Pirmasis puslapis
Atmintis
Credo
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Patriarchas – liaudies priešas Nr. 1

Petras KATINAS

Maskvos ir visos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Tichonas

1922 m. kovo 28 d. Maskvos dienraštis „Izvestija“ paskelbė „Liaudies priešų sąrašą“. Jame pirmuoju numeriu buvo įrašytas pilietis Belavinas – Maskvos ir visos Rusijos Stačiatikių Bažnyčios patriarchas Tichonas. Ir papildomai pridėtas prierašas „su visu savo cerkvės Soboru“. O tų pačių metų balandžio 26 dieną Maskvoje prasidėjo teismo procesas prieš 54 Stačiatikių Bažnyčios dvasininkus, kurie buvo apkaltinti priešinimuisi bolševikų valdžiai atimant cerkvių turtą. Pagal GPU sumanymą į teisiamųjų suolą turėjo būti pasodintas ir patriarchas Tichonas. Mat 1922 m. gegužės 9 d. su sustiprinta čekistų sargyba jis buvo laikomas Donsko vienuolyno celėje ir GPU vidaus kalėjimo kameroje Lubiankoje.

Tad kas gi buvo tas žmogus, kurį Rusijos bolševikai paskelbė „liaudies priešu Nr. 1“? Būsimasis patriarchas Vasilijus Belavinas gimė 1865 m. sausio 19 d. Pskovo gubernijos Klino kaime, stačiatikių šventiko šeimoje, ir jau nuo vaikystės rengėsi tapti dvasininku. Baigęs Pskovo dvasinę seminariją, vėliau dvasinę akademiją Sankt Peterburge, jis, būdamas 26-erių, tapo vienuoliu ir pasirinko bažnytinį Tichono vardą. Prieš tapdamas Stačiatikių Bažnyčios patriarchu, Tichonas vadovavo šios Bažnyčios vyskupijoms Amerikoje, Jaroslavlio gubernijoje ir Lietuvoje. Pirmojo pasaulinio karo metais Tichonas ne kartą atvykdavo į priešakines fronto linijas, lankė karių ligonines, laidojo žuvusiuosius. Už tokią veiklą caras Nikolajus II 1916 metais arkivyskupui Tichonui įteikė briliantinį kryžių, nešiojamą ant jo galvos apdangalo. 1917 m. rugpjūčio 17 d. arkivyskupas Tichonas tapo Maskvos metropolitu. O po dviejų dienų įvyko visuotinės Rusijos Stačiatikių Bažnyčios Soboras, kuriame jis buvo išrinktas patriarchu. 1917 m. rugpjūčio 16 d. sakydamas pamokslą Maskvos Kristaus Išganytojo cerkvėje patriarchas kalbėjo: „Dabar mūsų tėvynė Rusija atsidūrė sumaištyje ir dideliame pavojuje. Beveik prie žlugimo ribos. Matydamas mūsų akyse griūvančią valstybę, klausiu jūsų: ar atgis šioje šventovėje esantys Petro, Aleksijaus, Jonos, Filipo ir Germogeno kaulai?“

Patriarcho žodžiai apie artėjančius baisius įvykius išsipildė nepraėjus net trims mėnesiams, kai Maskvos gatves užliejo jaunų junkerių, pasipriešinusių bolševikų gaujoms, kraujas.

1917 m. lapkričio 5 d. (senu stiliumi) Maskvos Kristaus Išganytojo cerkvė, talpinanti 12 tūkstančių žmonių, buvo perpildyta. Žmonės užtvindė ir visą Raudonąją aikštę, dar neišdžiūvusią nuo bolševikų pralieto kraujo. Tikintieji atėjo pamatyti savo akimis naujojo patriarcho Tichono įžengimą į sostą. O jau 1918-ųjų sausį visose Rusijos Stačiatikių cerkvėse buvo skaitomas patriarcho Tichono laiškas, kuriame bolševikų vadus jis pavadino „bedieviškais mūsų amžiaus tamsos nešėjais“ ir paskelbė prakeikimą (anatemą) visiems Stačiatikių Bažnyčios griovėjams ir nekaltų žmonių žudikams. Patriarchas taip pat pasmerkė imperatoriaus Nikolajaus II ir jo šeimos nužudymą, raudonąjį terorą. „Ir kris ant jūsų galvų nekaltųjų kraujas, kurį jūs praliejate, ir žūsite patys nuo to paties kardo, kurį pakėlėte“, – rašė patriarchas savo laiške Liaudies komisarų tarybai, minint pirmąsias bolševikų perversmo metines. Bolševikų atsako nereikėjo ilgai laukti. 1918 metų lapkritį patriarchui buvo paskelbtas namų areštas. Labai griežti užsienio šalių protestai vis dėlto privertė Kremliaus valdovus laikinai nusileisti ir leisti patriarchui aukoti šv. Mišias. Tačiau 1919 m. birželio 12 d. prieš patriarchą Tichoną buvo surengtas pasikėsinimas. Niekas neabejojo, kad tai buvo čekistų darbas.

Naujas pretekstas susidoroti su nepaklusniu patriarchu atsirado 1921 metais, kai šalį dėl vykusio pilietinio karo ištiko baisus nederlius ir iki tol neregėtas badas. Todėl 1921 metų rugpjūtį patriarcho Tichono iniciatyva buvo įsteigtas visos Rusijos bažnytinis fondas. Patriarchas kreipėsi į viso pasaulio tautas ir krikščionis ir prašė padėti badaujančiai Rusijai. Tas raginimas buvo išgirstas ir į bolševikinę Rusiją ėmė plaukti kroviniai su maisto produktais iš Europos, Amerikos, Australijos. Tai labai suerzino bolševikų valdžią ir ji uždraudė bažnytines organizacijoms ir dvasininkams teikti pagalbą bado ištiktiems žmonėms. Su neregėtu cinizmu bolševikai išnaudojo masinį badą, kad galutinai sunaikintų Rusijos Stačiatikių Bažnyčią. Mat 1922 m. vasario 2 d. patriarchas kreipėsi su nauju raginimu padėti badaujantiems ir leido cerkvėms bei vienuolynams aukoti tas bažnytines vertybes, kurios yra nenaudojamos pamaldų ir kitų religinių apeigų metu. O po kelių dienų Lenino įsakymu buvo pradėtos konfiskuoti visų cerkvių, bažnyčių ir vienuolynų, visos, be išimties, bažnytinės vertybės – liturginiai indai, paveikslai, kryžiai. Visa tai buvo įvertinta kaip brangiųjų metalų aukso ir sidabro laužas. Didžiulės meninės ir istorinės vertės ikonos buvo deginamos laužuose. Prasidėjo nežabota stačiatikių bažnyčių apiplėšimo ir naikinimo akcija. Tada patriarchas Tichonas paskelbė naują kreipimąsi į visus tikinčiuosius ir geros valios žmones, kuriame bolševikus atvirai pavadino šventvagiais bei naujausiais vandalais ir juos prakeikė. Po bolševikų įvykdyto barbariško Rusijos cerkvių nusiaubimo atimant visą, be išimties, netgi būtiniausią, liturginį turtą, įvairiose Rusijos vietose kilo tikinčiųjų bruzdėjimai. Juos malšindami čekistai negailėjo kulkų ir kardų. Po vieno tokio tikinčiųjų nepasitenkinimo Sujos mieste, Ivanovo– Voznesensko gubernijoje, Leninas perdavė vienam iš savo pakalikų Molotovui laišką komunistų partijos politbiuro nariams. Šį kartą vyriausiasis bolševikų vadas buvo iki galo atviras: „Brangenybių atėmimas iš pačių turtingiausių soborų, cerkvių ir vienuolynų turi būti vykdomas su griežtu bolševikiniu ryžtingumu. Kuo daugiau reakcingų dvasininkų bus sušaudyta, tuo geriau“.

Rusijos komunistų vykdoma politika prieš Stačiatikių Bažnyčią susilaukė didelės reakcijos Vakaruose. 1923 m. gegužės 8 d. Didžiosios Britanijos užsienio reikalų ministras lordas Dž.Kerzonas paskelbė ultimatumą: jeigu bolševikai nenutrauks represijų prieš dvasininkus ir jų masinių žudynių, Anglija panaikins prekybos sutartį su sovietine Rusija. Tada Lubiankos čekistų galvose gimė suktas planas: paleisti patriarchą, areštuotą 1922 m. gegužės 9 d., mainais už jo pareiškimą, kad jis „gailisi dėl savo kontrrevoliucinės veiklos“. Kartu sukompromituoti patriarchą Tichoną tikinčiųjų akyse. Pagaliau 1923 m. birželio 16 d. patriarchas parašė „atgailos pareiškimą“ aukščiausiajam sovietinės Rusijos teismui. Tai leido jam išeiti į laisvę. Tuo metu bolševikai ne tik žudė ir grūdo į lagerius dvasininkus, bet ir ėmė griauti Stačiatikių Bažnyčią iš vidaus. Jie sugalvojo kurti „atnaujintą bažnyčią“, t.y. suskaldyti tradicinę Bažnyčią. Tačiau paleistas iš kalėjimo patriarchas Tichonas pareiškė: „Tegul mano vardas neišlieka istorijoje, bet svarbu, kad būtų nauda mūsų Bažnyčiai“. Ir jam pavyko atšaukti tikinčiuosius nuo „atnaujintojų“. Taigi eidamas į kompromisus su bolševikų valdžia patriarchas sustabdė Stačiatikių Bažnyčios skilimą. Apie tai liudija ir slaptojo OGPU VI skyriaus viršininko E.Tučkovo pranešimas savo vadovybei 1925 metų pradžioje: „Šiuo metu Tichono Bažnyčia vėl atgavo savo ideologinį ir organizacinį vientisumą...“

Bet patriarcho sveikata po viso to neregėto šantažo, kelių pasikėsinimų į jo gyvybę vis blogėjo. Jis jau žinojo, kad parengtas nutarimas dėl „piliečio Belavino“ naujo arešto. 1925 m. balandžio 5 d. patriarchas aukojo savo paskutines pamaldas. O balandžio 7 dieną, jausdamas atsiskyrimą su šiuo pasauliu, jis pasakė: „Greitai ateis naktis, tamsi ir ilga“. Likus 15 minučių iki vidurnakčio jis ištarė: „Na, ačiū Dievui!“ – ir tris kartus persižegnojęs užmigo amžinai.

Laidojant patriarchą 1925 m. balandžio 12 d., Verbų sekmadienį, naujas patriarchas Sergijus kalbėjo: „Jis vienas be baimės ėjo tiesiu tarnavimo Kristui ir Jo Bažnyčiai keliu. Jis šiais nepaprastais sunkiais laikais gelbėjo mūsų Bažnyčią“.

© 2006 „XXI amžius“