarojuj, balandžiai
vidury kiemo
balandų,
skaudaus žalumo
dilgių —-
Neskubėkim, dar pabūkime…
Mūkia žalmargė
prie kauburėlio
akmenų,
prie duobės žalio
vandens,
kur buvo prūdas tarp medžių. –
Suleidžiu
į žemę pirštus, – į griuvėsių,
skeveldrų žolę, į pelenus
ir žvyrą. –

Tėvynė

Tėvynė –
Vilniaus žibintai migloj
per lietų,
šauksmas vidurnaktį:
ar čia tu? Ar čia tu?
Tėvynė –
prisilietimas rankų,
seniai palaidotų
ir apverktų,

mirtina miesto tyla
per Vilkaviškį važiuojant,
kapinių akmuo,
Vėlinių žvakė tam,
kuris kentėjo,
ir tam,
kuris kankino, -

Tėvynė – senutė geležinkelio stotis,
Vaičiulaičių kieme saldinė
(saldžių saldžiausia pasauly)
obelis,
šešių bažnyčių bokštai,
giraitė,
po samanom kaukolė,
kepurė, žiedas,
medinio Dievo ranka,

Tėvynė – žydinčių bulvių lysė,
užakę tvenkiniai,
upelyje neužmirštuolė,
graudūs ir nepasiekiami
virš laukų vyturiai,
Jeseliūnynėje
langučiai keturi,
prie slenksčio kirvis,
dėžė vinių
ant akmeninio suolo…

Tėvynė – kur tavo žodžiai
priverčia medį žydėti gruodyje,
Tėvynė – kur tavo ranka
sustabdo upės vandenį,
pajudina uolą,
Tėvynė – dangoraižių radasta,
kūdikis,
gimęs Aistės vardu,
Holy Cross jauna motina
su mirtimi kalbanti lietuviškai…

Tėvynė –
malda į neužmiegantį paveikslą
sienoje,
Tėvynė – apdegę Čiurlionio angelai,
Petravičiaus mergelės,
jaučiai, vanagai
ir žmogiškom akim karvutės,
Tėvynė – nukryžiuota Aldona –
nuvainikuotoji vaidilutė —-

Sekminės Vilniuje

Konvalijos. Berželių šakos.
Juoda
skarelių giria.
Senelės šiltos pėdos
Aušros Vartų gatve –
- – - Atvaikščiosi už visus,
- – - Atverksi už visus,
- – - Atklūposi už visus…

Į tamsų,
tamsiausią kiemą
traukia širdis –
toli nuo saulės,
nuo langų,
nuo didžiojo kelio.
Skersgatvių rezginy
paklydau
kaip miške – - -

Senelės rūbas,
jos šiltos pėdos
nudilusiu akmeniu
atsargiai,
atsargiai
Antakalnio gatve – - -

Prie Šventos Onos bažnyčios

Ant plonų savo rankų
tu išlaikysi Vilniaus dangų
ir akmenį
su molio verpsčių raštais,
kur nešė piemenys,
mergelės ir Marijos
per keturis šimtus
pavasarių
žilvičio pintinėmis,
žydinčių jeronimų
vazonėliuose – - -

Lig paskutinio atodūsio
tu išlaikysi –
šimtmečiai klaupsis
prieš tave.
Ir mes ateisim,
ir mes ateisim tikrai
su molio verpsčių
raštais,
rankšluosčiu aštuonnyčiu
nusilenkti
prieš ploną tavo rankų tinklą,
prieš mėlynąjį skliautą,
kur skraidė akmenys, balandžiai,
maldos ir keiksmai –
pirmoji mūrininko vizija – - -

Pasilik Aušros Vartuose

Pasilik,
pasilik Aušros Vartuose,
apatiškoji Madona,
prikalta
dviem tūkstančiais
ir aštuoniais šimtais
vinių
prie Vilniaus sienų,
prie antikinių bokštų,
prie penkių Vilniaus vartų, -
be kūdikio,
be aukso rūbo,
be sidabrinių votų,
be rožių ir akantų…
Nusidėjėlių motina,
šventųjų motina,
padegėlių motina,
duonos trupinių,
vatinukų ir pilkų žiponėlių – - -

Žvėrys turi urvus,
dangaus paukščiai lizdus,
tiktai tu neturi sau
galvos kur priglausti…

© 2006 „XXI amžius“