Pirmasis puslapis
Atmintis
Credo
Istorija
    ir dabartis
Istorijos vingiai
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    ir pasaulis
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Pasaulis
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Naujas Vatikano valstybės sekretorius

Mindaugas BUIKA

Naujasis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Tarcizijus Bertonė, SDB AFP nuotrauka

Salezietis kardinolas priima paskyrimą kaip „Koperniko revoliuciją“

Naujuoju Vatikano valstybės sekretoriumi paskirdamas žymų Italijos Katalikų Bažnyčios hierarchą Genujos arkivyskupą kardinolą Tarcizijų Bertonę, SDB, popiežius Benediktas XVI atliko vieną svarbiausių savo pontifikato administracinių potvarkių. Iš tikrųjų minėtos pareigos dažnai vadinamos antromis po Popiežiaus pagal įtaką valdant Šventąjį Sostą, nes Vatikano valstybės sekretorius yra atsakingas už santykius su kitomis valstybėmis bei rūpinasi vietinių Bažnyčių ryšiais su Romos kurijos dikasterijomis. Iki šiol Vatikano valstybės sekretoriaus pareigas 15 metų ėjęs italas kardinolas Andželas Sodanas atsistatydina dėl amžiaus.

Kaip birželio 22 dieną pranešė Vatikano spaudos tarnyba, Šventasis Tėvas paprašė kardinolą A.Sodaną likti iki rugsėjo 15-osios, kada jis, per Sopulingosios Dievo Motinos šventę susitikęs su Valstybės sekretoriato struktūrinių padalinių vadovais ir darbuotojais, padėkos kardinolui „už jo ilgą ir dosnią tarnystę Šventajam Sostui“ ir pristatys naująjį valstybės sekretorių.

Kardinolas A.Sodanas paskelbtame pareiškime savo ruožtu padėkojo popiežiui Benediktui XVI, kad jis pernai po išrinkimo į apaštalo Petro sostą paprašė toliau eiti šias atsakingas pareigas, taip parodydamas savo pasitikėjimą „nepaisant amžiaus limito“. Kardinolui A.Sodanui šiemet rudenį sukanka 79 metai, o pagal kanonų teisės reikalavimus Bažnyčios hierarchai turi atsistatydinti sulaukę 75 metų.

Kardinolas A.Sodanas taip pat pabrėžė, kad nekantriai laukia, kai rugsėjo viduryje galės broliškai pasveikinti savo įpėdinį kardinolą T.Bertonę, su kuriuo jį nuo seno sieja „pagarbos ir draugystės ryšys“. Tuo tarpu kardinolas T.Bertonė buvo ne toks oficialus ir pirmajame pokalbyje su Italijos žinių agentūros ANSA korespondentais sakė, jog jį pasiekusi naujiena apie paskyrimą atrodo kaip „Koperniko revoliucija“ astronomijoje, tai yra žada didelių pokyčių ir kartu reiškia iššūkį. Tačiau, kaip ištikimas Bažnyčios žmogus ir tuo labiau salezietis, jis „yra įpratęs būti klusnus“ ir priimti naujus įpareigojimus.

Bažnytinio gyvenimo apžvalgininkai atkreipia dėmesį į vieną reikšmingą naujojo paskyrimo ypatybę: iki šiol Vatikano valstybės sekretoriumi buvo skiriami žymūs Šventojo Sosto diplomatai, apaštaliniai nuncijai arba visam diplomatijos korpusui vadovavę hierarchai – kaip tik tokias „užsienio reikalų ministro“ pareigas iki tapdamas valstybės sekretoriumi ėjo kardinolas A.Sodanas bei jo pirmtakas kardinolas Agostinas Kazarolis. Tačiau popiežiaus Benedikto XVI paskirtas Vatikano valstybės sekretorius kardinolas T.Bertonė niekada nėra buvęs diplomatu; iki šiol jis valdė Genujos arkivyskupiją, o 1995-2002 metų laikotarpiu buvo Tikėjimo doktrinos kongregacijos, kuriai vadovavo kardinolas Jozefas Ratcingeris (dabartinis Šventasis Tėvas), sekretorius.

Be abejonės, pastarasis faktas yra svarbus: popiežius Benediktas XVI savo artimiausiu pagalbininku Šventojo Sosto administracijoje nori turėti gerai pažįstamą Bažnyčios hierarchą, kuriuo galėtų visiškai pasitikėti. Be to, galima atkreipti dėmesį į tai, jog kardinolas T.Bertonė yra žymus kanonų teisės ekspertas, profesorius, anksčiau šią discipliną dėstęs Popiežiškajame saleziečių universitete Romoje, kur ėjo dekano ir rektoriaus pareigas. Tokia kompetencija, be to, ir geras tikėjimo mokslo pažinimas bei ganytojo tarnystės patirtis bus svarbūs jam vadovaujant Vatikano valstybės sekretoriatui, kurio veiklą Šventasis Tėvas, matyt, labiau nori nukreipti ne tik į užsienio politiką, bet ir į Romos kurijos dikasterijų ir vietinių Bažnyčių santykių gerinimą.

Fatimos paslapčių interpretavimas ir kitos subtilios užduotys

Kardinolas T.Bertonė gimė 1934 m. gruodžio 2 d. Romano Kanavezės miestelyje netoli Turino, gausioje aštuonių vaikų šeimoje. Tėvai buvo uolūs katalikai. Pajutęs dvasinį pašaukimą, šešiolikmetis jaunuolis 1950-ųjų gruodį įsitraukė į Šv. Jono Bosko saleziečių vienuoliją, žinomą pedagogine veikla ir jaunimo auklėjimu. Teologiją jis studijavo saleziečių aukštosiose mokyklose Turine ir Romoje, 1960 m. liepos 1 d. buvo įšventintas kunigu. Apgynė Bažnyčios teisės daktaro disertaciją ir daugiau kaip du dešimtmečius dėstė šią discipliną bei moralinę teologiją Popiežiškajame saleziečių ir Laterano universitetuose. Jo sėkminga mokslinė karjera buvo pastebėta ir Vatikane.

T.Bertonė buvo vienas Bažnyčios teisės ekspertų, peržiūrėjusių Kanonų teisės kodeksą, kurio nauja redakcija paskelbta 1983 metais. Taip pat jis vadovavo kodekso vertimui iš lotynų į italų kalbą. 1991 m. birželio 4 d. paskirtas Verčelio diecezijos arkivyskupu, tačiau po ketverių metų, 1995-ųjų birželio 13 d., pašauktas į Romos kuriją užimti Šventojo Sosto svarbiausios dikasterijos – Tikėjimo doktrinos kongregacijos sekretoriaus pareigas. Šiame poste tuometis arkivyskupas T.Bertonė iš esmės prisidėjo vykdant gana sunkias, netgi keblias projektų bei asmenines užduotis.

Kada 2005 metų vasarį mirė paskutinioji Dievo Motinos apsireiškimų Fatimoje, Portugalijoje, liudytoja sesuo Liucija, popiežius Jonas Paulius II visiškai neatsitiktinai būtent arkivyskupą T.Bertonę paskyrė savo atstovu vadovauti jos laidotuvėms. Rengiant 2000 metais Vatikane paskelbtą teologinį aiškinimą vadinamųjų Fatimos paslapčių, kuriose simboliškai pranašauta apie Bažnyčios XX amžiuje patirtą sunkų išbandymą kovoje su ateistinėmis totalitarinėmis ideologijomis bei pasikėsinimą į Šventąjį Tėvą, kaip tik arkivyskupas T.Bertonė su jam būdinga energija bei pragmatiškumu koordinavo šį darbą.

Jis kelis kartus vyko į Portugaliją ir susitiko su regėtoja seserimi karmelite Liucija doš Santoš, tuo metu gyvenusia Koimbros vienuolyne, norėdamas išsiaiškinti, ar teisingai interpretuojamos Fatimos paslaptys. Kaip žinoma, po 2000 metais popiežiaus Jono Pauliaus II nurodymu viešai paskelbtos Fatimos trečiosios paslapties žiniasklaida paskleidė daug gandų ir priekaištų, jog neva ne visa teisybė atskleista. Po pokalbių su seserimi Liucija arkivyskupas T.Bertonė pabrėžtinai nurodė, kad ji „atmetė visus naujai pasirodžiusius ir jai priskiriamus gandus“, susietus su tragiškais 2001 m. rugsėjo 11-osios teroristiniais išpuoliais, taip pat su įvairiais galimais pavojais Bažnyčiai ir Popiežiui, apie kuriuos neva Švč. Mergelė Marija yra perspėjusi seserį Liuciją, ir kad ji rašiusi apie tai naujus laiškus į Vatikaną.

Tarp kitų subtilių užduočių, kurias atliko arkivyskupas T.Bertonė, komentatoriai primena jo pastangas sugrąžinant į Bažnyčią afrikietį arkivyskupą Emanuelį Milingą. Šis hierarchas trumpam buvo vedęs korėjietę, munistų sektos narę, tačiau 2002 metais po privačių pokalbių su arkivyskupu T.Bertone viešai apgailėjo savo poelgį ir atsiprašė Šventojo Tėvo. Tuometis arkivyskupas T.Bertonė taip pat svariai prisidėjo Tikėjimo doktrinos kongregacijai dorojantis su iškilusiais kunigų seksualinio piktnaudžiavimo skandalais. Jis buvo vienas pirmųjų viešose diskusijoje 2001 metais pareiškęs, kad „asmenys su homoseksualiniais polinkiais neturi būti priimami į kunigų seminarijas“. Atitinkamą dokumentą Tikėjimo doktrinos kongregacija paskelbė 2005 metų lapkritį.

Svarūs pasisakymai Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo aktualijų tema

2002 m. gruodžio 10 d. popiežiaus Jono Pauliaus II paskirtas Genujos arkivyskupu ir 2003-iųjų spalio 21 d. konsistorijoje tapęs Kardinolų kolegijos nariu, kardinolas T.Bertonė toliau buvo plačiai minimas tarptautinėje žiniasklaidoje tiek dėl svarių pasisakymų aktualiais klausimais, tiek ir dėl svarbių susitikimų komentavimo. Štai praėjusių metų spalį jis palydėjo du savo diecezijos kunigus į misijas Kuboje. Ten jis susitiko ir net dvi valandas kalbėjosi su Fideliu Kastro, 80-uosius amžiaus metus bebaigiančiu šalies komunistiniu diktatoriumi. Atversti jo į katalikybę nepavyko, tačiau F.Kastro pripažino Bažnyčios nuopelnus socialinėje veikloje, popiežių Joną Paulių pavadino „taikos pranašu“ ir pakvietė jo įpėdinį Benediktą XVI atvykti į Kubą.

Anot kardinolo T.Bertonės, po kelionės į Kubą davusio interviu įvairiems Italijos laikraščiams, F.Kastro sakė pasitikįs naujuoju Šventuoju Tėvu, kuris „yra geras žmogus, nes turi gerojo angelo veidą“. Kubos lyderis taip pat kardinolui sakęs, kad Bažnyčia turi padėti kovoti su „abortų blogiu“, nes dėl jo šioje Lotynų Amerikos šalyje kilo demografinė krizė. F.Kastro pabrėžė esąs susirūpinęs ir dėl paplitusio vadinamojo sekso turizmo, kai Vakarų poilsiautojai, atvykę į šią Karibų jūros salą, išnaudoja skurde gyvenančias vietos moteris.

Kardinolas T.Bertonė, pats užaugęs gausioje ir pavyzdingoje šeimoje, yra žinomas ir kaip atkaklus gyvybės ir šeimos vertybių gynėjas. 2000 metais kalbėdamas Popiežiškosios gyvybės akademijos asamblėjoje apie aborto įteisinimo nepriimtinumą Bažnyčios mokymui, jis apgailestavo, kad daugelis katalikų nevykdo savo pareigos priešintis tokiems neteisingiems įstatymams. „Pagrindinės to priežastys yra silpnas tikėjimas, krikščioniškojo sąmoningumo ir pareigingumo stoka bei menkas uždavinių pasiskirstymas tarp ganytojų ir pasauliečių“, - pabrėžė arkivyskupas T.Bertonė.

2004 metų pradžioje dalyvaudamas Laterano Šv. Jono bazilikoje vykusiame renginyje „Dialogas katedroje“, jis kalbėjo apie liūdnas šeimos ir santuokos irimo pasekmes. Jeigu šeimoje trūksta tėvo, tai turi neigiamos įtakos vaikų brandai, todėl kardinolas T.Bertonė sakė: „Nesant tėvo, visa šeimos architektūra yra pasmerkta žlugti“. Toje savo kalboje jis apgailestavo dėl labai mažo gimstamumo Vakarų šalyse ir aiškino, jog, pavyzdžiui, Genujoje yra gera vaikų ligoninė, tačiau nebėra pačių vaikų, kuriuos būtų galima gydyti.

Genujos arkivyskupas taip pat buvo vienas pirmųjų Bažnyčios hierarchų, griežtai sukritikavusių Deno Brauno knygą „Da Vinčio kodas“ ir pakvietusių katalikų bendruomenę boikotuoti šį šventvagišką kūrinį. Dar 2005 m. kovo 15 d. duotame ir plačiai tarptautiniu mastu nuskambėjusiame interviu Vatikano radijui kardinolas T.Bertonė reiškė savo susirūpinimą dėl minėtos knygos plitimo netgi tarp gimnazijų moksleivių. „Mokyklose plinta idėja, kad kiekvienas turi perskaityti tą knygą, jei nori suprasti istorijos eigą ir tas neva buvusias manipuliacijas, kurias darė Bažnyčia per daugelį amžių, - kalbėjo ganytojas. – Tai iš tikrųjų liūdna ir baisu“.

Jo įsitikinimu, juokingiausia prielaida, pateikta D.Brauno knygoje, yra ta, jog Katalikų Bažnyčia neva bando sumenkinti moteriškąjį pradą Evangelijų pasakojimuose ir pačiame bažnytiniame gyvenime. „Nieko nėra labiau melagingo už šią nuostatą“, - aiškino kardinolas ir priminė tą reikšmę, kurią Katalikų Bažnyčia teikia Švč. Mergelės Marijos kultui bei tam dėmesiui, kurį Evangelijoje pats Jėzus teikia moterims – Jo išpažinėjoms, kurios pirmosios praneša vyrams apaštalams apie Išganytojo prisikėlimą. Todėl bandymas knygoje „Da Vinčio kodas“ iš naujo atrasti „amazonę“ Mariją Magdaleną, kad taip būtų atstatytas moters vaidmuo Bažnyčioje, yra visiškas tikėjimo istorijos falsifikavimas.

Kitas ne mažiau „mistifikuojantis elementas“ tame kūrinyje, kardinolo T.Bertonės įsitikinimu, yra Jėzaus mirties ir prisikėlimo neigimas. Jo nuomone, minėta melo kupina knyga bei jos propagavimas ir platinimas yra antikatalikiška reakcija į tą dėmesį, kurio nusipelnė Katalikų Bažnyčia bei krikščioniškasis tikėjimas per 2000 metų jubiliejaus šventimą. Jei jau tokia katalikybei priešiška nuostata yra priimtina, tai kaip reikėtų reaguoti į panašią knygą, kurioje būtų falsifikuojamos Budos, Mahometo istorijos arba manipuliuojama holokausto istorija, klausė kardinolas. Knygos „Da Vinčio kodas“ vadybos strategija yra bandymas įtikinti žmones, kad negali būti subrendęs krikščionis, jeigu neperskaitei šios knygos. „Bet aš sakau – neskaitykite ir nepirkite tos knygos“, - ragino jis.

Futbolo pomėgis ir paskyrimo motyvai

Nors paskirtasis Vatikano valstybės sekretorius kardinolas T.Bertonė pasižymi tvirtomis pažiūromis į Bažnyčios ir visuomenės gyvenimo aktualijas, tačiau jis taip pat žinomas savo linksmu būdu, geru gastronomijos išmanymu bei dažnais šmaikščiais pasisakymais. Štai kartą jis yra pasakęs, jog Bažnyčia griežtai nusistačiusi prieš žmonių klonavimą, bet Italijoje galbūt išimtis būtų padaryta žymiajai kino legendai Sofijai Loren.

Kadangi pranešimas apie paskyrimą į svarbias Šventojo Sosto pareigas buvo paskelbtas pačiame pasaulio futbolo čempionato įkarštyje, Italijos ir tarptautinė žiniasklaida netruko priminti, jog kardinolas T.Bertonė yra didelis šio žaidimo mėgėjas, savo gimtojo Turino garsiosios „Juventus“ komandos palaikytojas ir netgi mėgstantis komentuoti futbolo varžybas per vietinę televiziją. Prieš prasidedant 2005 metų balandžio konklavai, kurioje buvo renkamas popiežiaus Jono Pauliaus II įpėdinis, kardinolas T.Bertonė su šypsena žurnalistus perspėjo, kad „konklava bus įtempta, kaip Pasaulio taurės futbolo rungtynės“.

Kai popiežiumi buvo išrinktas vokietis kardinolas Jozefas Ratcingeris, konklavoje dalyvavęs kardinolas T.Bertonė šį faktą vėl palygino su futbolu: „Bažnyčia surado savąjį Bakenbauerį“, kuris gali atlikti „tikslų ir tolimą perdavimą į aikštės vidurį“. Vėliau, apibūdindamas naujojo Šventojo Tėvo žmogiškas savybes, duodamas interviu Vatikano radijui kardinolas T.Bertonė priminė jo muzikalumą, jautrumą gamtai, nuoširdų bendravimą su žmonėmis, netgi su katėmis, kurios jį mėgdavo susitikti Vatikano soduose, taip pat domėjimąsi futbolu. Pasirodo, tuometis kardinolas J.Ratcingeris buvo gerai pažįstamas su žinomu futbolo treneriu Džiovaniu Trapatoniu, kuris vadovavo Turino „Juventus“ komandai, o vėliau jo mėgstamai Miuncheno „Bayern“.

Visgi pagrindinis motyvas, lėmęs popiežiaus Benedikto XVI sprendimą skirti kardinolą T.Bertonę į atsakingą Vatikano valstybės sekretoriaus postą, yra šio „gebėjimas sieti pastoracinį apdairumą su doktrinine išmintimi“, rašė Šventasis Tėvas savo kreipimesi į Genujos diecezijos tikinčiuosius, ten pat aiškindamas, kodėl jų mylimą ganytoją pakvietė dirbti prie Šventojo Sosto. „Būtent šios savybės, kartu su abipusiu supratimu ir pasitikėjimu, įgytu per bendros tarnystės metus Tikėjimo doktrinos kongregacijoje, paskatino mane pasirinkti jį šiam aukštam ir subtiliam uždaviniui Visuotinės Bažnyčios tarnystėje“,- sakė Popiežius.

Paprašęs Genujos tikinčiuosius melsti Šventosios Dvasios paramos ir suteikdamas savo apaštalinį palaiminimą Benediktas XVI pažadėjo netrukus šiai vienai didžiausių Italijos diecezijų paskirti naują ganytoją.

© 2006 „XXI amžius“