|
|
Kuo
naikinsime abejingumą?
Sovietinės okupacijos metais Lietuvos ir kitų
pavergtų tautų piliečius, paverstus beteisiais prievartinio bei
alinančio darbo vergais, labai vargindavo ne tik šaltis ir alkis,
bet ir milijonai uodų, mašalų, o barakuose blusos, utėlės ir blakės.
Šie parazitai bei atvangos ir be gailesčio čiulpė iš nelaimingų
vergų paskutinius kraujo lašus, siurbė ne tik fizinių, bet ir dvasinių
jėgų likučius. Daug metų tęsėsi šis be galo įkyrus parazitų puolimas
prieš nelaimingus vergus. Daug metų nudvasėję ir suįžūlėję kalėjimų
ir konclagerių viršininkai bei prižiūrėtojai tyčiojosi iš beteisių
vergų kančių. Skaitai per stebuklą išlikusių gyvų kankinių prisiminimus
ir plaukai šiaušiasi, šiurpuliai nusrovena kūnu: nejaugi galima
šitaip begėdiškai ir beširdiškai tyčiotis iš vergo, kenčiančio ne
tik šaltį, badą, alinantį darbą, bet ir sadistų žiaurumą bei parazitų
puolimą.
|
|
|
Nesuprantu
Nesuprantu, kaip jaučiasi tie žmonės, kurie sovietmečiu
lietuvius trėmė, šantažavo, kankino, žudė, o dabar dedasi esą Lietuvos
patriotai. Gali būti, kad vieni tapo komunistais ir išdavikais siekdami
karjeros, kiti prisidengdami, slėpdamiesi už komunisto vardo dirbo
laisvai Lietuvai, kiek leido (tokių yra ir dabar, bet jie dirbo
okupantams). Tačiau buvo ir Lenino, Stalino sekėjų, komunistais
tapo iš idėjos, kuriems ji pagal širdį, sąžinę, protą. Mane stebina
tie, kurie iš idėjos anksčiau kovojo prieš nepriklausomą Lietuvą,
o dabar lyg niekur nieko, paslėpę savo praeitį archyvuose, sakosi
dirbą Lietuvai. Man jais sunku tikėti, aš jų bijau.
|
|