Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Petro Babicko žemiškų kelionių pabaiga – Tėvynėje

Algimantas Zolubas

Pirmasis radiofono vedėjas Petras Babickas

Prie urnos su Petro Babicko palaikais Petrašiūnų kapinėse kalba kun. Kęstutis Rugevičius

Unė Babickaitė-Milerienė (viduryje) su artimaisiais prie dėdės kapo Ričardo ŠAKNIO nuotraukos

Prozininko, poeto, publicisto, diplomato, fotografijos menininko, dailininko, Lietuvos radijo kūrėjo ir darbuotojo, keliautojo, keliavusio po Europą, Afriką, Rusiją, Boliviją, Paragvajų, Argentiną, Petro Babicko paskutinė žemiška kelionė baigėsi birželio 9 dieną Tėvynėje, Kauno Petrašiūnų kapinėse. Iš Brazilijos, kur jis ilgokai gyveno, dirbo Lietuvos pasiuntinybės sekretoriumi, kūrė, dėjo pastangas Lietuvos laisvinimo labui, urna su jo palaikais tėvynainių pastangomis sugrįžo į gimtąją žemę.

Gal jokia kita tauta nėra tokia neatspari nostalgijai, Tėvynės ilgesio „ligai“, kaip lietuvių tauta. Teko skaityti aušrininko Martyno Jankaus dukros Elzės laišką iš Kanados jaunystės dienų draugei Elenai Kondrotavičienei, kuriame ji teigia, kad, jei būtų išrasti vaistai nuo nostalgijos, juos visus išpirktų užsienio lietuviai. Tame pačiame laiške draugę prašo į laiško voką įdėti keletą smiltelių nuo jos motinos kapo Rambyno kapinaitėse, gal jos padėsiančios nors kiek įveikti tą „ligą“. O keliautojas Antanas Poška, tvirtindamas, kad lietuvių tauta yra sėsliausia, paskelbė hipotezę, kad ši tauta nuo ledynmečio traukėsi iki Šiaurės Indijos, o, ledynmečiui pasibaigus, grįžo į savo senąją Tėvynę. Daugelis stebisi, kad ieškome Sibire, Amerikoje bei kituose pasviečiuose tautiečių kaulelių, kuriuos kaip brangenybes parsigabename, atiduodame Lietuvos žemei. O iš tikrųjų atliekame šventą priedermę patenkinti išėjusiųjų Amžinybėn norą būti, nors po mirties, Tėvynėje, išreiškiame jiems deramą pagarbą, apsaugome nuo užmaršties.

Ne savo noru, o raudonojo tvano išvarytas, P.Babickas ilgėjosi Tėvynės, apie ją rašė, kad „visa žemė man auksu ten žvilga žydrumoj krištolinio dangaus“, kad „Aš prispaudęs rankas prie krūtinės, vėl prisiekiu: Tėvyne, tu – čia!“ Jis šventai tikėjo Lietuvos išsilaisvinimu. Ir jo viltys išsipildė: nepriklausomos Lietuvos paskelbimo jis sulaukė. Betrūko poros metų, kad pasitrauktų sovietinė kariuomenė, kad Lietuvos sienas saugotų lietuviai, kad jis galėtų ją ir vėl išvysti...

P.Babickas išleido apie 16 knygų, tarp kurių vaikams ir jaunimui: „Gyvenimas – laimė“, „Nuostabi Jonuko kelionė“, „Tra-ta-ta“, „Murziukas“, eilėraščių knygas „Geltona ir juoda“, „Žmogaus remontas“, „Toli nuo tėvynės“, „Svetimoj padangėj“, prozą – „Vakar“, „Elada“, „Gintaro krantas“, „Marių pasakos“, ispanų kalba – „Lituania antiqua“, portugalų kalba –„Lihtuania iliustrada“, „Picturesque Lithuania“ – anglų, ispanų ir lietuvių kalbomis. P.Babicko rašinius spausdino žurnalai „Karys“, „Židinys“, „Vairas“, „Naujoji Romuva“. Vienas kalbėtojas prie kapo sakė, kad Lietuvoje dar nepasiekta P.Babicko sugrįžimo pilnatvė, nes tik privačių asmenų rūpesčiu po nepriklausomybės atkūrimo išleista viena knyga, sudaryta iš P.Babicko eilėraščių ir kelionių po Braziliją apybraižos „Toli nuo Tėvynės“. Iš tikrųjų P.Babicko palaikų sugrįžimas yra pirmas, labai svarbus žingsnis. Jo įvairialypės kūrybos atskleidimas visuomenei turėtų būti kitas, gal dar svarbesnis žingsnis į sugrįžimo pilnatvę.

Sovietų okupuotoje Lietuvoje P.Babicko, kaip „antitarybininko“, vardas iš mūsų literatūros ir kultūros istorijos buvo išbrauktas. Būta už ką. Jis 1941 metais Vytauto Didžiojo karo muziejuje įsteigė Raudonojo teroro ekspoziciją, prisidėjo prie „Lietuvių archyvo“ redagavimo ir leidybos, o 1944 metais pasitraukęs į užsienį JAV, Argentinos, Brazilijos spaudoje skelbė sovietų piktadarybes okupuotoje Lietuvoje. Dirbdamas Lietuvos konsulato sekretoriumi Brazilijoje, kai mirė Stalinas, korespondentų paklaustas apie tokios žinios poveikį, nors, kaip diplomatas ir Lietuvos atstovas turėjo atsakyti kitaip, nelauktai ištarė: „Maloni naujiena!“. Tokią Lietuvos atstovo reakciją išspausdino didžiausias Rio de Žaneiro dienraštis „O Globo“, Čikagos „Draugas“.

Iš už dvylikos tūkstančių kilometrų Rio de Žaneiro priemiesčio kapinių pargabenti P.Babicko palaikus paskatino radijo aštuoniasdešimtmečio Lietuvoje proga radijo ir televizijos žurnalistai. Geranoriškai atsiliepus Kauno savivaldybei, skyrus šiai misijai lėšas, grupė, sudaryta iš žurnalistės D.Budrienės, operatoriaus A.Budrio, režisierės S.Gužauskienės, Kauno miesto vicemerės A.Echodienės ir Kultūros skyriaus vyr. specialisto V.Kaminsko, išskridę gegužės 9 dieną, sutvarkę formalumus ir palaikų kremavimo reikalus, po dviejų savaičių parvežė P.Babicko palaikus.

Urna su P.Babicko palaikais atsisveikinti Kauno Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų (Vytauto Didžiojo) bažnyčioje buvo padėta greta čia palaidoto Juozo Tumo Vaižganto antkapinio paminklo.

Birželio 9 dieną, gausiai dalyvaujant P.Babicko gerbėjams bei artimiesiems ir giminėms, laidotuvių apeigos prasidėjo šv.Mišiomis, kurias aukojo ir prasmingą pamokslą pasakė kun. Kęstutis Rugevičius. Po šv. Mišių urną su palaikais jaunuoliai, apsirengę tautiniais drabužiais, nunešė į automobilį katafalką. Paskui katafalką išsirikiavo automobilių virtinė ir, eismo prižiūrėtojų padedama, be sustojimų vyko į Petrašiūnų kapines. Ten pasitiko taip pat gausiai susirinkę P.Babicko gerbėjai, gedulingi orkestro garsai. Atsisveikinimo žodžius tarė Vilius Kaminskas, Adelė Echodienė, žurnalistas Vytas Mačiulis, Kauno radijo stoties kūrėjo Alfonso Jurskio dukra Snieguolė Jurskytė, Kupiškio etnografijos muziejaus direktorė Violeta Aleknienė, P.Babicko brolio Vytauto dukra Unė Babickaitė-Milerienė.

Urna palaidota kunigo poeto Ričardo Mikutavičiaus ir poeto Bernardo Brazdžionio kapų kaimynystėje.

P.Babicko ilga ir sudėtinga žemiška kelionė baigėsi Tėvynėje.

Petras BABICKAS

Tėvynė

Manęs klausia dažnai, kur aš gimęs,
Kur tas kraštas: Rytai, Vakarai?
Aš šypsausi visiem dėlei savo likimo
Ir jiems rodos, kad man čia gerai.

Manęs klausia dažnai, ar turtinga
Ji – Tėvynė benamio baugaus?
Atsakau: Visa žemė man auksu ten žvilga
Žydrumoj krištolinio dangaus.

Manęs klausia dažnai: Kur sugrįžtum,
Jei tėvynė paliks pavergta?
Aš linksmai jiems veidan nusijuokiu, nors plyšta
Man iš skausmo širdis sužeista.

O kai dingsta viltis paskutinė,
Kai visur tik klasta ir kančia, –
Aš, prispaudęs rankas prie krūtinės,
Vėl prisiekiu: Tėvyne, tu – čia!

© 2006 „XXI amžius“