Pirmasis puslapis
Darbai
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Rinka

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Popiežius patvirtina eucharistinio pamaldumo prioritetus

Mindaugas BUIKA

Šventasis Tėvas aukoja Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmės šv.Mišias prie Laterano Šv. Jono bazilikos

Popiežius Benediktas XVI meldžiasi prie Švenčiausiojo sakramento Devintinių procesijoje

Corpus Christi šventės ceremonijoje Romoje gausiai dalyvavo ir seserys vienuolės AFP nuotraukos

Ganytojai turi rūpintis maitinimu tiesos duona

Popiežiaus Benedikto XVI celebruotos Devintinės, Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė, pirmoji po spalio mėnesį vykusios Eucharistijai skirtos Vyskupų Sinodo asamblėjos, paskatino Šventąjį Tėvą savo pasisakymuose toliau įvairiais aspektais vystyti mokymą apie Švč. Sakramento centriškumą katalikiškajame gyvenime. Be abejo, daugelį domina, kada bus paskelbtas galutinis minėtos Sinodo asamblėjos dokumentas, posinodinis apaštalinis paraginimas, kurį Popiežiui padeda rengti speciali vyskupų taryba, vadovaujama Vyskupų Sinodo generalinio sekretoriaus arkivyskupo Nikolos Eterovičiaus.

Birželio 1 dieną susitikęs su tarybos nariais, Benediktas XVI jiems sakė, kad Bažnyčioje nekantriai laukiama naujojo dokumento, – tai jam teko patirti pasimačius su kas penkeri metai privalomam „ad limina apostolorum“ į Romą atvykstančiais nacionalinių vyskupų konferencijų nariais. Būtent vyskupai ir kunigai pirmiausia laukia to posinodinio apaštalinio paraginimo paskelbimo, nes Eucharistija yra jų misijos veržlumo stiprinimo šaltinis ir slėpinys. Bažnytiniame gyvenime vyskupas labiausiai turi atitikti atvaizdą Kristus, „kuris mus maitina savo kūnu ir krauju“. Iš Eucharistijos ganytojai semiasi tos stiprybės pastoracinei meilei, kuri iš esmės yra „tiesos duonos dalijimas tikintiesiems krikščionims“.

Šiame kontekste rengiamas dokumentas turi tapti viena iš priemonių tam Dievo žmonių maitinimui, „padėti jiems augti tiesoje“, geriau pažinti Eucharistijos slėpinį bei paraginti juos intensyviam eucharistiniam gyvenimui. Šventasis Tėvas pabrėžė, kad jeigu mes kalbame apie Kristaus tiesą, tai pirmiausia neturi likti nepastebėta meilė, „nes ji yra pati Dievo esmė“. Būtent tiesa apie evangelinę meilę ypač rūpi kiekvienam asmeniui, ir ganytojai ją turi skelbti „nuo stogų“ be jokios baimės ir nutylėjimų, nepriklausomai nuo tam pasaulyje susidariusių sąlygų palankumo.

Popiežius Benediktas XVI „broliams episkopate“ priminė, jog kaip tik dabartinėje epochoje, „paženklintoje stiprėjančios globalizacijos reiškinio“, yra privalu viską padaryti, kad tiesa apie Kristų ir Jo išganymo mokymą pasiektų kiekvieną žmogų. Yra daugybė būdų ir sričių tai mylinčiai tiesai skelbti ir liudyti, todėl negalima palikti, jog gausių minių pastangos ieškant stiprinančio dvasinio Evangelijos peno liktų tuščios ir bevaisės.

Rūpinimasis kaimene, kuri „priklauso ne mums, bet Viešpačiui“, yra didžioji vyskupų atsakomybė, priminė Šventasis Tėvas. Įvykdydami šį Viešpaties mandatą, jie „saugo Jo kaimenę, ją maitina ir veda pas Jį, tikrą Gerąjį Ganytoją, kuris nori išganymo visiems“. Taigi Viešpaties kaimenės maitinimas tiesos duona yra didžioji sielovadininkų budrios meilės paskirtis, „kuri reikalauja mūsų visiško pasiaukojimo iki paskutinio energijos lašo ir, jeigu yra būtina, mūsų gyvybių aukos“, pabrėžė popiežius Benediktas XVI, ir šie jo žodžiai yra savotiška įžanga į laukiamo dokumento dvasią, kuri nušvies vykusios Vyskupų Sinodo asamblėjos „Eucharistija – Bažnyčios gyvenimo ir misijos šaltinis ir viršūnė“ magisterines išvadas.

Nuolatinė adoracija yra reikšminga bendruomenės gyvenimui

Kalbėdamas apie eucharistinio pamaldumo svarbą popiežius Benediktas XVI pabrėžia visas tris Bažnyčios mokyme nurodytus jo elementus: vertingą šventosios Komunijos priėmimą, bažnyčiose ir koplyčioje išstatyto Švč. Sakramento adoraciją ir iškilmingas procesijas, kam tikriausias laikas yra didžioji Devintinių iškilmė. Štai išvakarėse Corpus Christi šventės, kuri Vatikane celebruota pagal įprastą liturginį kalendorių birželio 15-ąją, tai yra šešiasdešimtą dieną po Velykų, Šventasis Tėvas atkreipė dėmesį į tuos visuomenės sluoksnius, kuriems ypač aktualus dalyvavimas Komunijoje.

Kreipdamasis į jaunus žmones, jis drąsino juos stengtis dažnai stiprinti save „Kristaus Kūnu ir Krauju, mūsų dvasine duona“. Tinkamas eucharistinio maisto priėmimas užtikrins „pažangą kelyje į šventumą“, sakė Popiežius. Kalbėdamas apie ligonius, Benediktas XVI aiškino, kad Eucharistija jiems yra „parama, šviesa ir paguoda kančios ir išbandymų akivaizdoje“. Šventasis Tėvas taip pat ragino sutuoktinius per Švč. Sakramento priėmimą įgyti tą „dvasinę energiją“, kuri leidžia „gyventi Kristaus didžiąją meile“. Šios meilės stiprumą Viešpats pats patvirtino, atiduodamas mums savo Kūną ir Kraują.

Apie Švč. Sakramento nuolatinės adoracijos reikšmę popiežius Benediktas XVI ne kartą yra kalbėjęs praėjusiais metais, kurie Bažnyčioje buvo skirti Eucharistijos kultui stiprinti. Šią nuostatą Šventasis Tėvas patvirtino ir kovo mėnesį vykusiame pokalbyje su Romos vyskupijos kunigais, kai pritarė vienai dvasininko iškeltai iniciatyvai, kad kiekviename iš penkių Italijos sostinės sektorių būtų bažnyčia arba koplyčia, kurioje vyktų nuolatinė Švč. Sakramento adoracija. Padėkojęs už šią iniciatyvą ir patikėjęs jos įgyvendinimą savo vikarui, Romos miesto kardinolui Kamiliui Ruiniui, popiežius Benediktas XVI sakė, kad nuolatinė adoracija yra reikšminga visam tikinčiųjų bendruomenės gyvenimui.

Minėtame pokalbyje su Romos kunigais Šventasis Tėvas pripažino, jog po II Vatikano Susirinkimo buvo tam tikras laikotarpis, kai Eucharistijos adoracijos praktikos ir reikšmės suvokimo aiškiai pritrūko. „Tačiau adoracija dabar atgimė visoje Bažnyčioje, ką paliudijo ir spalio mėnesį Romoje vykusi Eucharistijai skirta Vyskupų asamblėja“, – sakė Popiežius. Šis atsinaujinimas yra labai svarbus, nes Viešpaties aukos celebravimas, „sakramentinis, beveik kūniškas vienijimasis su Juo praranda savo gilumą ir žmogišką turtingumą, jeigu pritrūksta adoracijos, kaip akto, po kurio priimama šventoji Komunija“, aiškino Benediktas XVI. Taigi adoruoti, vadinasi, sueiti į gilią sielos bendrystę su Viešpačiu, realiai esančiu Eucharistijoje.

Devintinių procesija išreiškia Eucharistinio Jėzaus įžengimą į kasdienybę

Apie Eucharistiją, kaip meilės slėpinį Bažnyčioje, ir Devintinių šventimo prasmę Šventasis Tėvas kalbėjo ir praėjusį sekmadienį, birželio 18 dieną, kai daugelyje šalių, taip pat ir Italijoje buvo celebruojama Kristaus Kūno ir Kraujo iškilmė. Susitikęs su gausiais maldininkais Šv. Petro aikštėje šventadienio vidurdienio „Viešpaties angelas“ maldai popiežius Benediktas XVI priminė, kad „Eucharistija iš tiesų yra Bažnyčios „turtas“, brangus paveldas, kurį Viešpats jai paliko“. Bažnyčia šį paveldą saugo su didžiausiu rūpestingumu, kasdien jį celebruoja šv. Mišiose, adoruoja savo šventėse, dalija ligoniams, išlydėdama juos į paskutinę kelionę.

Tačiau nors Švč. Sakramentas yra skirtas priimti tiems, kurie yra krikštyti, bet jo veikimas spindulys peržengia Bažnyčios aplinką, pažymėjo Šventasis Tėvas. Tai patvirtindamas jis nurodė šv. Evangeliją pagal Joną, kurioje Viešpats Jėzus aiškiai pasako, kad „duona, kurią aš duosiu, yra mano kūnas už pasaulio gyvybę“ (Jn 6,51). Taigi „visais laikais ir visose vietose Jis (Jėzus) nori sutikti žmogų ir duoti jam Dievo gyvybę“, daro išvadą popiežius Benediktas XVI.

Jis pabrėžia, kad visuotinę vertę turi ne tik Eucharistija, bet ir pats duonos bei vyno perkeitimo į Kristaus Kūną ir Kraują aktas išreiškia „pačios kūrinijos sudievinimo principą“. Būtent todėl per Corpus Christi šventę tapo tradicija nešti procesijoje Švč. Sakramentą per miestų aikštes ir gatves, tai yra visai kūrinijos kasdienybei. Taip dangaus duona įeina į mūsų kasdienį gyvenimą, Jėzus nori eiti ten, kur mes einame, gyventi ten, kur mes gyvename. „Mūsų pasaulis, mūsų gyvenimas turi tapti Jo šventove“, – aiškino Šventasis Tėvas. Devintinių šventėje, kurią į Katalikų Bažnyčios liturgiją 1264 metais įvedė popiežius Urbonas IV, ir ypač iškilmingoje procesijoje su Švč. Sakramentu tikinčiųjų bendruomenė suabsoliutina Eucharistijos reikšmę, pripažindama, kad ji yra „meilės šaltinis, kuris triumfuoja mirties atžvilgiu“.

Kaip tik pagal šias nuostatas birželio 15 dienos pavakare, kai Vatikane buvo celebruojama Corpus Christi iškilmė, popiežius Benediktas XVI aukojo šv. Mišias aikštėje prie Laterano Šv. Jono bazilikos ir po jų vadovavo eucharistinei procesijai specialiai tam tikslui nutiesta Via Merulane gatve į Švč. Mergelės Marijos Didžiąją baziliką. Šią Devintinių procesijos tradiciją Romoje 1979 metais, po šimtmečio pertraukos, atgaivino popiežius Jonas Paulius II ir ją pratęsė Benediktas XVI.

Didžiojoje eisenoje kartu su Šventuoju Tėvu dalyvavo dešimtys kardinolų ir vyskupų, šimtai kunigų, vyrų ir moterų vienuolijų narių bei dešimtys tūkstančių tikinčiųjų. Didžiulė monstrancija, prie kurios visą kelią klūpėjo popiežius Benediktas XVI, buvo padėta ant girliandomis išpuoštos atviros sunkvežimio platformos, papuoštos gausybe gėlių. Dvi su puse valandos trukusi ceremonija baigėsi, kai iškilminga eisena pasiekė Dievo Motinos katedrą, prie kurios monstrancija Švč. Sakramentui pagerbti buvo padėta ant aikštėje įrengto altoriaus. Iškilmei vadovavęs Šventasis Tėvas lotynų kalba suteikė eucharistinį palaiminimą.

Kasdieninė duona – dangaus ir žemės pastangų vaisius

Prieš procesiją aukotų šv. Mišių homilijoje popiežius Benediktas XVI novatoriškai apmąstė Jėzaus pasirinktus savo buvimo žmonėse pavidalus, – duoną ir vyną, – tai susiedamas su svarbiais ne tik eklezinio, bet ir socialinio gyvenimo aspektais, pabrėždamas rūpinimosi vargšais ir vienybės svarbą. Ostija yra paprasčiausia duonos rūšis, pagaminta iš miltų ir vandens, – tai vargšų maistas, kuriems pirmiesiems Viešpats dovanoja savo artumą, sakė Šventasis Tėvas. Jis taip pat pabrėžė, kad duona yra darni „sintezė“ dangaus ir žemės pastangų, žmogaus ir Dievo darbo junginys.

Tam, kad iškeptų duoną, darbo žmogus turi sėti, pjauti, malti... Bet kartu tai ir dangaus dovana, nes žemė, kurią Kūrėjas padarė derlingą, duoda vaisių. Javų augimui ir brandai taip pat reikalinga saulė, lietus, tai irgi priklauso ne nuo žmogaus triūso, bet yra Dievo veikimo rezultatas. Taigi duona yra sąveika jėgų, kurių dėka planetoje yra įmanoma gyvybė, ir dėl to galima suprasti, kodėl būtent šį simbolį Viešpats pasirinko savo realaus buvimo pasaulyje ženklu.

Duona yra žmonijos ir Bažnyčios vienybės, Kristaus kančios ir pergalės prieš mirtį simbolis. Jėzus, įžengdamas į Jeruzalę, kalbėjo apie savo kančią ir išaukštinimą, palygindamas tai su į žemę kritusio grūdo likimu, kuris gali duoti gausių vaisių tik pirmiausia miręs. Taigi „kviečių grūde yra užslėptas vilties ženklas“, ypač svarbus žemiškajam pasauliui, kuriame visi daiktai ir procesai turi pabaigą, tai yra miršta. Taip pat kaip daugybė grūdų tampa tos pačios duonos dalimi, taip ir Bažnyčia visus savo narius buria į vieną mistinį Kristaus Kūną, kas tampa svarbiu jos uždaviniu.

Baigdamas savo homiliją popiežius Benediktas XVI meldė Viešpatį, kad Jis visus lydėtų ir vestų istorijos keliuose, kad Jis Bažnyčiai ir jos ganytojams nurodytų teisingą kelią. „Pažvelk į kenčiančią žmoniją, laimingai besiblaškančią tarp daugybės netikrumų! Pažvelk į patiriamą fizinio ir mentalinio bado poveikį! Suteik žmonėms duonos jų kūnui ir sielai! Duok jiems darbo! Suteik jiems šviesos! Atiduok jiems save! Nuskaistink ir sušventink mus visus!“ – prašė Eucharistinio Jėzaus Šventasis Tėvas.

Jis meldė Viešpaties sustiprinti krikščionių supratimą, jog tik per dalyvavimą Jo kančioje, „per sakymą „taip“ kryžiui, aukai, nuskaistinimui“ galima pasiekti visišką gyvenimo brandą ir pilnatvę. Popiežius Benediktas XVI prašė Dievo suburti po visus žemės pakraščius išsibarsčiusią žmoniją ir suvienyti Bažnyčią bendram išganymo tikslui.

© 2006 „XXI amžius“