|
Viską atidaviau kitiems
Bažnyčia mus moko nukęsti nuoskaudas, atleisti, piktą darantį sudrausti.
Iš praeities iškyla skaudūs prisiminimai. Savo vaikus vesdavau į bažnyčią. Jie klūpėjo sudėję rankutes, ir dėl to mane teisė ir smerkė valdžia, bet aš sakiau: Smeikit man šautuvą į krūtinę vedžiau vaikus į bažnyčią ir vesiu. Man vis tiek uždėjo baudą, kurios nesutikau mokėti, tuomet atskaitė iš pensijos.
Sovietiniais laikais širdyje visada tikėjau, kad sugrįš nepriklausomybė. 1990 m. vasario 16 d. pirmoji Kazliškyje iškėliau lietuvišką vėliavą. Kaip Dievas davė nieko man nepadarė, nors iškart atvažiavo apylinkės pirmininkė su milicija.
Didžiausia nuoskauda yra padaryta bendrovės, kuri man, daugiavaikei motinai (palikusi vaikus eidavau dirbti įvairius darbus kolūkyje, vėliau bendrovėje), keturiolika metų neužpajamavo pajų, o vyrui dvidešimt metų. Bendrovė pajus užskaitė tik už penkiolika darbo metų, nors Sodra man moka pensiją už dvidešimt devynerius metus, atidirbus vienoje darbovietėje. Nors vyras mirė jau atgavus nepriklausomybę, nė vienas pajus nebuvo įskaitytas, tačiau kiti gavo jau tais pačiais metais. Po didelės skriaudos tapau ubage neturiu net kuo gabalėlio žemės apsidirbti. Jei būčiau norėjusi surasti teisybę, būčiau netekusi pastogės.
Teisėju pripažįstu tik vieną Dievą. Kaip kunigas Alfonsas Lipniūnas, viską atidaviau kitiems ir nieko nepasilikau sau nėra didesnės meilės, kaip viską atiduoti kitiems. Išvargusi vargus šiame pasaulyje, trokštu amžinos laimės.
Vanda Barkauskienė
Kazliškis, Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|