|
Ko gailimės ir ko nevertiname?
Šiais laikais spaudos reikšmė yra didelė, o kaip mes ją vertiname? Ji tarsi druska daug ką nuo sugedimo apsaugo. Daugelis Katalikų pasaulį vertino, o jo jau nebematome. Dėl brangumo jis daug kam buvo neprieinamas. XXI amžių irgi mažiau skaitome negu rajonų laikraščius. Jis irgi yra brangokas. Daug kur bažnyčiose platinamas, bet nedaug kas jį skaito. Daugeliui jis atrodo neįdomus, nes yra lengvesnio turinio laikraščių. Svarbiausia, kad XXI amžių mažai kas paremia, nes net ir katalikams jis atrodo davatkiškas.
Prisimenu pirmosios nepriklausomybės laikus. Žurnalas Lurdas buvo visų mėgstamas. Jį skaitė visi, seni ir jaunimas. Metams kainavo tik du litus, be to, metams baigiantis dar šventų paveikslų atsiųsdavo. Mūsų laikraštis, nors buvo savaitinis, kelių puslapių, bet daugelio mėgstamas ir metams penkis litus kainavo. Tais laikais Aleksandravėlėje (Rokiškio r.) klebonas kun. Konstantinas Šimašius, lankydamas parapijiečius, tiems, kurie pinigų neturi, spaudos pats už savus užsakydavo. Vėliau jam grąžindavo. Vaikai mėgę Žvaigždutę. Pavasarininkai turėjo savo laikraštį. Man mokantis Salų žemės ūkio mokykloje, daugelis buvome ateitininkai, skaitėme Ateities spindulius. Vyresni žmonės skaitė Žvaigždę. Visi šie leidiniai buvo prieinami pigūs.
Tais laikais daugelis žmonių vos skaityti mokėjo, bet be laikraščio neapsiėjo. Kaimuose laiškanešių nebuvo, bet sekmadieniais, atėję į bažnyčią, kiekvienas jų pasiimdavo.
Tada dviračių mažai kas turėjo. Daugelis pėsti po kelis kilometrus ėjo. Niekam nebuvo baisūs nei žiemos šalčiai, nei pavasario purvynai ar vidurvasarį saulės spinduliai. Malonu buvo, kad po kojomis sniegas girgžda ar nukritę lapai čeža, kad lietaus lašai veidą prausia.
Keista, kada dabar šv. Mišioms varpai skamba, vaikai apie bažnyčią dviračiais važinėja, o tėvai kelio į bažnyčią neranda: vieni sporto laidas stebi, kiti taureles kilnoja. Jaunimui rūpi užsienietiški filmai, glamonės, bučiniai. Ką visa tai duoda, kokiais keliais keliaujama? Užtai kiek vyksta skyrybų, o kai kurie vaikai tėvų net nepažįsta ir auga valstybės išlaikomi. Šeimose barniai, nesutarimai, o daug kur ir peiliai panaudojami ar net sutuoktinis užmušamas. Štai tokiomis sąlygomis jaunimas ir auga. Daug kur motinos ašaroja. Vienos vaikų nesulaukia, kitos dreba nuo girtų vyrų. Kaip toliau gyventi, kur ramybę rasti? Dažnai tėvai buteliuose degtinės likučius palieka, o vaikai juos išgeria. Maži lašeliai prie didelių gurkšnių priveda.
Anksčiau mūsų mokyklose ar klasėse ant sienų matėme kryželį. Dabar daug kur ir namuose jo nėra. Net sovietmečiu kryželiai jei ne seklyčioje, tai prie lovos kabėjo. Daugelis vakarais čia melsdavosi. Dievo meilės jausmas ne vieno širdyje liko.
Prisimenu vėl pirmos nepriklausomybės laikus, kai Salų žemės ūkio mokykloje mokėsi apie du šimtus jaunuolių. Klasėse, valgykloje ant sienų buvo kryželiai ir visada prieš valgydami ir pavalgę kalbėjome maldą. Prieš maldą ir trupinėlio duonos negalima burnon įdėti. Po maldos arbatos jau nebegali baigti gerti. Prieš paskaitas ir po paskaitų kalbėjome maldą. Buvome nebe vaikai, o 16-19 metų ir vyresni, iš kelių apskričių suvažiavę ne tik rokiškėnai, bet ir iš Biržų, Utenos, Zarasų, Panevėžio ir kitų rajonų. Visi labai gražiai, draugiškai sugyvenome. Ne tik niekas taurelės nekilnojo, bet niekas ir alaus nebandė. Sekmadieniais visi į bažnyčią ėjome. Salų klebonas vesdavo tikybos pamokas. Duodavo jauniems žmonėms daug naudingų patarimų, kurie dažnai buvo labai reikalingi. Gražios Salų ežero pakrantės, dažnai jaunimas vakarais ten dainuodavo, bet apsikabinusių ir besibučiuojančių niekas nematė. Buvo nustatytas laikas gultis, ir visi to laikydavosi.
Šiais laikais vaikai, vienoje mokykloje mokydamiesi, vieni kitus muša, apgaudinėja. Dažnai dėl jų įžūlumo kenčia visa mokykla. Kartais mokiniai mokytojus net primuša, į jų pastabas visai nereaguoja. Dabar vaikai už auklėtojus galingesni, jų žodžiai daug ką lemia.
Kaip vaikai auklėjami asocialiose šeimose, iš ko jie pavyzdį gali imti jei nė vienas nežino, kas jo tėvas, kas motina, kur dorovės pradžia? Dažnai dėl to kalti mūsų įstatymai, juose daug kas praleista. Dažnai lemia turtas, trokštama garbė, o kas svarbiausia užmirštama. Vėl rūpi spaudą prisiminti. Reikia, kad ji būtų daug pigesnė, visiems prieinama ir objektyvi. Turime suprasti, kad esame ne amžini, ir pamąstyti, kokias pėdas po savęs paliksime, kaip augs mūsų vaikai, vaikaičiai. Kol šeimos bus suirusios ir ieškosime gražesnių, meilesnių, tol mūsų gyvenimas risis žemyn. Turtai gali sudegti, iš gražiausių automobilių liks laužo krūvos. Gal ateis laikas, kada mūsų nelinksmins gegutės kukavimas, žydinčios gėlės, nes vis prisiminsime buvusią tvirtą šeimą. Tokias šeimas privalome saugoti, tai mūsų pareiga.
Jonas TALUTIS
Rokiškio rajonas
© 2006 XXI amžius
|