|
Mūsų emigrantai Danijoje
Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ
Keletą kartų rašėme apie emigracijos problemas, apie masiškai iš Lietuvos išvykstančius žmones. Tačiau retai kas pasakoja, kaip jiems sekasi gyventi svečiose šalyse.
Jeigu tikėtume oficialia statistika, Danijoje gyvenančių lietuvių galima priskaičiuoti iki trijų tūkstančių. Tačiau organizuotų lietuvių, kuriuos gerai pažįsta Danijos lietuvių bendruomenės pirmininkas Remigijus Juodviršis, yra 11 proc.
Kopenhagos centre stovi nedidukė, jauki, labai graži katalikų bažnyčia. Danijoje gyvenančios kitų tautų bendruomenės turi savo kapelionus, čia meldžiamasi net aštuoniomis kalbomis, tik lietuviai neturi savo kunigo. Net nėra jokių lietuviškų liturginių knygų.
Motinos dienai Danijos lietuvių bendruomenė į Kopenhagą buvo pasikvietusi mons. Alfonsą Svarinską. Savo neilgos viešnagės įspūdžius jis sutiko papasakoti XXI amžiaus skaitytojams:
Buvau ten dvi dienas ir du pusdienius. Per Motinos dieną Kopenhagos katalikų bažnyčioje susirinko lietuviai visi suolai buvo užimti. Šeimos atėjo su vaikais. Pasveikinau žmones, pasakiau pamokslą, aukojau šv. Mišias. Matyti, kad jų tikėjimas yra paviršutinis. Teko rodyti ranka, kada atsiklaupti, kada atsistoti, kada atsisėsti. Po šv. Mišių nuėjome į salę. Kartu buvo mūsų ambasadorius Danijoje p. Matulionis su žmona. Įvyko vaikų koncertėlis. Iš pokalbių su žmonėmis susidarė įspūdis, kad geriausiai uždirba gydytojai ir inžinieriai. Kitiems sekasi ne itin gerai. Brangus pragyvenimas, brangūs butai. Ne visi išgali išsinuomoti atskirą butą. Kai kurie gyvena keliese viename kambaryje, tai yra nuomoja tik kambario kampą. Maistas taip pat nepigus. Vienam žmogui per mėnesį tenka išleisti apie 500 litų. Prasigyvenusių mažai. Tik vieną kartą buvau pakviestas gydytojo pavakarieniauti į jo namus. Kitus kartus mane vesdavosi į kavinę. Supratau, jog namuose priimti svečią nėra sąlygų.
Mane pakvietė į ekskursiją: aprodė miestą, mačiau liuteronų katedrą su sarkofagais, valdovų pilį, virš jūros nutiestą geležinkelį, kuriuo per 20 minčių gali pasiekti Švediją. Grožėjausi turtingų žmonių vilomis, bet jos ne tokios ištaigingos kaip Amerikoje.
Lietuviai Danijoje daug dirba. Laisvalaikio valandėlę jie mielai skaitytų, bet nei lietuviškų knygų, nei laikraščių neturi. Man rūpi, kad jie išliktų katalikais, kad gilintų savo tikėjimo žinias. Susitariau su žurnalo Artuma redakcija. Jie pažadėjo kas mėnesį bendruomenei išsiųsti po keletą žurnalo numerių. Gal tą patį galėtų padaryti ir XXI amžius? Kol kas Lietuvoje niekas jais nesirūpina, nepadeda. Vaikams reikia lietuviškų vadovėlių, kad lengviau išmoktų gimtąja kalba skaityti ir rašyti. Vaikai lanko daniškas mokyklas.
Bendruomenė gavo kambarį klubui. Nuvežiau Vytį, generolo Jono Žemaičio paveikslų galės pasikabinti. Grįžęs pripirkau lietuviškų knygų. Išsiuntimas brangiai kainuoja. Su bendruomenės pirmininku R.Juodviršiu susitarėme: kas atvažiuos į Lietuvą pasisvečiuoti, užeis pas mane ir paims knygų. Ketinu išsiųsti Mišiolą ir Evangelijų knygą, kad lietuviui kunigui nereikėtų kiekvieną kartą vežtis. Būtų gerai, jog lietuvis kunigas bent kartą per mėnesį juos aplankytų. Dabar aplanko tik porą kartų per metus. Jeigu mane dar pakvies, būtinai nuvažiuosiu. Susipažinau su dviem mišriomis šeimomis: moterys lietuvės, vyrai danai. Šios šeimos žada atvažiuoti į Lietuvą ir čia nuolatinai įsikurti. Raginau žmones, kad jie sugrįžtų į tėvynę. Sakiau: Išvaikysim iš postų bolševikus, atsiras daugiau darbo vietų ir gyvensim, nebus blogai.
Tokią Danijoje gyvenančių lietuvių bendruomenę per trumpą viešnagę matė mons. A.Svarinskas. Galima numanyti, kad ir kitose šalyse gyvenančios lietuvių bendruomenės taip pat išsiilgusios lietuviško žodžio, dvasininkų patarnavimų.
© 2006 XXI amžius
|