|
O tempora, o mores!
Dar vaikas būdamas, Prienų bažnyčioje mačiau neįprastą, iki širdies gelmių sujaudinusį vaizdą: jaunuolis, suklupęs prie didžiojo altoriaus meldėsi, akis įbedęs į Švč. Marijos statulą. Lengva pasakyti: meldėsi. Jis tiesiog visas skendėjo gilioje maldos ekstazėje. Sakau nė kiek neperdėdamas, nepagražindamas: mane pakerėjo šio jauno maldininko išvaizda. Akys buvo gilios gilios, rankų delnai sulipę kilo aukštyn, o iš lūpų tarytum nuostabi dvasinė atgaiva liejosi maldos žodžiai.
Nors pragyvenau netrumpą amželį, aplankiau daug bažnyčių, dalyvavau maldingose kelionėse, bet šitokios gilios maldos ekstazės, kaip tąsyk Prienų bažnyčioje, neteko matyti. Nepaprastai maldinga vaikino laikysena, žėruojanti ekstazė man į atmintį įsispaudė neišdildomai. Ne kartą ir aš bandžiau taip giliai pasinerti į maldą, deja, kol kas nepavyko. Vis dar jaučiu ir suvokiu, kad trūksta kažkokios stebuklingos vidinės jėgos, nepaprasto pasiaukojimo. Rodos, stengiuosi susikaupti giliai maldai, bet klajoklės mintys, lyg atitrūkę nuo pavadžių žirgai, ima lakstyti į šalis, lando po pilkos buities labirintus. Šiais sparčiai modernėjančiais laikais dar neteko stebėti panašaus vaizdo.
Deja, bažnyčiose beveik kiekvieną sekmadienį matau atvirkščius vaizdus. Štai dvi senyvos moterėlės, užuot nuoširdžiai pasimeldusios, pusbalsiu lyg užvirę puodai pupsena apie prisvilusius kopūstus ar liežuviais aptalžo kaimynus, parinkdamos taiklesnių epitetų, nepagailėdamos apkalboms druskos ir pipirų. Arba vėl: keletas į krūvelę susispietusių jaunuolių kraiposi, vaiposi, sukinėjasi, smigiais žvilgsniais apsišaudo. Užsižiopsoję ar užsiplepėję per pačią svarbiausią, didžiausios rimties bei susikaupimo reikalaujančią šv. Mišių dalį pakylėjimą pavėluoja priklaupti (sako, nemadinga), tad kluptelėja tik ant vieno, lyg pasiruoštų zuikį nušauti. Štai šalimais užspiegia mobilusis telefonas. Na, ir įninka telefono savininkas plepėtis, tartum kokį pusšimtį metų su kažkuo nesimatę ir nesikalbėję. Ir visai nepaiso, kad šitaip trukdo aplinkiniams melstis.
Užpernai toje pačioje Prienų bažnyčioje per Šv. Antano atlaidus šv. Mišių metu mačiau ir tokį vaizdelį: į minios spūstį įsimalė kokių 15 ar 16 metų vaikinas vienomis glaudėmis. O atrodė, kad nei girtas, nei su protu susipykęs nebuvo. Pasišlaistė, pasidairė, bet pastebėjęs besiartinantį zakristijoną, pasistengė dingti.
Taigi keičiasi gyvenimo būdas, keičiasi ir požiūris į maldą, keičiasi netgi etiketai, kai taip sparčiai tobulėja radiotechnika ir elektronika. Keičiasi ir požiūris į prideramą elgesį bažnyčioje, ypač pamaldų metu. Rodos, dar taip neseniai jaunimas rikdydavo gatvėse ir autobusuose trankiai baubiančius tranzistorinius radijo imtuvus, dabar mobiliuosius telefonus. Kas žino, gal netrukus atbogins į bažnyčias ir miniatiūrinius kompiuterius. Juk naujovė! Tai gal tada kompiuteriai už mus ir melsis? Kas žino... O tempora, o mores! (kokie laikai, kokie papročiai!) vėl sušuktų Ciceronas prieš Katiliną kaip kadaise, jei būtų gyvas.
Kai kam gal atrodo, kad visa tai normalu, leistina. Gal kai kas į pastabą atsikirstų replika: nepažeidinėk žmogaus teisių! Bet juk bažnyčia skirta ne pasimatymams, ne pasižvalgymams bei intymiems pokalbiams, o maldai, dvasiniam susikaupimui. Bažnyčia ne ta vieta, kur galima žvilgsniais apsišaudyti, pasiplepėti vis-a-vis ar mobiliuoju telefonu. Jei bažnyčioj imsime pusbalsiu spręsti buitinius klausimus, kas apgins tikinčiųjų teises?
Nors kunigai dažnai ir primygtinai įspėja: būkit malonūs, išjunkite mobiliuosius telefonus, nestovėkite prie laukųjų durų, slinkitės arčiau altoriaus... Bet ar klauso?!
Kaip būtų malonu, jei vėl atsirastų toks nuostabus jaunuolis, kaip tasai mano vaikystėje matytas, ir pademonstruotų savo nuoširdų, o ne dirbtinį maldingumą. Gal tada išnyktų bažnyčiose visokie plepiai, gandonešiai ir pamaivos. Duok Dieve, kad taip būtų.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|