|
Gaisras Kaukaze liepsnoja toliau
Rusijos prezidentas V.Putinas savo pranešime Federaliniame susirinkime ištarė garsiąją frazę apie draugą vilką, kuris ėda ir nieko nebelaukia. Aišku, Kremliaus valdovas, minėdamas vilką, turėjo galvoje Jungtines Amerikos Valstijas. Dabar, rengdamasis Didžiojo aštuoneto (G-8) viršūnių susitikimui liepos mėnesį Sank Peterburge, Kremliaus valdovas bando sušvelninti savo agresyvų toną. V.Putinas pasiuntė į Vakarus, konkrečiai, į Londoną, Kremliaus administracijos vadovą Sergejų Sobianiną, kuris britų politikams ir žurnalistams pareiškė, kad jo pirmoji kelionė į Vakarus skirta pagydyti atmosferai, susidariusiai Rusijos ir Vakarų santykiuose pastaruoju metu. Esą Vakarų spaudoje pasirodę politologų straipsniai apie Maskvos pradėtą naują šaltąjį karą gerokai perdėti. Kaip didžiausią Rusijos demokratijos laimėjimą S.Sobianinas pateikė tai, jog V.Putinas tvirtai apsisprendė nekelti savo kandidatūros trečiajai kadencijai 2008 metais prezidento rinkimuose.
S.Sobianinas aiškino Londono politikams, jog V.Putino alegorija apie vilką, kuris ėda, nebuvo skirta nė vienai šaliai, o Rusijos pozicijos daugeliu atveju visiškai sutampa su Vakarų pozicijomis. Konkrečiai, jis paminėjo Čečėniją, kurioje, anot jo, po pernykščių rinkimų atsirado demokratiškai išrinkta vietinė valdžia, ir džiaugėsi, kad daugelis Vakaruose palaiko Maskvos siekius pribaigti terorizmą Čečėnijoje. Esą tiktai didžiausi Maskvos užkietėję priešai vis dar bando atgaivinti Čečėnijos klausimą ir spaudžia Didžiojo aštuoneto šalis, kad jų vadovai liepos mėnesį Sank Peterburge apie tai primintų V.Putinui.
Kol Kremliaus administracijos vadovas Europos sostinėse aiškina, jog Čečėnijoje vos neįsigalėjo demokratija, o okupacinė kariuomenė ten tiktai kovoja prieš tarptautinį terorizmą, paskutinieji įvykiai ne tik Čečėnijoje, bet ir kaimyninėse Ingušijoje ir Dagestane rodo, kad gaisras Kaukaze liepsnoja toliau, o teiginiai, jog pernai rudenį Čečėnijoje įvyko laisvi rinkimai, susilaukė paties blogiausio įvertinimo iš JAV nevyriausybinės organizacijos Freedom House, kuri kasmet vertina įvairių valstybių piliečių turimas politines ir asmenines teises. Po Čečėnijos rinkimų, pirmą kartą po SSRS žlugimo, Rusija gavo įvertinimą: Nėra laisvių. Akiplėšiškai tvirtindama, kad čečėnai galėjo laisvai balsuoti už savo ateitį, ir siekdama išsaugoti taikos regimybę šiame regione, Maskva tampa faktiškai priklausoma nuo premjero Ramzano Kadyrovo, subūrusio aplink save banditų gaujas. Paskutinis šiomis dienomis paskelbtas Freedom House pranešimas Rusija priskiriama prie 45 nelaisvų šalių. Tokių kaip Zimbabvė, Kinija, Kuba ir panašių. Apžvalgininkai atkreipia dėmesį, kad Freedom House pranešimas paskelbtas Maskvoje įvykusioje tarptautinėje konferencijoje, kurioje buvo atkreiptas dėmesys, jog Didžiojo aštuoneto dalyviai turi atitikti tam tikrus standartus, o Rusija jų neatitinka. Freedom House vykdomoji direktorė Dženifer Vindzor pareiškė, jog JAV ir kitų Didžiojo aštuoneto vyriausybės neignoruotų to, kas vyksta Rusijoje. Tuo metu, kai buvo paskelbtas šis pranešimas, dar nebuvo žinoma, kad Čečėnijoje nužudytas dar vienas už laisvę kovojančios Čečėnijos prezidentas Abdulas Chalimas Saidulajevas, kuris buvo paskelbtas Čečėnijos Respublikos Ičkerija prezidentu po Aslano Maschadovo nužudymo pernai kovo 8 dieną. Ir šį kartą A. Ch.Saidulajevo kūnas, kaip ir A.Maschadovo, buvo išniekintas taip pat, kaip darydavo NKVD smogikai pokario metais Baltijos šalyse ir Ukrainoje. Dar daugiau, Čečėnijos valdovu tapęs ministras pirmininkas R.Kadyrovas suniekino nužudyto prezidento bendražygius. Esą vienas jų, netgi velionio prezidento giminaitis, už pusantro tūkstančio rublių išdavė Rusijos tarnyboms A.Ch.Saidulajevo buvimo vietą. Tai, aišku, visiška nesąmonė, nes Maskva už prezidento galvą buvo skyrusi net 10 mln. dolerių.
Kaip pranešė Londone reziduojantis Čečėnijos Respublikos Ičkerija atstovas Achmedas Zakajevas, naujuoju prezidentu, remiantis galiojančiais Ičkerijos įstatymais, tapo viceprezidentas Doku Umarovas. Dauguma apžvalgininkų tiek Rusijoje, tiek užsienyje tvirtina, kad D.Umarovas, skirtingai nuo santūrių irgi nužudytų Ičkerijos prezidentų D.Dudajevo, A.Maschadovo ir A.Ch.Saidulajevo, yra be kompromisų ryžtingas kovotojas ir artimiausias Kremliaus nekenčiamiausio čečėnų laisvės kovotojų vado Šamilio Basajevo bendražygis ir bendramintis.
Taigi nužudžius Ičkerijos prezidentą A.Ch.Saidulajevą, liepos mėnesį G-8 viršūnių susitikime V.Putinui vargu ar pavyks dar kartą apgauti Didžiojo aštuoneto lyderius, kad Čečėnijoje jau įsiviešpatavo taika ir ramybė.
Petras KATINAS
© 2006 XXI amžius
|