|
Dvi katės viename maiše?
Kiekvienas žmogus yra išskirtinė individualybė, turinti savitą požiūrį į tą ar kitą daiktą bei reiškinį. Kas vienam atrodo gražu, padoru ir todėl priimtina, kitam gali atrodyti bjauru, amoralu ir atmestina. Pažiūros į objektą ar reiškinį žmogaus mąstysenoje ir jausenoje dažniausiai susiformuoja veikiant tam tikriems pašaliniams tendencingiems postūmiams.
Šita psichologine savybe paveikti žmogaus požiūrį į daiktą ar reiškinį norima linkme piktavališkai naudojosi sovietinio socializmo strategai. Jie nuolat subtiliai kalė žmonėms į galvas savo idėjas, o jei nepavykdavo, tai nesidrovėdavo pavartoti prievartą ir psichologinį šantažą. Iš mažų dienų socialistiškai auklėtas individas prarasdavo savitą, nuo pašalinio poveikio nepriklausomą mąstymą. Jam buvo iš anksto paruoštas standartas, pagal kurį jis privalėjo ne savarankiškai mąstyti, o aklai vykdyti.
Tad nėra ko stebėtis, kad dauguma šiandienių valstybininkų, Seimo narių, ministrų, patarėjų pučia į tą pačią dūdą, kurią jiems buvo iš anksto parengę sovietiniai ideologai. Jie vis dar nesugeba, o ir nesistengia, blaiviai žvelgti į nūdienos realybę, kietai įsikirtę į atgyvenusius šablonus, dažnai remiasi melu ir apgaulėmis. Jiems vis dar sunku atplėšti simpatingus žvilgsnius nuo Kremliaus, nes nesugeba naujai mąstyti ir veikti. Jiems kur kas maloniau savo prestižo ir materialinės būklės gerinimas nei tautos ir valstybės likimas. Sąvokos tėvynės meilė, tautiškumas jiems netgi sukelia apmaudingas šypsenas. Per stipriai buvo dozuotos į jų sąmonę kitokios sąvokos: socializmas, dialektinis materializmas
Visa tai žinant, ėmė darytis apmaudu ir netgi nejauku, kad, subyrėjus Darbo partijos ir LSDP koalicijai Seime, A.Brazauskui pasitraukus iš Premjero posto, iš ideologinių skeveldrų pradėjo klijuotis koalicija: Tėvynės sąjungos (konservatorių) ir LSDP, kaip stipri atsvara prieš kitas partijas. Pagalvojau: ar neįvyks nepageidautinas politinis sprogimas, kuris gali viską paversti niekais? Bėgant nuo vilko, dažnai užbėgama ant meškos.
Pakankamai prisiklausėme A.Brazausko, G.Kirkilo, J.Oleko, J.Bernatonio ir kitų socdemų naivuoliškų svaičiojimų: tik pasigyrimai, melas, šmeižtas, demagogija ir jokios logikos! Šiandien Lietuvai gyvybiškai reikalingi kitokie politiniai vėjai, kad išblaškytų užsilikusį bolševikinio socializmo bei demagogijos tvaiką. Šioms dviem diametraliai skirtingoms politinėms partijoms buvo labai sunku rasti bendrą kalbą ir bendrus abipusiai naudingus sprendimus. Buvę nomenklatūrininkai, užkietėję komunistai niekada nebuvo linkę nusileisti. Norėjosi tikėti, kad nepasikartos panašus scenarijus, kada A.Brazauskas, išsigandęs, kad Darbo partijos lyderis V.Uspaskichas neuzurpuotų Premjero posto, bandė plaktis prie konservatorių vaivorykštinės koalicijos, o kai tasai šito posto atsisakė, Premjeras perbėgo į jo pusę.
Patarlė primena: neik su velniu obuoliauti, nes gali netekti ne tik obuolių, bet ir maišo. Suprantama, esant politinei krizei, šiandien stipri koalicija reikalinga. Bet tokios sudėties, kaip buvo numatyta, vargu ar būtų galėjusi išsilaikyti.
Visa laimė, kad konservatoriai, rimtai išanalizavę LSDP programą, įžvelgė joje tam tikrą dozę klastos ir melo bei nutolimo nuo realybės. Juk jau seniai žinoma, kad buvusi komunistinė nomenklatūra su visais savo prielipais mėgsta daug plepėti ir žadėti, tik ne ištesėti. O tauta laukia ne plepių, bet sumanių ir pasiaukojusių žmonių, kurie sugebėtų išvesti ją iš šitos politinės klampynės.
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|