Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Avansai ir niuansai

Petras KATINAS

Jauniaus Augustino piešinys

Vadinamųjų socialdemokratų ir Tėvynės sąjungos derybų metu dėl galimos šių politinių jėgų koalicijos virš Vilniaus miesto suspindo vaivorykštė, kas kai kurių apžvalgininkų buvo įvertinta kaip geras ženklas sėkmingai derybų baigčiai. Deja, praėjusį sekmadienį iki išnaktų posėdžiavę derybininkai nepasiekė jokių rezultatų. „Ugnis ir ledas“, kaip sakoma vienoje populiarioje dainoje, – sunkiai suderinami dalykai. Bet kitaip ir būti negalėjo. Nes toną deryboms, tiksliau, jų imitacijai, duoda tokie net dėl akių nepakeitę savo kailio veikėjai kaip Seimo narys, buvęs aktyvus komunizmo statytojas B.Bradauskas, kuris pareiškė, jog tokia koalicija būtų „stichinė nelaimė“. Giruliuose posėdžiavusi ir pramogavusi socdemų taryba, kur toną davė ir dirigavo pats partijos vadas A.Brazauskas, aiškiai parodė, kad dauguma socdemų koalicijai su TS nepritaria. Dar aiškiau pasisakė vienas iš derybininkų J.Olekas, pareiškęs, jog Brazausko-Bradausko-Bernatonio komunarų grupė pasirengusi derėtis su visomis, be išimties, partijomis. Tai yra ir su „darbiečiais“ bei paksininkais, nes liberalcentristai jau prisidėjo prie vadinamojo kairiojo centro. Įklimpę į skandalus „darbiečiai“, matyt, irgi prisidės, nes kitos išeities neturi. Aišku viena: socdemai akivaizdžiai demonstruoja, kad svarbiausias jų tikslas – išlaikyti ministrų postus ir, pasinaudojus proga, diktuoti savo sąlygas.

Keisti dalykai darosi. Po A.Brazausko Vyriausybės atsistatydinimo, kuri parodė visišką politinę, ypač moralinę valdžios krizę, paradui vėl ėmė diriguoti senieji ir naujieji nomenklatūrininkai, teigdami, kad Vyriausybė dirba puikiai, netgi ministrai V.Prudnikovas ir Ž.Padaiga labai puikiai dirbo, todėl senieji turi sudaryti ir naujos Vyriausybės branduolį. Tad derybos dėl vadinamosios „plataus spektro“ koalicijos tebuvo tiktai įprastas funkcionierių triukas, vaizduojant, kad atsižvelgiama į prezidento V.Adamkaus pageidavimus. Apie tai aiškiai užsiminė vis labiau besireiškiantis, o ypač susireikšminąs Seimo Socialdemokratų frakcijos seniūnas Juozas Olekas. „Mes, socialdemokratai, negalime trauktis nuo įsipareigojimų Lietuvos žmonėms“, – savo trafaretinę išmintį dėstė šis veikėjas. Kitaip tariant, tik jie vieni žino, ko šiems žmonėms reikia. Tiesa, formaliai pasitraukus geriausiai visus reikalus išmanančiam pirmajam sekretoriui, likusiems LKP-LDDP funkcionieriams ir prie jų prisišliejusiems iškilo tam tikrų problemų. Kas gi dabar bus tas vėliavnešys, vedantis į visuotinę gerovę, klestėjimą ir socialinį teisingumą? Vargu ar G.Kirkilas su J.Oleku tiktų tokiam vaidmeniui. Todėl šaukiami partijos tarybos, prezidiumo posėdžiai, teigiant, jog reikia pasitarti su partinių „jačeikų“ sekretoriais. Tačiau kada gi šioje partijoje ir su kuo tariamasi? Tiesa, po nepriklausomybės atkūrimo partiniai funkcionieriai „mutavosi“ „demokratizmo“ kryptimi. O nuėjusio nuo politinės scenos (dar ne visai) vado svarbiausias skiriamasis bruožas – stebėtinas stuburo lankstumas. Netgi Katedroje žegnojosi. Bet svarbiausias jų visų nuopelnas buvo tai, kad visokio plauko sniečkai, paleckiai ar šumauskai privedė didelę tautos dalį ties degradavimo, išsigimimo riba. Štai ta dalis, ko gero, ir balsuoja už juos. Ir paskui piktinasi, jog tokius balsuotojus mąstantieji žmonės pavadina runkeliais. Juk tik tokie žmonės atvedė valdžion vos ne tautos tėvu pavadintą V.Uspaskichą. Štai ką rašė šiomis dienomis, kai valstybę ėmė krėsti didelė politinė krizė, vienas žinomas publicistas: „Labai įdomi formulė: apmulkinęs tautą ateini į valdžią, viską joje sujauki, sugriauni, mulkindamas visuomenę apkaltini dėl to kitus ir vėl eini į valdžią kaip vienintelis tautos gelbėtojas. Amžinas ratas? Kol turėsi ką mulkinti. Kol mes būsime mulkiai. Ir runkeliai taip pat. Nes uspaskichai gali išaugti tiktai runkelių lauke, jie tokioje aplinkoje minta. Jei nėra runkelių, tokie negali išleisti šaknų“.

Aišku, publicistas, taip rašydamas, pirmiausia turėjo galvoje į Rusiją pabėgusį (kol kas) V.Uspaskichą. Tačiau su kieno pagalba taip ilgai valdžioje išsilaikė „patriarchas“ („istorinė asmenybė“, anot laikinojo Premjero) ar atsirado visokios staponkienės, graužinienės, šiaulienės, pekeliūnai ir bosai? Pagaliau su kieno gi pagalba S.Daukanto aikštės rūmuose buvo atsidūręs R.Paksas? Tiesa, neapsiėjo ir be visokių rusiškų almaksų ir laumžirgių bei vietinių vadinamųjų ryšių specialistų, bet pagrindinis „runkelių“ sodinimo darbas buvo atliktas sovietų Lietuvos metais. Ir tai padarė tie (ar jų pirmtakai), kurie dabar formuoja „didįjį traukos centrą“. O tas „traukos centras“, tiksliau, jo sumanytojai, puikiai žino, kokios sudėties yra dabartinis Seimas, kurio nariai, sprendžiant iš jų skurdaus žodyno, vargu ar sugebėjo perskaityti Lietuvos Konstituciją. Be abejo, jie reikiamą daugumą sulipdys. Nelengvai, žinoma. Teks sukurti naujus departamentus, dar visokias šiltas prieglaudas. Kaip jau daro „darbietis“ sveikatos apsaugos ministras, sukūręs naują departamentą savo ministerijoje. Tai dar viena šio ministro racionalizacija ne tiktai pasodinti į šiltas kėdes savo draugus ir bičiulius, bet ir, anot publicistės Jūratės Laučiūtės, „sugalvojęs premijuoti tuos gydytojus, kurie atsisakytų gydyti ligonius, galėtų pretenduoti į „anti-nobelio“ premiją už pigiausią būdą, padedantį apvalyti visuomenę nuo visų neįgalių, nedarbingų jos narių“. Ir štai ministro kolega, irgi dideliu sveikatos specialistu besigarsinantis J.Olekas iš tokių pat „racionalizatorių“ kuria minėtą traukos centrą…

Tendencija jau pakankamai aiški. Dėl kilusio chaoso visa kaltė bus suversta opozicinei Tėvynės sąjungai. Mat, pasirodo, tai ji, o ne V.Uspaskicho ir jo dvaro damos „auditorės“ Loretos grupuotė trinktelėjo durimis. Štai kodėl nomenklatūrinės partijos aktyvui prireikė ieškoti naujų prielipų, nes senųjų suformuoti parlamentinei daugumai nepakanka. Todėl ir atsirado „pilietiniai demokratai“, netgi liberalcentristus priglaudė. Nesvarbu, kad būsimuosiuose rinkimuose jiems absoliučiai nieko nenusimato, bet svarbu išbūti valdžioje dar dvejus su puse metų. Per tą laiką, ypač žinant patyrusių nomenklatūrininkų spartuoliškus tempus, bus galima padaryti dar daug gerų darbų Lietuvos žmonėms. Pavyzdžiui, kaip paskirti kelis milijonus ES pinigų bendrovei, kurioje dirba vos du žmonės. Taigi darbų begalės, nors padaryta nemažai. Vien Archyvų įstatymas ką reiškia. Ir visai nesvarbu, kad net kaimyninėje Latvijoje rengiamasi viešai paskelbti apie asmenis, dirbusius KGB ar šiaip uoliai bendradarbiavusius su šia nusikalstama struktūra. O Lietuvoje Seimas (ar ne „patriarcho“ nurodymu?) įstatymu uždarė priėjimą prie KGB archyvų. Tai išties didelis neokomunistinės valdžios ir jos vadovo laimėjimas. Pasirodo, Lietuvoje kalbėti tiesą dar neatėjo laikas. Tai bus galima padaryti tiktai šimtmečio pabaigoje. Tada, kai Lietuvoje ir lietuvių gal nebeliks, jeigu neokomunistų valdymas dar daugiau užsitęs, o tautą kultūrins koks Prudnikovas. Arba jeigu švietimo reikalus tvarkys žmonės, kurie tylomis stebi, kaip Vilniaus krašto autonomininkai uždarinėja paskutines lietuviškas mokyklas (dėl tokios „patriarcho“ politikos pasekmių penktadienį protestavo Vilnijos inteligentijos atstovai). Nesvarbu, kad istorinės tiesos slėpimas – nusikaltimas savo tautai. Ne vienas filosofas ar istorikas, aišku, ne iš „LSSR“ istorikų mokyklas baigusių, jau seniai skelbė, jog tauta, nežinanti savo istorijos, pasmerkta pralaimėjimams, išsigimimui ir išnykimui. Didelė lietuvių dalis, ne tik atėjūnai, kalti dėl to išsigimimo.

Kol kuriama neva stabili dauguma, prokurorai, STT ir kiti teisėsaugos pareigūnai ėmė ieškoti į finansines aferas įklimpusios Darbo partijos čiuptuvų galų. Išėjęs iš Generalinės prokuratūros, atsiskyręs nuo „darbiečių“ buvęs V.Uspaskicho pavaduotojas Seimo pirmininkas V.Muntianas dėstė, jog nepaėmęs nė cento iš „juodosios“ rusų milijonieriaus kasos ir iš viso nežinojęs apie jokius šios grupuotės finansinius reikalus. Dargi užstojo dabartinę laikinąją „darbiečių“ pirmininkę Loretą Graužinienę, kuri tiesiog stebina visus savo neregėta ištikimybe Urdomos stabui. Esą ir ta „auditorė“ irgi netvarkė jokių partijos buhalterinių reikalų. Štai tau ir buhalterė, tapusi auditore! Bet kas gi gali patikėti, kad visus, be išimties, finansinius reikalus tvarkė vienas V.Uspaskichas?! Dargi A.Brazauskas ne viskam dirigavo vienas. O tai, jog V.Muntianas ėmė, netgi niekieno neprašytas, ginti auditorę, nepaisant to, kad ta visaip koneveikė atskalūną, gali reikšti tiktai viena – abu šie V.Uspaskicho į politinį olimpą atvesti žmonės, apsimesdami nežiniukais, bando gelbėti savo reputaciją.

© 2006 „XXI amžius“