Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Lietuva
Likimai

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Senus albumus bevartant

Alvydas Semaška

Dambrauskų šeima. Iš kraštų: Leontina ir Pranas Dambrauskai, stovi Petras ir Veronika, ant kelių tėvui sėdi atsiminimų autoriaus būsima mama Elena

Dominykas Jėčys su savo sumedžiotais „trofėjais“

Lietuvos kariuomenės 12-o pulko karininkas kpt. Pranas Dambrauskas

Ukmergės futbolo komandos nariai: Petras Dambrauskas ir Vladas Dūda

(Tęsinys. Pradžia Nr. 43)

Tai buvo laikas, kuomet visuose Rusijos miestuose, ypač prie geležinkelio stočių, valkatavo daugybė beglobių vaikų. Jie buvo vadinami „bezprizornikais“. Vienoje stotyje toks „bezprizornikas“ paprašė mano senelio išmaldos: „Dėdule, duok duonos“. Pasidalijęs su vaiku duonos gabalą, apsirūpinęs vandeniu, P.Dambrauskas nuskubėjo į savo vagoną. Berniukas jį atsekė ir puolė maldauti: „Dėde, nepalik manęs, pasiimk su savimi. Amžinai dėkingas būsiu“. Vaikas lipte prilipo prie nepažįstamo žmogaus. Seneliui pagailo berniuko ir priglaudė jį savo šeimoje, o vėliau ir pamilo kaip savo sūnų. Bildant vagonų ratams, našlaitis papasakojo savo trumpo gyvenimo istoriją.

Tai buvo Vladimiras Dudarevas, gimęs 1910 metais Konstantinovkos stanicoje, turtingų kazokų šeimoje. Laisvieji kazokai nepritarė bolševikų idėjoms ir tvarkai, priešinosi kiek galėdami. Pilietinio karo metu raudonieji, užėmę Konstantinovką, surengė kruvinas skerdynes, nužudė daugybę žmonių, užbadė durtuvais ir Dudarevų šeimą. Volodiai pavyko pasislėpti ir išlikti gyvam. Tik raudoniesiems pasitraukus iš stanicos, vaikas išlindo iš savo slėptuvės: kraujo klane sudarkytų žmonių kūnų, to baisaus matyto vaizdo, jis negalėjo pamiršti visą likusį gyvenimą. Vaikas, pasiėmęs iš namų šiek tiek maisto iš to, kas dar buvo likę, išėjo kur akys matė, kur kelias vedė....

Traukinys pamažu artinosi prie Lietuvos. Tačiau kuo arčiau sienos, tuo dažniau jis buvo stabdomas ginkluotų čekistų, kad šie atliktų kratą. Kaip tais laikais sakydavo žmonės: „Ieško, ko nebuvo pametę“. Čekistai, aptikę kokį geresnį daiktą, jį dažnai konfiskuodavo, o neretai išsivesdavo ir vieną kitą keleivį. Aišku, suimtasis į traukinį jau nebegrįždavo... Netoli Lietuvos sienos, vienoje stotelėje, į vagoną, kuriame buvo Dambrauskų šeima, įsiveržė čekistai, suėmė mano senelį ir išsivedė. Ką tai reiškė, visiems buvo aišku. Močiutė labai išgyveno ir verkė, kad vyro daugiau nebepamatys. Jau ir Lietuvos sieną privažiavo, kur visiems buvo įsakyta išlipti iš traukinio ir eiti į pasienio kontrolės punktą. Vis dėlto ir šioje kelionėje sėkmė lydėjo Dambrauskų šeimą. Tuo metu ten budėjo jaunas karininkas Dominykas Jėčys. Kaip vėliau prisimindavo mano teta Veronika, staiga visa šeima pamato, kaip atbėga jų tėtis, užsideda ant galvos kepurę, prieina prie karininko ir kariškai raportuoja, kad atvyko kapitonas Pranas Dambrauskas. D.Jėčys įdėmiai nužvelgė tėtį, pasižiūrėjo į jo kepurę, ant kurios matėsi, kad anksčiau čia buvo prisegta penkiakampė žvaigždė, piktai tarė: „Koks čia dar bolševikas braunasi į Lietuvą“. Abu karininkai išsiaiškino, kas yra kas. Susipažino. Gyvenimo ironija: pamilęs Veroniką Dambrauskaitę, D.Jėčys tapo to „bolševiko“ žentu, o vėliau ir mano krikštatėviu. Šį pirmąjį susitikimą visi prisimindavo kaip smagų pokštą. O kaip P.Dambrauskui pavyko ištrūkti iš čekistų nagų, tai tarsi epizodas iš kovinio filmo: užteko tik minutėlę sovietų sargybai prarasti budrumą, ir senelis akimirksniu tuo pasinaudojo....

Tais pačiais metais P.Dambrauskui buvo suteiktas Lietuvos kariuomenės kapitono laipsnis, ir jis buvo paskirtas tarnauti į 12-ąjį pėstininkų pulką. Tačiau laikui bėgant ėmė jausti apsinuodijimo vokiškomis dujomis pasekmes, dėl ko buvo priverstas rimtai gydytis. 1923 m. lapkričio 13 d. paties prašymu buvo išleistas į atsargą.

Dambrauskų šeima apsigyveno Ukmergėje, senelis Pranas įsidarbino muitinėje, tapo Šaulių sąjungos būrio vadu. Netrukus buvo paskirtas muitinės viršininko pareigoms. Apie jo darbą muitinėje nedaug turiu žinių, bet vienas dalykas man paliko gilų įspūdį. Tai mano mamos reakcija į spaudoje po Nepriklausomybės atkūrimo pasirodžiusius straipsnius apie tai, kas dedasi Lietuvos muitinėse: piktnaudžiavimai tarnybine padėtimi, kyšiai ir t.t. Prisimenu jos žodžius: „Jeigu mano tėvui, kuomet jis dirbo muitinėje, kas nors būtų pasiūlęs kyšį, tai būtų palaikyta didžiausiu įžeidimu“.

Metams bėgant ir, deja, sveikatai vis blogėjant, seneliui teko atsisakyti visų pareigų. Nepaisant to, pasakojo mama, ji nėra mačiusi tėvo dejuojančio, susikūprinusio ar dūsaujančio dėl nesėkmių. Visada tvarkingas, kariškai pasitempęs ir optimistiškai nusiteikęs, jis visiems rasdavo gerą žodį. 1930 m. liepos 19 d. šis garbingas vyras, eidamas 55-uosius metus paliko šį pasaulį ir mus...

Labai skirtingai ir gana skausmingai susiklostė visų Dambrauskų šeimos narių likimai. Petras Dambrauskas, mano dėdė, iš karto labai susidraugavo su jų šeimos globotiniu Vladimiru Dudarevu. Kartu mokėsi, kartu leisdavo laisvalaikį: sportuodavo, žaidė futbolą vienoje komandoje, patys pasigaminę baidarę plaukiodavo upėmis ir ežerais. Kartu įstojo į Lietuvos šaulių sąjungą. Vėliau jų keliai išsiskyrė. Petras, baigęs gimnaziją, stojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto Medicinos fakultetą, o Vladimiras – į Kauno karo mokyklą. Po tėvo mirties Petras buvo priverstas nutraukti mokslus universitete ir ieškotis darbo. Galiausiai nuėjo tėvo pėdomis: tapo muitininku. Iš pradžių įsidarbino Varėnos, o vėliau Kybartų muitinėje, kurioje dirbo iki pat karo pradžios. Teko girdėti iš giminių, kad dėdė Petras buvo vienas iš tų vedlių, kurie 1940 m. birželio 15 d. padėjo prezidentui A.Smetonai pereiti sieną į Vokietijos pusę. Deja, prezidentui tas pasitraukimas nepadėjo išvengti mirties nuo okupantų rankų. Bolševikų agentai jį surado net Amerikoje ir ne be jų pagalbos kilusio gaisro metu 1943 m. sausio 9 d. A.Smetona žuvo.

Prieš prasidedant karui tarp Sovietų Sąjungos ir Vokietijos, rusų bolševikų represijos prieš Lietuvos gyventojus ypač sustiprėjo. P.Dambrauskas turėjo slapstytis: iš pradžių nuo rusų, o kilus karui – ir nuo vokiečių. Teko girdėti, kad vokiečiai, užėmę Kybartus, surinko miestelyje ir jo apylinkėse gyvenusius žydus ir ruošėsi juos sušaudyti, tik ne savo rankomis, o lietuvių. Ir kas jiems šovė į galvą, kad šį juodą darbą turi atlikti buvę muitininkai ir šauliai. Vyrai ėmė slapstytis, o dėdė skubiai išvyko į Ukmergę, kur įsidarbino Lėmano koklių fabrike tiekėju.

Kuomet 1944 metų vasarą iš rytų pusės vis dažniau ėmė atskristi rusų bombonešiai su savo „ dovanomis“ ir girdėtis sunkiosios artilerijos kanonada, skelbianti apie fronto artėjimą, visus apėmė nerimas dėl neišvengiamos antros bolševikų okupacijos. Nemažai jaunų vyrų buvo pasiryžę stoti į kovą su priešu, nors ir buvo aišku, kad laimėti nėra jokių galimybių. Geriau žūti kovoje, negu vergauti, – tokia buvo karštų galvų nuostata. Kiti, ypač aukštesnio rango karininkai, laikėsi priešingos nuomonės: turim jėgas tausoti palankesniam momentui, kaip kad buvo 1941 metais, o dabar reikia laikinai pasitraukti į Vakarus.

Kaip tik tuo metu mano mama gavo nuo tėčio iš fronto laišką, kuriame jis prašė mamos nedelsiant kartu su kitais išvykstančiais giminaičiais išvažiuoti: mat jeigu 1941 metais mums dar pavyko išvengti tremties, tai dabar jau tikrai mūsų laukia Sibiras. Mano mama susisiekė su savo seserimi Veronika, broliu Petru ir sutarė, kad trauktis į Vakarus reikia visiems kartu. Sunkvežimį mums žadėjo parūpinti Alytaus terpentino fabriko direktorius, senas mūsų pažįstamas Bronius Budžius. Bet teta Veronika kažkodėl apsigalvojo ir nutarė, kad tegul į Vakarus išvyksta jos vyras D.Jėčys su sūnumi Algirdu, o pati pabus kaime pas gimines ir lauks mūsų sugrįžtant. Juk visa tai neturėtų užtrukti ilgiau nei pusę metų – taip mąstė daugelis. Dėdei Petrui taip pat atsirado problemų dėl išvykimo. Paskutiniu momentu jo žmona, mano dėdienė, Vanda pareiškė, kad savo tėvų nepaliks ir niekur su vaikais iš Lietuvos nevažiuos. Tuo tarpu frontas jau artėjo prie Vilniaus. Ilgiau delsti nebuvo galima. Nesulaukę Kaune Dambrauskų šeimos, mano mama su manimi ir aukle Verute išvyko į Alytų pas Jėčius. Ten palaukėme, kol atvažiavo Bronius Budžius dar su dviem vyrais ir atvairavo švedišką sunkvežimį „Volvo“, varomą dujų generatoriniu varikliu, kuris vietoj skysto kuro naudojo kietą – malkas. Pagaliau pajudėjome į Vakarus. Kelionės metu teko patirti visko: ir lėktuvų antskrydžių, ir susišaudymų, ir bandymų atimti iš mūsų sunkvežimį, bet, laimė, niekas iš mūsų bėglių grupės nenukentėjo, net sužeistas nebuvo, kai tuo metu aplink mus baisu, kas dėjosi. Netoli Rytprūsių sienos buvo Budžiaus tėviškė, todėl mes nutarėme toje sodyboje sustoti pailsėti, be to, mūsų sunkvežimis ėmė „ožiuotis“, reikėjo ir mašiną paremontuoti. Vyrai vieno vokiečių karininko pasiteiravo apie situaciją fronte, kiekgi laiko mes čia galime stovėti. Vokietis užtikrino, kad šiame ruože rusai dar negreit pasirodys, nes paskutiniame mūšyje vokiečiai sudavė rusams stiprų kontrsmūgį. Rusai patyrė daug nuostolių, taigi galima ramiai ilsėtis. Ramiai kluone išsimiegoję, kitą rytą mes visi, susėdę gryčioje už stalo, ramiai pusryčiavome. Kieme burbsėjo jau sutaisyta ir užvesta mašina. Tik staiga išgirdome kieme triukšmą ir matome pro langą: įvažiuoja, įgriūva, įjoja raiti be balno, vargani, apskurę rusų kareivėliai. Įėję į gryčią šaukia: „Chozeika, daj chlieba“ (Šeimininke, duok duonos). Mūsų vairuotojas, pirmas atsikvošėjęs, išsmuko į lauką ir, pasinaudojęs sąmyšiu, puolė prie mašinos, išjungė variklį ir, išėmęs užvedimo raktelį, nusviedė tolyn. Tuo tarpu rusai jau visur šeimininkauja. Mes tūnojome troboje ir laukėme, kas bus toliau. Įeina rusų kariškis ir klausia, iš kur ir kieno tas sunkvežimis kieme. Vyrai paaiškino, kad jį bėgdami vokiečiai paliko. Rusai pabandė užvesti, bet nieko neišėjo. Tada atvažiavo vilkikas, ir mūsų „Volvo“ išvilko. Mes likome be mašinos, ir kelionė į išsvajotus Vakarus baigėsi.

Atvyko keletas rusų karininkų ir, apžiūrėję trobą, užėmė kitame jos gale porą kambarių, iš kurių vieną skyrė dalinio vadui. Pagaliau pasirodė ir pats vadas kapitonas Krasilnikovas, Aleksejus Ivanovičius. Jis panoro susipažinti su mumis arčiau. Vėliau kapitonas pakvietė mano mamą ir mane išgerti arbatos ir pasišnekėti. Jie iš karto suprato, kodėl mes čia atsidūrėme. Kitą dieną vėl mus pakvietė gerti arbatos, pokalbiai darėsi vis atviresni. Kapitonas Krasilnikovas, pasirodo, buvo labai padorus ir išsilavinęs žmogus. Tada aš dar nesupratau, apie ką kalbama.

© 2006 „XXI amžius“