|
Nelinksmi šeimos vaizdeliai
Mūsų reikalavimai kitiems kartais būna tokie dideli, keisti ir nežmoniški, kad norime matyt aplinkinius tarsi užprogramuotus pagal save. Kitaip sakant, kad jie šoktų pagal mūsų dūdelę. Tai ryšku ir šeimoje.
Tėvas sėdi prie televizoriaus ir perjunginėja kanalus savo nuožiūra, kas jam patinka. Kiti šeimos nariai prie jo tarsi taikosi, derinasi. Tai idealus mūsų šeimos vaizdelis, kurį stebi ir vaikaitis. Savo atžalėlę, dabar jau senas tėvukas, myli, lepina, juo didžiuojasi ir visai nepajunta, kai vaikaitis paima nuotolinio valdymo pultą ir vadovauja prie televizoriaus. Ir visi tėvai ir seneliai taikosi prie jo ir neprieštarauja.
Vaikaitis juokiasi perjunginėdamas televizijos programas ir čia vaidindamas pagrindinį vaidmenį. Kultūra taip žemai nusmukusi, kad dažnai netgi nereaguojama į atvykusius svečius, neklausiama, kokią programą jie norėtų žiūrėti. O vaikaitis tuo tarpu karaliauja kaip karaliavęs.
Seniai teko matyti, kad autobuse jaunimas užleistų vietą pagyvenusiems žmonėms. Kai įlipa senukas, vietą atlaisvina tik tada, kai to paprašo vairuotojas. Jaunimas tikriausiai neturi širdies, kai tuo tarpu proto užtenka sudėtingiausioms kompiuterių programoms iššifruoti ir sudarinėti.
Sunku suprasti savo vaikaitį, sunku suvokti, ką jis galvoja apie kitus, artimus jam žmones, kodėl jų taip negerbia. Juk mes jį taip mylėjom, taip lepinom, augo visko pertekęs, o dabar atsuka mums nugarą, jei neturim pakankamai pinigų jam remti. Nepaiso jis mūsų jausmų, rūpesčių, kur nori eina, kada nori pareina, naktį draugų prisiveda. Ir jau nebeturim vilties, kad, negrįžęs per naktį, bent paryčiais paskambintų. Nupirkom jam telefoną, spalvotą, madingą ir labai brangų. Gal ačiū ir pasakė, bet į mūsų skambučius neturi laiko atsiliepti.
Šėlsta mūsų jaunimėlis nežinia kur, nežinia su kuo. Pasižiūrim retkarčiais į jų veidelius, ar dar akys tiesiai žiūri, padžiaunam numestus šlapius batus, dar kartą paklausiam: Kur buvai? ir sulaukiam tokio atsakymo: Nesikabinėk!
Netekę kantrybės, bėgam į policiją pagalbos, prašom nubausti mūsų vaikelių tvirkintojus, kaukolinio pardavinėtojus. Policija išklauso mūsų, užsirašo pavardes, tačiau bobulė su kaukuolinuku ir toliau klesti kaip klestėjus. Policininkai jos nebaugina: jie irgi žmonės, jiems irgi reikia išgerti. O jei važiuoja girta policijos brigada pagarbiai traukitės iš kelio, jie nebaudžiami. Varnas varnui akies nekerta.
Tai ir meldžiasi močiutė Dievui, kasdien po tris rožinius sukalba, kad vakaitis išaugtų doras ir išmintingas. Vienintelė išeitis tikėjimas ir kantrybė. Ateis laikas, vaikaitis turės savo vaikaičių, tada supras, norės atsiprašyti, bet bus jau vėlu.
Mėta S.
Prienai
© 2006 XXI amžius
|