|
Kuo naikinsime abejingumą?
Sovietinės okupacijos metais Lietuvos ir kitų pavergtų tautų piliečius, paverstus beteisiais prievartinio bei alinančio darbo vergais, labai vargindavo ne tik šaltis ir alkis, bet ir milijonai uodų, mašalų, o barakuose blusos, utėlės ir blakės. Šie parazitai bei atvangos ir be gailesčio čiulpė iš nelaimingų vergų paskutinius kraujo lašus, siurbė ne tik fizinių, bet ir dvasinių jėgų likučius. Daug metų tęsėsi šis be galo įkyrus parazitų puolimas prieš nelaimingus vergus. Daug metų nudvasėję ir suįžūlėję kalėjimų ir konclagerių viršininkai bei prižiūrėtojai tyčiojosi iš beteisių vergų kančių. Skaitai per stebuklą išlikusių gyvų kankinių prisiminimus ir plaukai šiaušiasi, šiurpuliai nusrovena kūnu: nejaugi galima šitaip begėdiškai ir beširdiškai tyčiotis iš vergo, kenčiančio ne tik šaltį, badą, alinantį darbą, bet ir sadistų žiaurumą bei parazitų puolimą.
Japonai, pirmieji išradę parazitų naikinimo priemonę dustą ir heksachloraną, jų licenciją perdavė Sovietų Sąjungai. Ši ėmė masiškai gaminti tokias pat parazitų naikinimo priemones. Per keletą ar keliolika metų pavyko užkirsti kelią parazitams daugintis. Šiandien jau daugelis nėra matęs ir nepažintų tų mažų, bet be galo įkyrių kraujo siurbikų.
Tačiau, deja, atsirado ir priviso kitokių parazitų su dar pavojingesniais straubliukais. Šie parazitai pasižymi ypatingomis žmogiškomis savybėmis. Nors jie fiziologiškai mažiau pavojingi už uodus ar blakes, bet psichologiškai daug kartų pavojingesni. Naujieji žmogaus pavidalo parazitai moka jungtis į grupes, vadinamas politinėmis partijomis. Jų vadai sukuria ir savo veiklos bei puolimo programas su skambiais šūkiais, kad kuo daugiau prisiviliotų į savo pusę naivuolių. O kai įsibrauna į valdžią ar bent prie jos prisiplaka, tuoj ir įlenda, žinoma, ne į naivuolių baltinius, o į sąmonę ir ją apnuodija apgaulingais pažadais ir vylingais ketinimais. Pati stambiausia, ilgiausiai išsilaikiusi ir daugiausia žalos pridariusi parazitų generacija yra VKP(b)-LKP-LDDP-LSDP. Komunistų partija buvo pasaulinio masto baubas, sunaikinęs apie šimtą milijonų žmonių. Pravartu prisiminti, kokią didelę kandžiojimo galią ji buvo įgijusi. Labai keista, kad okupantų išugdyta (prieš karą Lietuvoje jos nebuvo) ir jiems tarnavusi LKP pavirto į LSDP ir kalba apie savo patriotizmą ir rūpinimąsi liaudies gerove. Argi gali padorus lietuvis apskritai būti tokios kolaborantiškos partijos nariu, kai Lietuva yra nepriklausoma? Nuo šio išsigimusio baubo stengiasi neatsilikti nušalintojo prezidento Rolando Pakso liberaldemokratų, oligarcho Viktoro Uspaskicho darbo partijos. Vienas mikliu liežuviu pakerėjo, kitas alaus butelį ar ledų porciją kyštelėjo ir lengvabūdžiai pasidavė jų galiai ir valiai.
Šioms ir dar kai kurioms parazitinėms partijoms, įkyriai kandžiojančioms mūsų tautos kūną, naikinti kol kas nepadeda jokie politiniai dustai, nes jos sugeba staigiai mutuotis, keisti savo veiklos programą ir kryptį, net ir pačią ideologiją, kai bėda prispiria, pavojus užgriūva.
Būtų kur kas jaukiau, jei tautoje atsirastų politinių jėgų, kurios ryžtingai ir sumaniai panaudotų tokį dustą, kuris galėtų sunaikinti apolitiškumą, pilietinį nerangumą ir abejingumą blogiui. Nebūkime abejingi, nelaukime, kol atsiras patriotiškai nusiteikusių ir blaiviai mąstančių piliečių generacija ir nurodys teisingą politinę kryptį. Priartės valdžios rinkimo metas, susiformuos nauji politiniai vėjai. Kur jie mus nukreips: į gėrio ir tiesos oazę, o gal ir vėl nustums į gėdingą politinę aklavietę, kokioj ir dabar esame? Kada pagaliau išmoksime teisingai ir blaiviai vertinti politinius įvykius, reiškinius bei asmenis, atstovaujančius bet kokiai valdžios struktūrai? Gal vėl blaškysimės ir lengvabūdiškai pasiduosime nepalankiems politiniams vėjams?
Negyvenkime vien šia diena, nesižavėkime vylingais pažadais, būkime tiesūs ir principingi. Nors 50 metų trukusi okupacija su įžūliais žmonių psichologijos laužymais paliko skaudžius pėdsakus, tačiau privalome suvokti, kad tautinės dvasios, patriotinio nusiteikimo mums niekas neatneš padėjęs ant lėkštutės. Tik mes patys turime prisiimti pilietinę atsakomybę už savo tėvynės ateitį. Jei kažkada Lietuvos pilkasermėgiai ir vyžoti mažaraščiai bei beraščiai sugebėjo praeityje išsaugoti ir išpuoselėti tautinę dvasią, tai nejaugi mes, XXI a. pradžios galvočiai, apsišarvavę mokslais, užvaldę naujas technologijas, taip ir pasiliksime niekingais dvasios skurdžiais?!
Antanas MARČIULAITIS
Ilgakiemis, Kauno rajonas
© 2006 XXI amžius
|