|
Antireliginė propoganda Tiesoje
Andrejus Žukovskis
Praėjo jau 16 metų nuo tos dienos, kai Lietuva atkūrė savo
nepriklausomybę. Pamažu užmirštame okupacijos padarytas nuoskaudas
ir, kad ir kaip būtų skaudu, vis dažniau girdime kalbas apie anuos
gerus laikus, ypač iš vyresniosios kartos atstovų. Tačiau metai
neturėtų ištrinti iš mūsų atminties padarytų nusikaltimų. Šiame
straipsnyje noriu priminti skaitytojams vieną jų sovietinės spaudos,
atspindėjusios oficialiąją valstybės poziciją, antireliginės propagandos
niuansus.
Klaipėdos bažnyčia
Žinoma, išnagrinėti visų straipsnių neįmanoma, turint omeny tai, jog tokie straipsniai pasirodydavo vos ne kasdien, o jų gausa ir įvairovė išties stulbinanti. Čia pasistengsiu pateikti vos porą charakteringesnių antireliginės propagandos pavyzdžių, akcentuoti sovietų valdžios struktūrų veiklos, nukreiptos prieš Bažnyčią, metodus bei priemones.
Pradėti norėčiau nuo straipsnių, nagrinėjusių visiems žinomą Klaipėdos bažnyčios problemą. Jie, mano nuomone, ryškiausiai atspindi kryptingą tuometės valdžios puolimą prieš religiją. Čia stengiamasi dvasininkų luomo atstovus prilyginti didžiausiems, pagal to meto sampratą, nusikaltėliams spekuliantams, bandantiems apvogti valstybę, kartu ir kiekvieną žmogų. Tokių pareiškimų potekstė aiški kunigai yra apgavikai, išduoda ne tik tikinčiųjų, bet ir visų darbo žmonių interesus. Vadinasi, jei kas nors tiki kunigais, remia juos, tai remia tikrus apgavikus.
Kuo svarbi ir išskirtinė šių straipsnių grupė? Ogi tuo, kad remiamasi ne teoriniais išvedžiojimais ir teoriniais kaltinimais, o kalbama apie apčiuopiamą dalyką Klaipėdos bažnyčią, esą susirūpinta jos statybos teisėtumu.
Teismo procesas - spektaklis
Šiuo klausimu Tiesoje 1962 metų sausio mėnesį buvo net keturi straipsniai. Visi jie tiesiogiai susiję su teismo procesu, vykusiu dėl statant bažnyčią neva padarytų pažeidimų. Patys pavadinimai rodo autorių tendencingumą ir išankstinį nusistatymą: Teisiamųjų suole sutanoti sukčiai ir spekuliantai, Klebonija spekuliantų lizdas, Jis grobstė tikinčiųjų aukas, spekuliavo jomis. Propagandinį antireliginį straipsnių pobūdį ypač rodo tai, kad kaltinamieji yra ne tik dvasininkai, bet ir su jais bendradarbiavusieji, o pavadinime akcentuojamas būtent religinis motyvas.
Straipsnių dalių pavadinimai skamba kaip nuosprendis ir teismo išvados: Spekuliavimas statybinėmis medžiagomis, piktnaudžiavimas tarnybine padėtimi, kyšininkavimas ir kt. Priminsiu, jog šis straipsnis nušviečia tik beprasidedantį teismo procesą, kuriame nuosprendis dar negalėjo būti paskelbtas. Tai yra galima daryti išvadą, jog tai, kas nušviečiama spaudoje, tėra viso labo surežisuotas spektaklis, kurio tikslas paveikti žmonių sąmonę ir požiūrį į Bažnyčią bei dvasininkų luomo atstovus.
Dar vienas svarbus aspektas nagrinėjant Klaipėdos bažnyčios bylos nušvietimo antireliginį motyvą yra tas, kad šiais straipsniais siekta dvejopos naudos. Visų pirma, kaip jau minėjau, visiškai akivaizdu, jog stengiamasi sumenkinti Katalikų Bažnyčios autoritetą. Antra, stengiamasi teigiamai pavaizduoti sovietų valdžią ir jos veiksmus, galbūt ateities kartoms paaiškinti ir parodyti, kodėl valstybė imasi sankcijų prieš dvasininkus.
Valdžia prieš blogus dvasininkus
Nušviečiant teismo procesą, po visą Lietuvą pasklinda ir žinia, jog valdžia leidžia statyti bažnyčias (nors Klaipėdos bažnyčia vienintelis atvejis) ir kartu remia tikinčiuosius. Vadinasi, religijai kenkia ne kas kitas, kaip tik kunigai, t.y. šiuo atveju sovietų valdžia parodoma vos ne kaip nuosekliausia tikinčiųjų teisių gynėja, bandanti apsaugoti katalikus nuo blogų dvasininkų.
Ypač dažnai straipsniuose minima sutana. Ji pasirinkta kaip kunigo drabužis, išskiriantis jį iš pasauliečių. Kiekviename straipsnyje nuolat kartojami panašūs epitetai: sutanoti sukčiai, sutanoti biznieriai ir kt. Neretai užsimenama ir apie moteris. Viename straipsnyje lyg tarp kitko paminima kunigo sugyventinė, o kitame rašoma, kad vikaras pirko moteriškas kojines.
Vienas paskutiniųjų šios serijos straipsnių Teisiamieji prašo švelninti bausmę. Čia pateikti kaltinamųjų pasisakymai, bet tokiu aspektu, tarsi jie išties pripažįsta savo kaltę ir tik bando pasiekti, kad juos kuo švelniau nubaustų (baigdamas Burneikis prašo sušvelninti jam bausmę).
Straipsnių šia tema, žinoma, pasirodė ir daugiau, bet minėti keturi, mano nuomone, geriausiai atspindi pačią atakos prieš Bažnyčią esmę. Kiek šis puolimas buvo svarbus, galima spręsti vien iš to, kad į teismo posėdžius buvo siunčiami Tiesos spec. korespondentai.
Kaip aš nustojau tikėjusi
Tuo pačiu metu, kai dėl Klaipėdos bažnyčios bylos spaudoje vyko ši propagandinė akcija, buvo veikiama ir kitomis kryptimis. Ilgą laiką buvo spausdinamos straipsnių serijos skyrelyje Kaip aš nustojau tikėjęs. Tai įvairių žmonių liudijimai ir patarimai norintiesiems atsisakyti tikėjimo.
Paminėsiu kelis bruožus, būdingus visiems šiems darbams. Vienodas buvo ne tik šių straipsnių turinys. Panašūs ir jų pavadinimai: Laimėjo tiesa ir sveikas protas, Manęs nebedusina bažnytinis tvaikas ir pan. Visų pirma kiekviename straipsnelyje aiškiai įžvelgiama mintis, jog tikėjimas tai nežinios ir tamsumo padarinys. Dažniausiai žmogus pasakoja savo gyvenimo istoriją, koks jis buvo religingas ir t.t., bet jo gyvenimas pasikeitė, kai jis pradėjo mokytis ir sugebėjo paneigti visą Bažnyčios mokymą.
Štai straipsnyje Mokslo žinios griauna prietarus J.Kančiauskas dalijasi prisiminimais apie tai, kaip sunku jam buvo atsisakyti tikėjimo ir pereiti į teisingą kelią ir kaip jis džiaugiasi, kad jo vaikų sąmonė jau laisva nuo religinio košmaro. Kiti straipsniai, kaip jau minėjau, irgi panašaus turinio, tesikeičia juose figūruojančių žmonių pavardės.
Dialektinis materializmas prieš tikėjimą
Ir kituose tokio pobūdžio rašiniuose pateikiama siaura ir suprimityvinta Bažnyčios gyvenimo samprata. Antai straipsnyje Pirmoje ateistinio fronto linijoje rašoma: Ateistinio koncerto dalis neilga, nė valandos neužtrunka. Tačiau pažiūrėjus pasiklausyti yra ko. Pasigirdus liūdnai muzikai, verkia šventas paveikslas, be ugnies užsidega žvakė, tamsoje švyti kryžius. (...) Anksčiau taip buvo mulkinami tikintieji ir jūs, be abejo, girdėjot apie panašius stebuklus, bet niekas jų nematėt....
Vienas dažniausių būdų, kaip sukompromituoti Bažnyčią, kalbėti tik apie finansinius reikalus ir taip manipuliuoti žmonėmis. Būtent tam ir pateikiami šie gausūs pavyzdžiai. Tačiau net neužsimenama apie dvasinę Bažnyčios veiklą, tarsi jos iš viso nėra. Klaipėdos bažnyčios puolimas labai gudriai suderintas su analogiškų pavyzdžių pateikimu. Rašoma ir apie kitus kunigus, kurie, kaip ir Klaipėdos atveju, neva siekė panaudoti lėšas savo tikslams. Aprašomi kunigo bandymai kolūkiečius paversti savo baudžiauninkais, pasistatyti trečią kleboniją ir pan. Bet visi tie svarstymai ir kaltinimai neparemti jokiais svaresniais įrodymais.
Kunigai nacių talkininkai?
Dar viena pastebima tendencija bandymas susieti kunigus su dar tuomet netolimo Antrojo pasaulinio karo metais įvykdytais nusikaltimais, beginklių žmonių žudymu. Straipsnyje Ar sutana šarvas? emocijos sustiprinamos beletristinėmis, meninėmis priemonėmis, siekiama žmonių širdyse sukelti skaudžius prisiminimus: Bet dar nenudžiūvo ašaros nuo motinų akių. (...) reta diena praeidavo, kad banditiniai išgamos nežudytų (...) naujakurių, palaiminti Stasiulio ir kitų kunigų.
Panašios mintys pastebimos ir kituose straipsniuose, kad ir rašinyje Bažnyčia atidengia tuštumas, kuriame teigiama: Kunigas liaupsino Hitlerį, kad jis daug Lietuvos bažnyčioms atvežęs kryžių. (...) Klausytojai piktinosi, vieni sugriežė dantimis, kiti balsu pravirko, ašaros veržėsi iš sužeistų širdžių.... Žmonės, besilankantys bažnyčioje, jau netgi nevadinami tikinčiaisiais, o tiesiog klausytojais, tartum juos kas prievarta būtų atvaręs į bažnyčią. Straipsnyje kunigai parodomi esą kalti ne teisiniu, bet moraliniu požiūriu. Tokią antireliginę propagandą galima laikyti akivaizdžiu bandymu žaisti žmonių jausmais bei daryti moralinį spaudimą.
Nors antireliginė propaganda buvo gana įvairiapusė, tačiau nelabai aukšto lygio. Viena vertus, tai galėjo lemti laikraščio formatas, kita vertus, - ir publika, kuriai skiriami tie tekstai. Dažnai minimi tik pavieniai, tiesiog išimti iš bendro konteksto faktai, o dvasininkai paprasčiausiai koneveikiami, vadinami juodaskverniais. Taip pat atvirai reiškiama nepagarba, stengiamasi sumenkinti ir šventus dalykus: Dievas, Evangelija, Sakramentas visur rašomi mažąja raide, netgi jeigu cituojama Biblija. Bendra tendencija kritiškas, neobjektyvus Bažnyčios vertinimas, psichologinis ir moralinis spaudimas bei pastangos šitaip sumažinti tikinčiųjų gretas.
Visi šios kovos būdai leidžia spėti, jog aptariamuoju laikotarpiu Katalikų Bažnyčia vis dar buvo grėsminga sovietų valdžiai jėga, su kuria ji buvo priversta skaitytis.
© 2006 XXI amžius
|