|
Muzika žmonėms ir Dievo garbei
Friedrich Haarhaus
Antikos laikais žinota, kad muzika gali turėti gydomosios
galios. Graikijoje plačiai žinomų terapinių centrų Epidauros ir
Kos reputacija buvo pagrįsta tikrais pagijimais. Muzika priklausė
gydymo ritualui. Ji netgi buvo gydymo ceremonijų centre. Kadangi
buvo žinoma, jog daugelio ligų priežastys glūdi sieloje, todėl remtasi
tuo, kad išgijimas turi įvykti iš vidaus. Tikėjimą magišku mistiniu
muzikos poveikiu vėliau pakeitė mokslinės žinios bei išvados. Graikų
mąstytojai muziką matė kaip priemonę psichikos higienai. Muzikai
buvo priskiriama harmonizuojanti, t.y. psichikos reikalus sutvarkanti
funkcija. Dėl to ji gydymui buvo laikoma svarbiausia.
Dovydas arfos garsais išsklaidydavo Sauliaus melancholiją
Viduramžiais muzika dar priklausė medicininiam gydymui bei medicinos studijoms. Renesanso laikais naudota gydytojo muzika pamišėliams bei psichikos ligoniams gydyti. Vėliau psichiatrijos klinikose ji dar buvo naudojama, bet tik pavieniais atvejais. Štai ką Biblija pasakoja apie Saulių ir Dovydą: Kada tik pikta dvasia iš Dievo apimdavo Saulių, Dovydas imdavo į rankas lyrą ir grodavo. Sauliui būdavo lengviau ir imdavo geriau jaustis, o piktoji dvasia nuo jo atsitraukdavo (1 Sam 16,23).
Muzikos dainavimo ar giedojimo terapija negali atstoti gydytojo ir psichinio-terapinio gydymo, bet gali jam padėti. Johanas Sebastijanas Bachas savo knygos Clavierübung (Pratimai groti pianinu) antrąją dalį pavadino Den Liebhabern zur Gemüthsergötzung (Mėgėjų sielos džiaugsmui). Kitoje vietoje jis rašė: Kaip kiekvienos muzikos, taip ir pagrindinio boso tikslas, paskirtis ir pagrindinis uždavinys turi būti ne kas kita, kaip tik Dievo garbė ir sielos atgaiva. Šekspyras mąstė: Kokiam tikslui duota mums muzika? Argi ne tam, kad žmogaus sielą atgaivintų po rimtų studijų ar varginančio darbo? Bethovenas taip pat paliudijo atpalaiduojančią muzikos galią: Kas supranta mano muziką, tas turi išsilaisvinti iš viso to vargo, kurį kiti nešiojasi. Apie savo Missa solemnis rašė: Tegul iš širdies vėl eina į širdį! Į klausimą, kas yra Mocartas, Hermanas Hesė yra atsakęs: Tai reiškia pasaulis turi tikslą, ir jį jaučiame muzikos alegorijose!
Muzika šlovinimo ir skelbimo tarnyboje
Kūno gijimui, sveikatos gerėjimui yra artimas šventumas, dvasinis taurumas. Kompozitoriai Pretorijus, Bachas, Bethovenas, Mocartas, Bramsas, Dištleris, Hindemitas ir Pepingas savo kūrybinėmis galiomis tarnavo Dievo garbinimui ir Jo darbų skelbimui. Iš to gimė nuostabūs kūriniai. Jų musica sacra meniškai tarpininkauja ir perduoda Dievo rūpestį ir paguodą. Pokario metais po kiekvieno religinės muzikos koncerto bažnyčioje klausytojai susikaupdavo prieš pradėdami ploti. Jų tylos minutė buvo skirta Dievui Aukščiausiajam Kūrėjui pirm negu plojimais menininkams išreikšdavo deramą pripažinimą ir padėką. Žmonės alko religinio dvasios maisto.
Pagarba Neišsakomajam
Vidinių turtų ieškojimas, esant išoriniam skurdui, buvo anuometinio didelio pakilimo dalis. Taip pat šiandien klausytojai atsistoja, kai choras užgieda Aleliuja iš Hendelio oratorijos Mesijas. 1741 metais pirmąkart atliekant šį kūrinį, atsistojo Anglijos karalius. Ir daugybė klausytojų pasekė jo pavyzdžiu. Ar tai pagarba Neišsakomajam? Tinkamą atsakymą sunkiai rastume. Muzika! Taip, tai nuostabus dalykas; net Dangaus šventieji angelai yra jos draugai, aš ne vieną kartą mačiau juos pavaizduotus su muzikos instrumentais. Muzika yra maloni klausytis ir turi iš tiesų galingą poveikį širdžiai, taip apie sakralią muziką samprotavo Matijas Klaudijus.
Dievo Dvasios įkvėpta muzika pati viena neturi galios pagrįsti tikėjimo į Dievą ir nunešti žmogų į rojaus sodus. Tačiau ji gali pažadinti žmonių smalsumą, susidomėjimą taip, kad jie savo širdyje pajustų ilgesį ir troškimą ir imtųsi ieškoti tikėjimo tiesų.
Muzika pirmiausia tai aidas įkvėpimo ir impulso, kurį yra pajutęs kompozitorius ir užrašęs natomis. Jį perima muzikantai bei giesmininkai, įsisavina ir interpretuodami bei atlikdami perduoda klausytojams.
Muzikos veikalo atlikimas yra tarsi jo naujas gimimas, naujas kūrimas. Drauge ir tai, kas dvasiškai jaudino kompozitorių ir ką muzikantai bei giesmininkai interpretuodami atliko, perduodama klausytojams. Visa tai, kas atliekant kūrinį skamba bei virpa jausmai, vaizduotė, protas sukelia klausytojų pritarimą arba atmetimą, atsipalaidavimą arba įsitempimą. Iš to ir sprendžiama apie atliekamo kūrinio tapatybę. Tai vyksta dvasinėj plotmėj, bendraujant vidujai, todėl gali paskatinti žmogų pakreipti išganymo link. Ne tik pasakytas žodis, bet ir atliekama muzika, giedamos eilės gali pasitarnauti Evangelijos skelbimui.
Dievo šlovinimas ir gyrimas, vaizdžiai kalbant, gali žmogų kaip instrumentą paskatinti skambėjimui. Harmoningai atliekamas kūrinys gali sužadinti jausmus, sukelti nuotaikas. Gali paliesti gilesnes žmogaus sielos plotmes negu yra įprastai kalbama. Gali žmogų padaryti jautrų, imlų žiniai apie Dievą. Gali būti, kad jai žmogus atsilieps žodžiu ar veiksmu. Piemenys Betliejaus laukuose angelų giesmės ir skelbiamos žinios ne tik klausėsi, bet ir ją suprato. Žinia sukėlė rezonansą juose.
Žilagalvis senelis Simeonas apšviestomis dvasios akimis (Ef 1,18) mažame Kūdikėlyje atpažino Mesiją. Tai išgyveno su giliu įsijautimu šlovindamas Dievą: Dabar gali, Valdove, kaip buvai žadėjęs, leisti savo tarnui ramiai iškeliauti, nes mano akys išvydo Tavo išsigelbėjimą, kurį Tu prirengei visų tautų akivaizdoje: šviesą pagonims apšviesti ir tavosios Izraelio tautos garbę (Lk 2, 29-32). Paliesti gilesniuose sielos koduose žmonės suranda priėjimą prie naujų giesmių, kaip ir ragina psalmininkas: Giedokite jam naują giesmę, šmaikščiai lieskite stygas džiugiai šūkaudami. Juk Viešpaties žodis yra tiesus ir visi jo darbai patikimi (Ps 33, 3-4).
Krikščionių Bažnyčia yra giedanti Bažnyčia
Atsiliepdama į tai, ką Dievas jai yra paskelbęs ir davęs, krikščionių bendrija yra giedanti Bažnyčia. Liturgija, malda ir giesme ji prisijungia prie angelų choro. Iškilmingumui tinka religinė poezija ir šventinė muzika. Krikščionių Bažnyčios turi bendrų giesmių, maldų ir himnų, nes yra išaugusios iš tų pačių šaknų. Tai sakytina ne tik apie Aleliuja ir Kyrie; bendram krikščionių lobiui priklauso psalmės, himnai Kristui apaštalo Pauliaus laiškuose filipiečiams, efeziečiams, kolosiečiams, taipogi Gloria in excelsis Deo ir kt. Džiaugsmas Dievo šlove skatina kurti dar daugiau giesmių ir muzikos, nes ji skelbia Dievo buvimą.
Kur Dievas buvo skelbiamas ir garbinamas, visais laikais ir visuose kraštuose buvo sukuriama giesmių, kurias Bažnyčios perimdavo viena iš kitos. Daug giesmių priklauso bendram krikščionių lobiui. Krikščionims tai yra vienas plataus maldos susijungimo ir užtarimo ženklas. Šventųjų bendravimas yra apsuptas gausybės liudytojų (Žyd 12,1); jiems priklauso giesmių kūrėjai Ambrozijus, Luther, Spee, Gerhardt, Tersteegen, Schefflerm Schrider, Klepper bei Taize broliai. Kiekvienas iš jų prisidėjo, kad Bažnyčia Dievui, savo Viešpačiui, gieda ir džiūgauja. Laiške efeziečiams sakoma: Kalbėkitės psalmių, himnų bei dvasinių giesmių žodžiais, giedokite ir šlovinkite savo širdyse Viešpatį... (Ef 5,19). Vokiškajame vertime: Giedokite psalmes, himnus bei giesmes, kaip Dvasia įkvepia. Giedokite ir džiūgaukite iš visos širdies Viešpaties garbei! Visad dėkokite Dievui už visa Jėzaus Kristaus, mūsų Viešpaties, vardu!
Entuziastingai, linksmai, iš visos širdies
Kas tarnauja Dievui ir pakelia žmonių dvasią, gali būti linksma ir nuotaikinga: Kai aš mąstau apie Dievą, mano širdis taip prisipildo džiaugsmo, kad natos man pilasi kaip nuo ritės (J.Haidnas). Psalmininkui bus nutikę panašiai; jis prisipažįsta: Tu pavertei mano liūdesį džiugesiu, nuvilkai man ašutinę ir apjuosei mane džiaugsmu, kad giedočiau tau be perstojo šlovės giesmę. Viešpatie, tu esi mano Dievas, tau dėkosiu per amžius! (Ps 30, 12-13).
Vertė mons. Kazimieras SENKUS
Dr.Friedrich Haarhaus, vokiečių evangelikų teologas, gimė
1928 m. Jo straipsnis Musik der Menschen Heil zum Lobe Gottes,
spausdintas laikraštyje Katholisches Sonntagsblatt, 2006 m. Nr.
5.
© 2006 XXI amžius
|