|
Kaimo žmonėms gali padėti profsąjungos
Dr. Aldona Kačerauskienė
Lietuvos kaimuose gyvena trečdalis žmonių. Daugiau nei pusė jų yra darbingo amžiaus. Mūsų šalies ūkio šakos turi aiškią augimo kryptį. Viena vertus, žemės ūkio gamybos produkcija didėja nežymiai. Kita vertus, gaminami vis aukštesnės kokybės produktai. Juos mielai perka Latvijos, Rusijos, Estijos, Olandijos žmonės. Paklausą kitose šalyse turi lietuviškas pienas ir jo produktai, mėsos ir žuvies gaminiai, grūdai. Žemės ūkio produktų eksportas į kitas šalis didėja. Daugiau nei pusę eksporto rinkos sudaro žemės ūkio produkcijos išvežimai į Europos Sąjungos valstybes, keliančias aukštus produkcijos reikalavimus. Lietuvoje priskaičiuojama vos ne iki keturių šimtų modernizuotų maisto produktų gamybos įmonių, atitinkančių Europos Sąjungos reikalavimus.
Baigiama atstatyti žemės ūkio nuosavybę. 93 proc. patenkinti žemės savininkų prašymai: arba grąžinta žemė, arba išmokomos kompensacijos. Kitais metais turėtų būti visiškai atstatyta nuosavybė į žemę.
Jau kelintus metus Lietuvos žemės ūkiui skiriami milijonai litų iš įvairių ES fondų. Didelė jų dalis atiteko remiamiems jaunųjų ūkininkų (iki 40 metų amžiaus) ūkiams. Išmokos žemdirbiams šiemet padidėjo net septynis kartus, lyginant su ankstesniais metais. Tos išmokos irgi auga. Po 2007 metų išmokos už dirbamus žemės plotus bus tokios pat kaip senbuvių ES šalių. Nuo 2009 metų ketinama keisti išmokų sistemą. Išmokų dydžiai nebepriklausys nuo auginamų kultūrų pobūdžio. Daug išmokų bus skirta remti gyvulininkystei. Žinoma, bus remiami tie ūkiai, kuriuose auginami aukštos kokybės veisliniai gyvuliai.
Kol kas Lietuva naudojasi pereinamojo laikotarpio teisėmis. Kitąmet šis laikotarpis baigsis. Kol kas su ES pavyksta atsiskaityti už gaunamas išmokas.
Žemės ūkio ministerija yra numačiusi kaimo viziją iki 2013 metų. Bus apie dvidešimt tūkstančių prekinių ūkių, išaugs darbo našumas, bus įgyvendinta bioįvairovė, išsiplės miškininkystė, pagerės keliai, daugės darbo vietų dėl plėtojamos ne žemės ūkio veiklos, gerės demografinė situacija, t.y. gims daugiau vaikų, jaunieji ūkininkai sudarys penktadalį visų ūkių savininkų, sustiprės bendruomenės, bus pašalintos socialinės ir kultūrinės kaimo ir miesto atskirties sąlygos, kaimo žmonių pajamos artės prie biudžetinėse įstaigose dirbančių gyventojų pajamų.
Bandau įsivaizduoti šias eilutes skaitantį žmogų. Skaito jis, nelinksmai nusišypso ir sako: Visa tai tinka tik parodai ar popieriams, vežamiems į Briuselį.
Gyvenimas kaime skiriasi nuo to, kurį sostinėje sugalvoja valdininkai. Subyrėjus kolūkiams, Lietuvoje liko daug smulkių ūkių. Dėl mažų žemės plotų ir išmokos yra mažos. Tų ūkių savininkams sunku pragyventi. Gerai, kad šeimoje yra bent pensininkų, nuolat gaunančių pastoviai valstybės mokamas pensijas. Tačiau iš tų kelių šimtų litų nenusipirksi nei veislinių gyvulių, nei geresnės žemės ūkio technikos. Gal galite labiau paremti smulkius ūkius? klausia valdininkų tų ūkių savininkai. Mums toks klausimas neatrodo nei naivus, nei juokingas. Čia gyveno kelios kartos žmonių, čia atgauta žemė, aplaistyta tėvų ir senelių prakaitu, todėl nekyla noras ją parduoti. Išnuomoti ne visada pasiseka. Valdininkams smulkūs ūkiai kaip rakštis rankoje. Sudėtingas ir brangus yra išmokų administravimas, sudėtinga išmokų panaudojimo kontrolė, žemas smulkių ūkių darbingumas. Apie smulkių ūkių rėmimą jie net nesvarsto. Valdininkai siūlo keisti mąstymą, užsiimti alternatyviais verslais, auginti netradicines kultūras, kurios duotų didelį pelną, steigti amatų dirbtuves. Tai tik idėjos, mestos be jokios atsakomybės. Kokias kultūras? Kokie amatininkų dirbiniai turi paklausą? Tik pasakykite, priauginsime ir prigaminsime visko per akis, sako ūkininkai. Į šiuos klausimus niekas neatsako. Turime daug liūdnų pavyzdžių. Suvilioti idėjų, mestų be jokios atsakomybės, bet pasklidusių iš sostinės, ūkininkai ėmėsi auginti apynius, krapus, veisti serbentynus, avietynus. Nei apynių, nei krapų niekas nepirko. Praėjusių metų vasarą per radiją girdėjome kalbantį stambaus serbentyno savininką, kviečiantį nemokamai prisiuogauti. Juodieji serbentai krenta ir pūva. Niekas jų nesuperka.
Naujovių ieškantys žmonės kartą išsiruošė į Italijoje vykstančią mugę. Prisikrovė mašiną gražiausių lietuviškų dirbinių iš lino, gintaro, molio. Beveik viską parsivežė atgal. Mugėje buvo pilna pigių blizgančių rankdarbių iš Kinijos, Indonezijos ir kitų šalių, kuriose labai pigi darbo jėga. Tuos blizgučius nupirko, mugės lankytojams jie buvo labai gražūs. Iš tų pavyzdžių formuojasi nuomonė: dalį į Lietuvą iš ES fondų plūstančių pinigų prasminga būtų skirti Rinkotyros tarnybos steigimui. Ši tarnyba atsakytų į smulkiųjų ūkininkų keliamus klausimus, ką auginti ir ką gaminti. Būtų išvengta daugelio skaudžių atvejų, būtų suteikta reali pagalba smulkiesiems ūkininkams, ieškantiems papildomų pajamų, turintiems darbščias rankas ir norą dirbti.
Norint gauti ES fondų išmokas, reikia užpildyti, parengti daugybę dokumentų, kai kuriais atvejais sukurti verslo planą. Ar kiekvienas ūkininkas, neturintis tokios patirties, gali visa tai padaryti? Atsakoma taip: tesikreipia į konsultavimo tarnybas, kurios už tam tikrą sumą pinigų surašys viską, ko reikia. Surašo ir tuo jų atsakomybė baigiasi. Ne jų reikalas, kaip viskas klostosi toliau. Dar prasčiau nutinka, kai konsultantai važinėja po namus, įkalbinėja žmones pildyti dokumentus, gundo iš ES ateinančiais didžiuliais pinigais, nepaaiškina, kaip ir kada už juos reikės atsiskaityti. Atsakomybės ribos už vykdomus veiksmus visiškai nusitrynė. Ieškoma tokių, kurie lengvai patikės pažadų masalais. Svarbu išvilioti pinigų už įtartinas paslaugas.
Kas pažabos žemės ūkio produkciją perdirbančių įmonių apetitą? Dėl tų augančių apetitų valstybėje jau galima pastebėti nenumatytų reiškinių. Rinkoje trūksta jautienos, nes ūkininkams neapsimoka auginti mėsinių galvijų. Nejaugi mums teks importuoti iš kitų kraštų jautieną? Užtektų valstybei kiek pareguliuoti mėsos supirkimo kainas, ir problemos nebeliktų. Ir už superkamą pieną mokama labai mažai. Į ūkininkų keliamą klausimą valdininkai atsako trumpai: Taip, rinka yra žiauri. Žemės ūkio ministerija kainų nereguliuoja.
Lietuvoje įsitvirtina kaimo turizmas. Tai bene realiausia ateities perspektyva užsidirbti pinigų kaime gyventiems žmonėms. Verslo liudijimai nėra brangūs, dabar svečius galima maitinti ūkyje užaugintais ir pagamintais produktais, kaimo turizmą remia ES fondai. Sukurta aštuoniolika tūkstančių darbo vietų, dirba 85 proc. žmonių, turinčių aukštąjį išsilavinimą, dirba 65 proc. moterų. Kaimo turizmo verslas yra intelektualių žmonių verslas, tai Lietuvos kaimo turizmo asociacijos prezidentės Raginos Sirusienės nuomonė.
Žmonės nekalti, kad daug ko nežino. Juos reikia mokyti, jiems padėti, taikantis prie naujų gyvenimo ir darbo sąlygų. Tai vienas Lietuvos darbo federacijos (LDF) tikslų. Priminsime: LDF buvo įsteigta Lietuvos krikščionių darbininkų atstovų suvažiavimo, įvykusio Kaune 1919 metais. LDF atkurta 1991 metais. Šiuo metu joje yra dvidešimt tūkstančių narių. LDF yra Pasaulio darbo konfederacijos ir Europos profesinių sąjungų konfederacijos narė. LDF pirmininkas yra Vydas Puskepalis, generalinė sekretorė Janina Švedienė. Tie, kurie gilinasi į profsąjungų veiklą, tvirtina, jog yra stiprus partneris Lietuvos trišalėje taryboje, kurią sudaro Vyriausybės, profsąjungų ir darbdavių atstovai. Profsąjungos atstovauja darbuotojų interesams.
Vienas LDF šakinių susivienijimų yra Krikščioniškoji ūkininkų profesinė sąjunga Artojas, kurios pirmininkė Marytė Šapokienė pastebi: Lietuvos ūkininkai yra kuklūs, paprasti ir darbštūs žmonės. Žemės ūkio strategija turi būti savita, padedanti gyventi ir išgyventi Lietuvos kaimo žmonėms. Ūkininkams reikia kooperuotis. Į Artoją stoja naujų narių. Dabar yra apie šimtą aktyvių narių. Visi esame patenkinti seminarais, susitikimais, kurie surengti LDF iniciatyva. Žmonės iš jų grįžta drąsesni, daug sužino.
Taip pat ūkininkai sužinojo, daug pasimokė LDF surengtame Tarptautiniame seminare Socialinis dialogas žemės ūkio sektoriuje ir kaimo turizmas kaip ateities perspektyva žemės ūkio darbuotojams, kuris įvyko birželio 2-3 dienomis Vilniuje. Seminaras surengtas Europos centro dirbančiųjų klausimams spręsti (EZA) lėšomis, jame dalyvavo tos organizacijos atstovė Olga Nikolė. Į seminarą atvykę svečiai iš Rumunijos, Makedonijos dalijosi savo šalių patirtimi. Beje, ir šis straipsnis parengtas remiantis seminaro pranešėjų pateiktomis nuostatomis.
Seminaro dalyviai išsakė savo nuomonę, kokiomis temomis jie lauktų kitų seminarų. Svarbu gerai suvokti, jog ES lėšos padeda kurti sąlygas tolesnei veiklai. Jos skirtos ne pravalgyti. Kiekvienam ūkininkui pravartu pačiam išmokti rašyti projektus. Gerai būtų turėti verslo plano pavyzdžių. Pirma galvoje turi gimti idėja, tik paskui ji užrašoma popieriuje.
Patirtis rodo, jog geriausių rezultatų pasiekiama tada, kai pats idėjos autorius kuria verslo planą. Ugdyti atsakomybę taip pat svarbu. Kaip dažnai dėl įvairiausių nesėkmių kaltiname kitus, tik savo kaltės nenorime pripažinti. Kaskart į rinkimus ateina vis mažiau žmonių. Svarbu ugdyti ir pilietiškumą. Kiekvienas turi jausti atsakomybę už išrinktus Seimo narius, jiems pavestą įstatymų leidybą.
Seminarą vedusios LDF generalinės sekretorės J.Švedienės nuomone, ši profesinė sąjunga kelia pasitikėjimą tuo, kad nėra susieta su jokia politine partija. Ji rūpinasi visų darbuotojų teisėmis. Buvo pažadėta užmegzti kontaktą su maisto perdirbimo įmonėmis, perduoti jiems ūkininkų nuomonę. LDF ir toliau rengs seminarus, kuriuose bus mokomi ir šviečiami žmonės. Sugrįžę namo jie savo bendruomenėms perduos, ką matė ir girdėjo.
© 2006 XXI amžius
|