| RUBRIKOS |
|
ARCHYVAI
|
|
2001
metai |
|
Lietuvos maldininkai perėjo Ukrainą
Visiems jums kuo nuoširdžiausius linkėjimus iš Ukrainos, kurios sieną ketiname peržengti birželio 25 dieną, priešpaskutinio stabtelėjimo Perečnios parapijoje, kurią kartu su kitomis penkiomis šio Karpatų krašto parapijomis tvarko tėvai bazilijonai, siunčia Meškuičiai-Jeruzalė kryžių ant savo pečių per Europą nešanti grupė. Nuo gegužės 5 dienos, kai mus Kryžių kalne pasitikęs vyskupas Eugenijus Šiaulių Katedroje palaimino ir išlydėjo į Aukštelkę, kai Šiluvoje mus gražiai išlydėjo arkiv. Sigitas Tamkevičius ir Šalčininkuose, prie Baltarusijos sienos, per šv.Mišių auką nuoširdžiu žodžiu mus į ilgadienę - daugiau nei pusės metų - kelionę išlydėjo vysk. Juozas Tunaitis, prabėgo penkiasdešimt dienų. Nuėjome daugiau nei pusantro tūkstančio kilometrų: perlingavome dažno lietaus plakami per visą Baltarusiją, sėkmingai peržengėme derlingosios Ukrainos sieną ir jau baigiame ją pereiti. Kai Marijos radijas paklausė, kas mus labiausiai sudomino ir krito į akis šiame krašte, nereikėjo ilgai galvoti: žmonių nuoširdumas, jų paprastumas ir, reikia atvirai pasakyti, jų nuoširdus ir neveidmainiškas pamaldumas, pagarba kryžiui ir atėjusiam iš tolo nepažįstamajam. Pasitaikė, kad, pakliuvus į nuošalią parapiją, senutė, atsivedusi pernakvoti į namus mūsų grupės vieną ar kitą keliauninką, pati užleisdavo savo lovą, kad tik galėtų ramiai naktį pailsėti keliasdešimt kilometrų saulės kepintas, kartais ir rūstaus vėjo gairintas, vandens gurkšnio pasiilgęs KRYŽIAUS ŠEIMOS narys. Maloniai einančius nustebindavo, kad, gandui apie KRYŽIAUS ATĖJIMĄ pasklidus, suskambėdavo ne tik bažnyčių, bet ir cerkvių varpai, pakelėse neretai su gėlėmis stovėdavo vaikai, senutės, ant stalų mūsų laukdavo gira, vaisvandeniai, mineralinis vanduo, sviestainiai, pyragaičiai, sausainiai. Ne du ir ne triskart žmonės, atsisveikindami su mumis, braukdavo ašarą, o į krepšelius pridėdavo daugybę savo išaugintų gėrybių, pripildavo stiklainius pieno, sutiktieji pasiūlydavo apavo, duodavo drabužių, prašydavo už daug ką pasimelsti. Šiandien, kai į kaimyninį miestą kartu su motina skubėjo įžymi muzikantė ir dainininkė, jas keliolika kilometrų pavėžino mūsų vairuotojas. Pas mus vėliau atvažiavusi į mišką, atsivežusi vargonėlius, mums gamtoje, kur buvome ant pakelės šlaito įsitaisę pietums, surengė koncertą. O kunigas Anatolijus su vėliavomis, kryžiumi, vaikais ir seselėmis mus sutikę kelis kilometrus prieš pat Perečnią nepabūgo staiga iš tarpukalnių atūžusio lietaus. Kaip iš kibiro prapliupo lietus. Vėjas negailestingai plakė Ukrainos ir Vatikano dvispalves, mūsų trispalvę ir Marijos radijo vėliavas, kurios susisuko apie kotus, ant kelio kaipmat telkšojo balos, taškėsi pravažiuoją autobusai, blyksėjo žaibai, kartkartėmis padangę drebino perkūnas, bet mūsų giesmininkai giedojo apie Mariją, garbino Kristų, kalbėjo rožinį kartu su vietiniais taip garsiai, tarsi nebūtų nei tūžmingo vėjo, nuo medžių viršūnių plėšiamų lapų, nei permirkusių drabužių, nei išdyžtų ir slidinėjančių ant duobėto asfalto batų. Seselės, vaikai, senutės, permirkusiais drabužiais brisdami per balas, ant savo trapių pečių nešė mūsų KRYŽIŲ, kurio net nenorėjo mums grąžinti. Ukraina gyva savo maldomis, nuoširdumu, paprastumu, svetingumu, pagarba KRYŽIUI ir Švč. Sakramentui, savo skambiomis giesmėmis ir dainomis, bekylančiais naujais pastatais, statomomis bažnyčiomis ir parapijų sielovados namais. Dėkui tiems, kurie šią KRYŽIAUS ŠEIMĄ rėmė ir teberemia aukomis, maldomis, bet kokiomis pastangomis ir gera valia. Dėkui visiems tiems, kurie mus prisimena. Rengdamiesi peržengti Vengrijos sieną, siunčiame Tėvų lazaristų, iš kurių vienas, Janis Martincekas, Vilniuje pas jėzuitus pusmetį gyveno, nuoširdžiausius linkėjimus. Visus prisimename karšta malda prie altoriaus, o eidami per kalnus ir slėnius kepinami saulės ir plakami lietaus, giedodami bažnyčioje ir žengdami per kalnų perėjas ir šniokščiančius tarpukalnių upelius, kurių pakrantėse skamba prie karvių kaklų pririšti varpeliai, primindami jus, kuriuos palikome prie Baltijos ir Nemuno, mes kasdien prisimename ir prašome palaimos iš aukšto Dangaus. Kun. Kazimieras AMBRASAS, SJ Perečnia, netoli Užgorodo ir Čiopo, Karpatai, Ukraina
© 2006 XXI amžius |
| Atgal | Pirmasis puslapis | Redakcija |