|
Tradicija nelygu tradicijai
Įpratimas antras prigimimas, sakydavo mano mama. Tai tartum antra prigimtis. Jis kaip įgūdis žmogui palengvina atlikti kasdienius darbus, eiti toliau jau pramintu taku, judėti viena kryptimi ir padeda neužmiršti savo pareigų. Įpratimas yra geras dalykas, naudingas įgūdis atlikti gerus darbus. Tačiau jis yra apsunkinantis ir stabdys, kai gyvenime reikia keisti kryptį, imtis reformų, atsinaujinti arba atgailauti. Jis apsunkina, trukdo, kai norima keisti tradicinius, bet pasenusius ir netinkamus dalykus, kai imamasi juos keisti geresniais, prasmingesniais.
Tai liudija ir Bažnyčios istorija. Iš meilės tradicijai buvo padaryta skaudžių klaidų. Nemaloniausi yra Galilėjaus (1642), kryžiaus karų atvejai, kuriuos Bažnyčios priešai prikaišioja jai dar ir šiandien.
Teisinga tradicija, naudinga, prasminga yra ta, kuria remiantis gyvenimas ne tik nekliudomas, bet ir palengvinamas, daroma pažanga moksle, kultūroje, religijoje. Tradicija žalinga, kai kliudo, sunkina taisyti klaidas, trukdo tiesai atverti kelius į gyvenimą, daryti pažangą, dvasiškai atgimti, stiprėti. Viena tokių kliūčių Lietuvoje yra vadinamoji nomenklatūrinė tvarka, atėjusi iš sovietmečio, tvarka, kuri trukdo žmonėms dvasiškai atgimti, stiprėti kultūrai ir ekonomikai.
Yra žmonių, kurie nesugeba blogos, žalingos tradicijos atskirti nuo geros, teisingos; yra žmonių, kuriems žodis tradicija yra kaip dogma, kaip nepakeičiamas dėsnis, nors ji ir prasilenkia su tiesa, pavyzdžiui, kaip karvės dievinimas Indijoje. Tradicijos problema Lietuvoje nesvetima. Kai kuriose srityse ji gana opi, pavyzdžiui, toks yra bendruomeninis giedojimas bažnyčiose. Beveik visur jau daug metų pamaldose gieda tik choras, o tikinčiųjų bendruomenė yra tik klausytojai, nors šv. Mišios yra bendruomeninės pamaldos, kuriose giedoti turėtų visi dalyviai. Tokia tradicija. Šitą tradiciją mūsų parapijos choras laužo nenoromis, kartą Vilkaviškyje aiškino vienas provincijos klebonas.
Dar kietesni tradicionalistai pasirodė esą tie, kurie pareikalavo į Naująjį liturginį giesmyną grąžinti klaidas, kurias jo rengėjas (K.S.) buvo pašalinęs.
Teologinės bei kalbinės klaidos, kurias tradicionalistai reikalavo atstatyti, yra šios:
1. Klaidinga Švč. M. Marijai priskirti Atpirkėjo Kristaus galią ir giesmėje Sveika, Jūrų žvaigžde sakyti: Atpirkai pas Dievą nepaklusnią Ievą. Teisinga: Grąžinai tu Dievui nepaklusnią Ievą, ją užtardama. (Šita klaida nekartojama Liturginiame maldyne (1996, p. 591). Taip yra Lietuvos Vyskupų Konferencijos 2004 metų leidinyje Laidotuvių apeigos, p. 195).
2. Klaidinga Švč. M. Marijai priskirti visagalybę ir giesmėje Marija, Marija sakyti: ... nes viską pas Dievą gali. Teisinga: Taip daugel pas Dievą gali, nes Marija yra galinga užtarėja.
3. Nusikalstame kalbai, kai žodžius kirčiuojame neteisingai, iškreiptai. Giesmės Sveika, Marija, Motina Dievo senajame tekste giedant penki žodžiai kirčiuojami iškreiptai: Motyna, Motyna šventa, ašaras griaudžias
, nes tokio kirčiavimo reikalauja melodija.
Pataisytame tekste žodžių kirčiavimas derinamas su melodiniais kirčiais: Sveika, Marija, o Motin Dievo (1 stulpelis); Šventoji Motin, visų tyriausia... (6 stulpelis); Tu mirtį savo Sūnaus regėjai, / Skausmus didžiausius su Juo kentėjai (4 stulpelis) vietoj Ašaras graudžias po kryžium liejai.
Reikia pastebėti, kad čia mintis nepakeista, o paryškinta. Šventajame Rašte niekur nerasi parašyta, kad Marija liejo ašaras graudžias. Ji stipri, tvirto būdo moteris. Be to, galime tikėti ir sakyti, kad ji tikėjo Dievo ir savo Sūnaus pergale ir prisikėlimu. Be to, pats posakiu: Ašaras po kryžium liejai, nėra teisingas.
4. Kodėl Ženk iš Dievo sosto, o ne iš aukso taurės? Yra banalu Viešpačiui sakyti: Ženk iš... taurės. Antra, kilmininko linksnyje turi būti kirčiuojamas antrasis žodžio taurė skiemuo. Giedodami Ženk iš taurės, neišvengiamai kirčiuojame pirmąjį skiemenį. Tai klaidinga. Todėl pakeista į Ženk iš Dievo sosto. Šis pakaitalas minties negadina, nesusilpnina, o priešingai pasako daug daugiau, negu žodžiai Ženk iš aukso taurės. Tai reiškia: Ženk pas mus, Viešpatie, iš dangiškojo sosto, kur sėdi Dievo Tėvo dešinėje (plg. Credo). Be to, šitą pakaitalą paremia tos pačios giesmės ketvirtojo stulpelio žodžiai: Mūsų rankos kelias į Tave aukštai, tai reiškia: į Tave, sėdintį aukštame Dievo soste.
Dėl šitų ir dar poros reikalingų mažesnių pagerinimų bei pataisų, tradicionalistams užprotestavus, sustabdytas Naujojo liturginio giesmyno spausdinimas, o jo jau išspausdinti egzemplioriai saugomi sandėlyje. Nuo jo pristatymo 2005 m. balandžio 5 d. yra nutilęs bendruomeninį giedojimą skatinantis šūkis: Kristui tegieda visa Lietuva. Tai yra pasekmės laikymosi tos tradicijos, kuri priešinga pagerinimams.
Mons. Kazimieras Senkus
© 2006 XXI amžius
|