|
Kai daina nekibo į atlapus
Vieni, atpurkšdami alumi, atriaugėdami, springo pseudodžiugesio adrenalijomis ir rodė nykštį: jėga!, kiti tylėjo, o treti
liūdime.
Toji agresiją sėjanti, pilvamylių rėkte išrėkta ir, išėjus iš smuklės, kaimynui į snukį siūlanti, bet niekaip (!) širdies nesiekianti, nusileidžiančio žemėn ufonauto, jei būna, agoniją primenanti euromelodija mums svetima. Nė iš tolo netelpa į mūsų Lietuvą. Nes juk ar gali daina vadinti skanduotę. Kuo džiaugtis? Chamų triumfas.
Tai tik mano nuomonė. Betgi tikrai toje plačiai reklamuojamoje eurodainoje nėra nei melodijos, nei žodžių, nei, pasak satyriko, nei rimo, nei ritmo, nei prozos geros. Jokio meno! Tik tūžmas, prerijų paranoja. Smūgis beisbolu. Bet
persisotinusiai Europai, ypač jaunajai, meno nereikia. Menas yra pinigai, babkės, kartoja palangiškis Aivaras. Tada
gyvenimas yra verslas, o siela
Nekišk man tų knygų, laikraščių, aš neskaitau. Man siela yra tai, ką į pilvą įdedu, atsainiai atsižegnojo manęs su nauju glėbeliu savaitinių leidinių pernai Palangos gelbėjimo stotyje ką tik brandos atestatą pasiėmęs Vaciukas, bet, laimė, ne visi tokie.
Gegužės 19-ąją, einant Botanikos parku atsėti žolės vietoj netvarkingųjų batų padarytų žaizdų, pasiteiravau lyriškos sielos parko direktoriaus, Jurbarko rajone, Šimkaičiuose, nuo kurių ir Nemunas ranka pasiekiamas, gimusį Antaną Sebecką, kokia gi jo nuomonė apie šį lietuvišką eurošedevrą? Gaila, kad Eurovizijai ne to reikia: o taip nuostabiai, pameni, Gediminai, yra nuskambėjusi daina apie strazdelį? Europai lietuviškų strazdelių nereikia
Kažin ar reikia poezijos
Žmonės nutolsta nuo šventumo, nuo savo sielos: ar ilgai reikės nemeluotos, kaip mūsų parke, gamtos, balzamu gydančios civilizacijos luošinamas sielas? klausiamai žvelgė savo idealams tvirtai ištikimas A.Sebeckas, apie kurį Palangoje ir nebe paslaptingai sakoma: Direktoriai parke visi, bet tik Sebeckas visa siela, širdimi atsidavusiai, kaip savo brangiausius namų žmones myli parką, juo rūpinasi, o direktoriams rūpi tik pinigai
Pinigai visada pavydūs, dažniausiai agresyvūs mikrobai, abejingi jautriasielei poezijai, erdvynams, kuriuose karaliauja gėrį ir grožį tepripažįstanti mylinti siela.
Ar Eurovizijos organizatoriai beširdžiai, bejausmiai, jei nugalėtojų laurus skyrė vaikus gąsdinantiems babaužiams iš kaimynų šalies? Sprendžiant iš visa ko, ir kitos Europos šalys renkasi tūsą, šizofrenišką staugsmą, todėl ir sparčiai chamėjantiems lietuviams pavyko daug ką agresyviai perrėkti, išdurti
Mūsų dainos niekada nekibo ir nekimba į atlapus, o iš mylinčių širdžių šaltiniais sruvenančios vienija lietuviškas širdis, ugdo meilę ir pagarbą lietuvių kalbai, norą šviestis ir šviesti, sąžiningumą savyje, guodžia ir prikelia džiaugsmui.
Jei Euroviziją stebėjo, neabejoju, nuliūdo ir mūsų gerbiamas, po 41-erių metų tebemylimas lietuvių tautosakos profesorius Donatas Sauka, perteikiantis lietuvių tautos dainos sielos žavesį, tuo seniai užbūręs ir abejingesnį Vilniaus universiteto studentą.
Žinau, kad ironiškai ir užjaučiamai į mūsų eurodainorius pažvelgtų ir kiti amžinai garbūs universiteto ir Lietuvos žmonės Petronėlė Česnulevičiūtė, Meilė Lukšienė, Vanda Zaborskaitė, Elena Bukelienė, Viktorija Daujotytė-Pakerienė
Kurdami neturime teisės griauti savosios kalbos namų pamatų. O Europai ar rūpime savąja, viena seniausių pasaulyje, kalba, jeigu visus verčia save išrėkti tik angliškai? Sparčiai žilstančiai rudenėjančiai Europai rūpi tik pigi mūsų darbo jėga. Jai tas pats, kad ten, slavų žemių paribiuose, lieka daug namų be namiškių, nes mūsų vaikai dėl sąžiningo duonos kąsnio, savos valstybės gyventojams abejingos vyriausybės gegutės išstumiami, priversti globalizuotis, užmiršti ir artimųjų žmonių veidus, ir lietuvišką kalbą, dainas
Ar tai ne naujųjų laikų genocidas? Čia atminties ekrane išnyra jaunadienių bičiuliai, dainoriai filologai iš 1965-1967 metų Stuokynėje studentų bendrabutyje Vilniuje, Universiteto g. 3, šviesiai gyvenimo vitraže buvę, todėl dažnai prisimenami literatai, rašytojai Viktoras Brazauskas, Antanas Kalanavičius, Alvydas Pocevičius, Rimantas Kasparas, tebekuriantys Bronius Kašelionis, Petras Dirgėla, Algis Krapavickas, Visvaldas Tebeliškis, Aloyzas Tendzegolskis, Vladas Vaitkevičius, Rimantas Urbonas, daug daug gerųjų lituanistų idealistų, tarp kurių ir visad pavasariška Veronika Janulevičiūtė-Pavilionienė, vis žaviai nešami lietuviškų dainų sparnų, ačiū jai, tėviškės dainai! Aš ja stiprus, kaip mamos-žmonos, kaip vaikų Margaritos ir Mindaugo meile.
Dabar, kai rusai vos rusena,
O anglai tebeanglinėja,
Prašau iškelti kalbą MANO
Aukščiau visų Europos vėjų.
Gaivi, žodinga ir jausminga
Mana kalba, toks Dievo noras!
Ji, duona kvepianti, nedingo:
Dainų dainelė eurochoruos
Vis atgaivina savą taką
Kaip:
Cykiai, cykiai
Nemunėlis teka
Gediminas GRIŠKEVIČIUS,
Botanikos parko darbininkas
Palanga
© 2006 XXI amžius
|