|
Turime prabilti į mūsų spaudos sąžinę
Edmundas Simanaitis
Įstatymu nustatytame atmintinų dienų sąraše - Birželio 23-ioji Tautos sukilimo diena. Sukilėlių suformuota Laikinoji vyriausybė paskelbė: Atstatoma Laisva Lietuva. Kauno karininkų ramovėje susirinko labai garbaus amžiaus žilagalvių būrelis. Kalbama, kad iš keliolikos tūkstančių Birželio sukilėlių beliko tarp gyvųjų gal šimtas. Jiems pripažintas Lietuvos Respublikos kario savanorio statusas, jie laisvės kovų veteranai. Tik nedidelė dalis gebėjo atvykti į iškilmingą svarbaus Lietuvos istorijos įvykio 65-ųjų metinių minėjimą. Salėje nebuvo matyti nei miesto savivaldybės, nei Krašto apsaugos ministerijos atstovų.
Vilniaus įgulos karininkų ramovėje akademikas Antanas Kudzys, paprašytas pasveikinti Birželio sukilėlius, atsakė: Atėjau ne sveikinti, atėjau paverkti. Man širdį spaudžia, kad šiandien 65-ųjų sukilimo metinių proga šį mūsų susirinkimą ignoruoja mūsų spauda, mūsų ketvirtoji valdžia, mūsų televizija, mūsų laikraščių korespondentai, kurie parodo tikrąjį savo veidą. (...) Niekaip negaliu suvokti šito dalyko, manau, kad kažką mums reikėtų paskelbti, gal atsiras koks laikraštis ar televizija, kuri paskelbtų mūsų, nors ir trumpą, kreipimąsi, smerkiantį požiūrį, kurį šiuo metu demonstruoja ketvirtoji valdžia. Požiūrį į 1941 m. birželio 23 d. sukilimo garbę, jo įtaką 1944 metais prasidėjusiam partizanų judėjimui. Ji tiesiog žlugdo visa tai. Turėtume susiburti ir nedidelės grupės vardu prabilti į mūsų spaudos sąžinę. Taip toliau negalima.
Sunku suprasti, kodėl spaudos flagmanai ir televizija, lyg būtų patys susitarę ar kokios valdžios įpareigoti, nutylėjo Birželio sukilimo metines. Net interneto dienraštis Bernardinai.lt, prisistatantis kaip atviras, patikimas, kitoks, tik keliais sakiniais pranešė, kad minimos Birželio sukilimo 65-osios metinės. Prof. V.Landsbergio straipsnio interneto dienraštyje buvo mažoka. Žinant mūsų didžiatiražės spaudos kai kuriuos nesunkiai nuspėjamus įpročius, atsvarą tendencingam nutylėjimui ir dezinformacijai tikimasi rasti Lietuvos aide, Bernardinai.lt, XXI amžiuje, Tremtinyje.
Ne tik žiniasklaida ignoravo sukilimo metines. Ne viena patriotinės ir tautinės orientacijos visuomeninė organizacija kažkodėl praleido puikią progą parodyti, kad prieš 65 metus įvykęs masinis Birželio sukilimas buvo neišvengiama ir dėsninga tautos valios raiška, radusi atspindį 1922, 1938 ir 1992 metų Konstitucijose, būtent: valstybės gynimas yra kiekvieno piliečio pareiga.
Peržvelgęs Santaros-Šviesos konferencijos, vykusios Anykščiuose, birželio 23 dienos programą, gerokai nustebau iš dešimties solidžių ir įdomių pranešimų Birželio sukilimo 65-mečiui ir jo sąsajoms su nūdiena nebuvo skirta nė vieno! Kuo tai galima paaiškinti? Juk išeivijoje taip pat buvo sukilėlių.
LNK birželio 25 dieną transliavo laidą Lietūkio garažas. Trys garbūs, tituluoti Lietuvos istorikai A.Bumblauskas, A.Anušauskas ir A.Bubnys tarpusavyje šnekėjosi ne apie sukilėlių Vyriausybės paskelbtą pranešimą apie atkurtą Lietuvos nepriklausomybę, ne apie šio akto reikšmę tautos laisvės kovų istorijoje, o aptarinėjo Lietūkio garažo įvykius. Toks pa(si)rinkimas iš karto kelia klausimą: ant kieno malūno pilamas vanduo? Kodėl neišdrįstama mąstyti lietuviškai ir drauge valstybiškai? Vargu ar kam gali kelti abejonių Stalino ir Hitlerio nusikalstamo sandėrio imperiniai tikslai (Molotovo-Ribentropo paktas), nulėmę Rytų Europos valstybių ir tautų, taigi ir Lietuvos, tragediją. Kodėl neišdrįstama parodyti komunizmo ir nacionalsocializmo utopijų, grindžiamų teroru, kaip svarbiausiu pažangos instrumentu, ir neišvengiamai pereinančių į genocido politiką, pragaištingumo? Kodėl neišdrįstama tiesiai pasakyti ir parodyti, kad ne Lietuvos politikai ar ideologai sukūrė klasių kovos ar rasizmo pseudomokslines teorijas, kad nė viena tauta, tuo labiau okupuota, negali būti kaltinama genocido nusikaltimais? Nusikaltėlių, deja, būta ir dabar pasitaiko visose tautose, ir jie turi atsakyti už padarytus nusikaltimus. Kolektyvinio kaltinimo pripažinimas tolygus totalitarinių režimų genocido teorijos ir praktikos pateisinimui. Sunaikinimui buvo pasmerktos žydų, Krymo totorių, kalmukų, balkarų ir kitos tautos.
Lietuva nukentėjo nuo abiejų agresorių ir nereikėtų kartoti principinės klaidos XX amžiaus karo nusikaltimų ir genocido istoriją mėginti vaizduoti Kremliaus variantu, kuris gajus Vakaruose ir iki šiol. Valstybiškai mąstantiems politologams, istorikams derėtų vertinti istorinius faktus lyginant abiejų totalitarinių režimų įvykdytus karo ir genocido nusikaltimus, tų nusikaltimų pasekmes nūdienos gyvenimui.
Savaime kyla klausimas: kas privertė tris tituluotus istorikus dalyvauti minispektaklyje, nesilaikant objektyvumo, ištraukiant iš vieno tuo pat metu vykusio proceso tik svetimų propagandų centrams naudingus faktus? Tiesos nereikėtų vengti. Visos totalitarinių režimų aukos, nepriklausomai nuo pavergtos šalies piliečių tautybės, amžiaus, lyties, religijos ar politinių įsitikinimų, gerbtinos ir iš jų atminimo nederėtų tyčiotis nei tiesmukai, nei kryptingais nutylėjimais. Minint tik vieno okupacinio totalitarinio režimo, pavyzdžiui, nacionalsocialistų įvykdytus nusikaltimus Lietuvoje, pamirštant ar sąmoningai nutylint kito okupanto, sakysim, sovietų, piktadarystes, kurioms nėra senaties, iškraipoma istorija. Be to, nepelnytai metamas šešėlis ant tautos kovų už laisvę istorijos, paniekinamas okupanto aukų atminimas ir skaudžiai žeidžiama pasipriešinimo kovų dalyvių garbė.
Nutylėjimai viena iš veiksmingų dezinformacijos priemonių. Nutylėjimas kai kuriems svetimos propagandos centrams nepatogių faktų tai rafinuotos dezinformacijos ir nusikaltimų slėpimo atmaina.
Viso to galima išvengti naudojantis paralelių metodu. Rodyti ir kalbėti apie du sovietų (komunistų) ir nacionalsocialistų režimus, apie bankrutavusių socializmo atmainų sapaliones, apie dvi genocido industrijos atmainas, apie dviejų okupantų sunaikintus Lietuvos Respublikos piliečius, o ir kitus praradimus bei netektis.
Tiesiog buvo būtina, komentuojant Lietūkio garaže lazdomis žiauriai užmuštų žydų fotografijas, čia pat rodyti Rainių miškelyje nukankintų lietuvių išbadytomis akimis, nurėžtomis nosimis, nupjautais lytiniais organais, sukimštais į aukų burnas, nuotraukas... Šie siaubingi nusikaltimai buvo įvykdyti vos prasidėjus dviejų socializmo atmainų ginkluotam susirėmimui. Čia pat tiktų rodyti ir hamanus su raslanais, čekistus su gestapininkais bei jų vadeivas. O kodėl tokia proga nepapasakoti apie Dachau ir Kolymos konclagerių komforto skirtybes ir panašumus? Žiūrovai ir klausytojai turėtų galimybę patys įvertinti ir vieno, ir kito okupanto nusikalstamas veikas, nors privalu žinoti, kad nusikaltėlis tautybės neturi. Už tokį patį nusikaltimą turėtų būti skiriama ir tokia pati bausmė, neatsižvelgiant į asmens tautybę ar rasę.
Garbusis akademikas ragina belstis į žiniasklaidos sąžinę. Mėginti reikėtų, tačiau maža tikimybė būti išgirstiems. Mes vis dar nepajėgiame atsikratyti sovietmečio balasto. Bet belskimės.
© 2006 XXI amžius
|