|
Krikščioniškosios kultūros kelias į Lietuvą
Kauno miesto muziejus, artimai bendradarbiaudamas su Kauno arkivyskupijos kurija, miesto visuomene, Lietuvos istorikais, filosofais ir menotyrininkais, rudenį organizuos mokslinę konferenciją Krikščioniškosios kultūros kelias į Lietuvą, kurios metu bus bandoma įminti tolimos Lietuvos istorijos mįsles, atskleisti Europos kultūros įvairovę ir žavesį, sąlytį su mūsų protėvių gyvensena, jų paslaptis. Renginys skiriamas Lietuvos vardo paminėjimo tūkstantmečiui.
Pastaruoju metu pasirodė kelios istorinės studijos apie krikščionybės Lietuvoje istoriją, šv. Brunono Kverfurtiečio misiją 1009 metais, reikia tikėtis daugiau tyrinėjimų. Tautos praeitis vėl tampa įdomi ir brangi, o per krikščionybę ji suspindi ryškia šviesa, nauja savastimi.
Krikščioniškosios kultūros kelias į Lietuvą turi du sąlyginius matmenis: istorinį rašytinius istorinius šaltinius ir dvasinį bažnytinio ir vaizduojamojo meno kūrinius. Pirmasis eina per įvairius paliudijimus, įrašus senuose dokumentuose. Pastaruosius darė ne tik baltieji metraštininkai, kurių paliudijimai nekelia abejonių, bet ir vadinamieji pilkieji, savaip ar net tendencingai pateikę įvykius. Dvasinis matmuo turi savyje labiau išreikštą kitokią prielaidą jausmą, tikėjimą, pasitikėjimą. Tikėjimas ir pasitikėjimas tai orumo ir garbės palydovai, reikalaujantys grynumo ir gilumo vertinant bei artimo meilės randant ir pateikiant.
Istorinis Lietuvos krikščionėjimo matmuo nagrinėtas Mindaugo krikšto 750 metų sukakties konferencijoje, įvykusioje prieš penketą metų Vilniuje. Konferencijoje buvo aptartas ne tik krikšto faktas, įteisintas popiežiaus Inocento IV bulėmis 1251 ir 1253 metais, bet ir Netimero krikšto bei Lietuvos vardo paminėjimo 1009-aisiais klausimas. Kamaldulių ordino ir jo steigėjo šv. Romualdo istorija, jos meninė išraiška Pažaislio vienuolyno freskose tai tarsi dvasinio matmens paliudijimas, nukeliantis į I ir II tūkstantmečių sandūrą ir atgijęs didikų Pacų sumanymuose XVII amžiuje.
Kodėl kreiptinas dėmesys į dvasinį matmenį bažnytinio ir vaizduojamojo meno kūrinius? Šis klausimas iškilo nagrinėjant atkurtojo Kauno miesto muziejaus koncepciją ir turinį, įteisinant statutą ir numatant pagrindines ekspozicijas. Muziejaus idėja remiasi ne tik į 1897 metais Kaune įsteigtą Mokslo ir pramonės muziejų, tęsia iki 1936-ųjų veikusio miesto muziejaus tradicijas, bet ir apima Lietuvos ir Kauno istorijos skaudulius įsiminusius ir dvasinę nepriklausomybę išlaikiusius visuomeninius muziejus Bažnytinio meno, Kauno arkivyskupijos istorijos, Rezistencijos ir tremties ir kt. Kauno miesto muziejaus tikslas yra atsigręžti į mūsų istoriją atstatant kaimynų nutylėtas arba okupantų iškraipytas tolimos ir ne visai tolimos praeities detales.
Dvasinis istorijos vertinimo matmuo gali sukelti istorikų kritiką, bet be jo sunku apsieiti ieškant papildomos informacijos, kuri gali atsirasti fakto ir jo interpretacijos atveju. Kita vertus, meninė interpretacija tarsi užkodavo faktą ir leido jam išlikti nesunaikintam, nes dauguma žmonių jį priimdavo kaip alegoriją. Ilgainiui net istorikai užmiršo alegorijos kodą. Čia prisimintinas anglo istoriko S.C.Rowello nusistebėjimas lietuvių istorikais, kurie vis dar drovisi pripažinti, kad Lietuva viduramžiais buvo didžiausia imperija Europoje, nes šis žodis XX amžiuje, o ypač sovietmečiu įgavo iškreiptą neigiamą prasmę. Be to, okupantų įdiegti mąstymo apribojimai kaustė vaizduotę.
Kitas pastebėjimas: kodėl, kur ir kaip mūsų didikas K.Pacas, žinomas savo išsilavinimu, surado italų dailininką Mikelandželą Palonį, kuris XVII amžiuje nutapė Netimero krikšto scenas Pažaislio kamaldulių vienuolyne. Negi dailininkas M.Palonis apsiėjo be Vatikano archyvų, o jeigu juose nieko nerado, tai negi tik Pacas turėjo duomenis, kad paaiškintų savo tariamą itališką kilmę. O gal Pacai žinojo apie Netimerą ir per Pažaislio vienuolyno statybą siuntė ateičiai istorinę žinią. Jeigu parodoje Vilniuje Krikščionybė Lietuvos mene buvo rodomos šių freskų kopijos, negi tai atsitiktinumas, o gal tai ir yra dvasiniai krikščionybės kelio matmenys? Ar nėra keista, kad ieškome Lietuvos vardo paminėjimo 1009 metų įrašų nuorašuose užsienio archyvuose ir visai netyčia (ar tyčia?) užmirštame Pažaislį, kuris XIX amžiuje buvo paverstas stačiatikių vienuolynu ir kurio vienuoliai stačiatikiai užtapė juodai kamaldulių abitus, bet nepastebėjo Netimero. Ar Dievo Apvaizda išgelbėjo, o gal tai vienas iš paslaptingųjų dvasinių istorijos kelio matmenų, kurių tikslas pasakyti tylint?
Kur išsimėtę kiti dvasiniai Lietuvos istorijos matmenys, kur jie paslėpti, kas juos pamatys ar suras? Tad į darbą ieškokime, raskime, o suradę pasidalykime su kitais. Tepadeda mums Aukščiausiasis!
Arimantas DRAGŪNEVIČIUS
© 2006 XXI amžius
|