Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Politika – žvilgsnis ne visai iš šalies

Jonas Kazimieras BURDULIS

Arvydas Vidžiūnas Gedimino Jokūbaičio nuotrauka

Tėvynės sąjungos vykdomąjį sekretorių Arvydą VIDŽIŪNĄ visa Lietuva prisimena dar iš tų laikų, kai jis Lietuvos televizijoje vedė laidą „Moki žodį, – žinai kelią“. Nuo tų laikų nutekėjo daug vandens, tos laidos vietą užėmė „Klausimėlis“. Kiti metai – kiti lapai...

Sutikau A.Vidžiūną Seime, pasibaigus Tėvynės Sąjungos frakcijos ir tuomet dar kandidato į premjero postą G.Kirkilo susitikimui, ir paprašiau jį papasakoti apie politikos vėjus, siautėjančius Seimo koridoriuose.

„Tai kad aš tų visų vėjų nei žinau, nei jaučiu“, – prisipažino jis, kiek nustebęs dėl tokio mano klausimo, ir pasiūlė kreiptis į kurį nors partijos vadovą ar Seimo narį, tačiau su jo pasiūlymu nesutikau ir pasakiau, kad nei man, nei skaitytojams Seimo narių pasakojimai nėra tokie įdomūs, nes jau daug kartų girdėti.

Paaiškinau, jog žmonėms įdomesnis žvilgsnis iš šalies, nes jis kaip tik galėtų paaiškinti ir kitaip nušviesti daugelį dalykų, dėl kurių žmonės nerimauja, nesulaukdami tinkamų ir aiškių atsakymų. Tokia mano nuostata mano pašnekovui pasirodė įdomi, ir mes labai maloniai pabendravome. Mūsų pokalbį skaitytojams pateikiu toliau.

Ar matote perspektyvą Lietuvoje dirbti mažumos Vvyriausybei?

Kol kas Lietuvoje tokios praktikos nėra. Turint galvoje prastą mūsų politinę kultūrą, jai dirbti bus labai sunku. Tiesa, kurį laiką A.Kubiliaus Vyriausybė dirbo faktiškai neturėdama Seime daugumos ir padarė nemažai reikalingų ir matomų darbų. Tada neprireikė to išganingojo 71 balso, be to, A. Kubilius daug kalbėjosi ir su partneriais, ir su politiniais varžovais.

Šiandien ir daugumos Vyriausybei buvo keblu susitarti, ypač pastaruoju metu virė labai daug itin žemų aistrų, iš esmės buvo siūloma labai prastos kokybės politika.

Bet pažvelkime, ką šioje situacijoje galėjo pasiūlyti partijos ar Prezidentas? Iš pradžių dar mėginta sudaryti kairiųjų daugumos Vyriausybę, tačiau pasirodė, kad tos daugumos Seime nėra. Mano nuomone, šitos pastangos buvo naivios ir pavojingos abiem didžiausioms partijoms – ir Tėvynės sąjungai, ir socialdemokratams. Tėvynės sąjunga derybose reikalavo labai svarbių dalykų – ryžtingų, konkrečių antikorupcinių priemonių, Europos Sąjungos lėšų skirstymo audito ir visiško viešumo, atvirų archyvų. Socialdemokratams reikėjo pripažinti, kad A.Brazausko vadovavimas atvedė Lietuvą ne vien į politinę krizę... Tada jie paleido į apyvartą tokias „antis“ kaip „konservatoriai yra nusiteikę prieš socialines garantijas ir indėlių grąžinimą“. Vakar dėl tokių teiginių G.Kirkilui teko atsiprašyti. Tai pavadinti derybomis vis dėlto būtų kebloka.

Trečias variantas, kurį Tėvynės sąjunga siūlė Prezidentui, – mažumos Vyriausybė. Šis Seimas yra kairysis ir populistinis, mes turime mažiau balsų, socialdemokratų padėtis geresnė. Tad, suprantama, ir G.Kirkilo galimybės geresnės.

Tėvynės sąjungos pozicija aiški: pirma, mes ir toliau išliekame opozicijoje. Antra, mes ir toliau, tikėdamiesi rinkėjų pasitikėjimo, siūlysime rinkėjams geresnės kokybės politiką. Trečia, mes netrukdysime Prezidento pasiūlytam kandidatui, jeigu jo Vyriausybė vykdys įsipareigojimus, kuriuos mes siūlome, ir jo Vyriausybės politika bus modernesnė, sąžiningesnė, skaidresnė ir atviresnė piliečiams, negu vykdyta jo pirmtako.

Ar tai reiškia, kad jūs, tikėdamiesi piliečių pasitikėjimo, nežinote jų nuotaikų, nežinote, kas jiems reikalinga?

Mes tikimės, jog Lietuvos žmonės per šiuos pusantrų metų vis dėlto praregėjo. Juk apie Kėdainių magnato V.Uspaskicho darbelius mes kalbėjome ne prieš dvejus metus, o gerokai anksčiau, ir pasirodė, kad nė trupučio neklydome.

Lietuvos piliečiams reikia pažangesnės ir sąžiningesnės politikos, aiškiais moralės principais paremto darbo. Ir reikia socialiai teisingos politikos, sąžiningos valstybės tarnybos, paprasto teisingumo. Malonu pastebėti, kad šiandien tai sako vos ne kiekvienas mūsų gausių susitikimų su žmonėmis dalyvis.

Daugeliui įdomi nacionalinės santarvės idėja. Antanas Terleckas 1992 metais pasakė, jog tauta komunistams atleido išrinkdama LDDP į Seimą. Šiuo metu žmonės nesupranta Lietuvos komunistų ir socialdemokratų susitaikymo, kuris įvyko dviem partijoms susijungus. Geriausiai tą santarvę atitiktų apibūdinimas „vedybos iš išskaičiavimo“. Ar konservatorių ir socialdemokratų koalicija nebūtų toks pat išskaičiavimas?

Tai visiškai kitas dalykas. Pažiūrėkime, kokie „Proveržio“ siūlymai: morali politika, komunistinės nomenklatūros atsisakymas, atidus europinės politikos stebėjimas, visų Europos Sąjungos lėšų skaidrus skirstymas ir visiems piliečiams prieinamas tų lėšų srautų stebėjimas, nevyriausybinių organizacijų dalyvavimas juos skirstant ir kontroliuojant, archyvų atvėrimas, be to, atviras pokalbis apie savo praeitį, moralės ir sąžinės viršenybė prieš pragmatinę politiką. Štai šiais klausimais kaip tik ir sunkiausia susitarti. Ir dar ilgai bus sunku susitarti.

Žinote, mano galva, šiandien Tėvynės sąjungai daug svarbiau susitarti ne su socialdemokratais, bet su savo valstybės piliečiais: ar jie palaikytų finansinį valstybės skaidrumą, ar jie palaikytų ryžtingas (gaila, kairiųjų uždelstas) reformas, ar jie palaikytų sąžiningą politiką, dialogą su visuomene. Mes einame šia kryptimi ir norime, kad taip būtų mūsų valstybėje.

Gaila, bet šiandieniniame kairuoliškame chaose galimybės vykdyti būtent tokią politiką aš nematau. Tai ypač gerai įrodė mūsų derybos su socialdemokratais.

Sėkmės atveju tai būtų stebuklas. Tačiau ar Tėvynės sąjungos atstovai susitikimuose su rinkėjais aiškina nacionalinės santarvės idėją, kuri apima jūsų išvardytus elementus?

Tik pirma susitarkime, apie kokią nacionalinę santarvę kalbame. Aš nematau jokio pagrindo taikytis su V.Uspaskichu, su jo suklastotu diplomu, su jo „Jangilos“ ir „otkatų“ milijonais, aš nejausčiau jokio džiaugsmo glėbesčiuotis su K.Prunskiene, kurios negeri ryšiai su okupacinėmis SSRS struktūromis turbūt niekada nebus išsklaidyti. Manau, kad Tėvynės sąjunga turėtų derėtis ne su tokiomis partijomis, o pasiūlyti derybų būdą su visais Lietuvos piliečiais. Ir būtent Lietuvos piliečiai politikams rodo šį kelią, rodo svarbiausias sąžiningos politikos kryptis – atverti archyvus, nuskaidrinti Europos Sąjungos lėšas, sumažinti atskirtį tarp Vilniaus ir regionų, vykdyti geriau finansuojamą ir daug jautresnę sveikatos politiką, padėti šeimoms ir jaunimui ir t.t. Pažvelkite, kas atsitiko socialdemokratų valdymo metu – tie rajonai, kurie gyvenimo lygiu buvo atsilikę nuo Vilniaus, šiandien atsilikę jau dvigubai!

Jeigu kitokios kokybės politikos sutartį pavyktų sudaryti su Lietuvos piliečiais, tai būtų didelis dalykas. Ir atsirastų galimybė išbristi iš krizės, brėžti geresnio Lietuvos gyvenimo perspektyvą.

Kalbėdamas apie nacionalinį susitaikymą, turėjau galvoje tą priešpriešą, kuri atsirado 1991–1992 metais dėl LDDP ir KGB intrigų. Visos intrigų strėlės tada buvo nukreiptos į V.Landsbergį, nes mūsų priešai tuomet teisingai nusprendė, jog jis yra svarbiausia ir stipriausia politinė figūra to meto Lietuvoje. Norint iš Sąjūdžio perimti iniciatyvą, V.Landsbergį reikėjo neutralizuoti, ir tai jiems labai sėkmingai pavyko. Prisiminkime 1988–1989 metus, – juk pagal Sąjūdžio sąrašą į Seimą buvo galima išrinkti bet ką, atsiprašant, nors ir orangutangą, – toks didelis buvo tautos laisvės troškimas. O kas paskui išėjo? Tuos, kurie tos laisvės kovai vadovavo, jos priešai apkaltino nebūtais dalykais, apšmeižė ir iki šiol džiaugiasi savo šmeižto vaisiais. Liūdniausia buvo kaimo žmonėms, kurie pasijuto nušalinti nuo žemės. Griuvo kolūkiai, partiniai funkcionieriai ir stribai žmones pradėjo dar labiau kurstyti, bet juk Atgimimo pradžioje to nebuvo. Vadinasi, nacionalinio susitaikymo galimybė anuomet buvo. Ar įmanoma ją atgaivinti?

Atgimimo laikais buvo romantiškas žvilgsnis į ateitį: Lietuva bus graži, turtinga, tvarkysimės patys, mus mato pasaulis. Tačiau nepriklausomybę iškovojus, prasidėjo visiškai kitas gyvenimas. Atsirado turtinė nelygybė, privatizavimai, atsirado dideli pinigai, kūrėsi valdžios struktūros, įsiveržė rinkos santykiai, kurie bendruomeninius, krikščioniškuosius žmonių santykius pjauna be gailesčio. Žmogus tuose neskaidriuose politikos ir darbo santykiuose yra vienišas, paverstas juodųjų kasų, nešvarių vokelių ir pažadų politikos įkaitu. Tiesa, jis turi savo valstybę, bet jo niekas negina, jo interesams niekas neatstovauja. Jis neturi bendruomenės paramos, nedalyvauja savivaldos sprendimuose, partijos kažkur toli Vilniuje.

Šiandien daug kalbame apie bendruomenes, jos politikų apyvartoje atsirado Tėvynės sąjungos savivaldybių tarybų rinkimų programoje 1995 metais. Bet ir šiandien, nepaisant gražių žodžių, savivaldybių politikai į jas iš esmės nekreipia jokio dėmesio: padalija po kokį litą, bet nuo sprendimų jas laiko toli.

Taigi su kuo derėtis? Su kuo ieškoti jūsų taip geidžiamo nacionalinio susitarimo? Juk, atvirai kalbant, mūsų elektoratas yra tremtiniai, nepraradę pilietiškumo jausmo žmonės, jaunimas, kuris jau sugeba matyti pasaulio problemas ir lietuviškos politikos stagnaciją, pažangus lietuviškas, o ne buvusios komunistų partijos pinigais pradėtas verslas. O kas yra socialdemokratų rėmėjai? Nenoriu įžeisti, bet tarp jų – ir buvę stribai, deportacijų aktyvistai, partiniai funkcionieriai, kurie už tarnybą Maskvai šiandien gauna Lietuvos valstybines pensijas, korumpuoti „partijos bičiuliai“. Kaip iš tokių darinių jūs sukursite „vaivorykštes“?

Mes turime iš šių dalykų, iš šių temų išaugti, išeiti iš šio lygio problemų, nes tai Lietuvai labiausiai ir trukdo. O tam reikia laiko. Manau, kad morali politika ilgainiui duos savo vaisių, žmonės nustos klausytis bereikšmių populistinių vilionių. Aukštesnės kokybės politika, kurią mes siūlysime ir ateityje, ir sąžiningas kalbėjimas tikrai neatves žmonių į nusivylimą. Tuomet ir kalbų apie susitaikymą nebereikės.

Ar išmoko konservatoriai per tuos 16 metų dirbti priešpriešos sąlygomis? Šiuo metu žmonėms iki galo taip ir neaiškūs, atrodytų, akivaizdūs dalykai – partijų finansavimo įstatymas iki galo taip ir nesutvarkytas, itin svarbios rinkimų įstatymo pataisos nepriimtos, o opozicijos atstovai, užuot kiekvieną kartą be pasigailėjimo pliekę ir kalę politinius priešininkus prie gėdos stulpo, pasiduoda jų primetamoms politinio ginčo temoms.

Jūsų pastaba yra gana taikli. Kalbėkime atvirai: Sąjūdis, Tėvynės sąjunga Lietuvos žmonėms pasiūlė neginčijamos vertės strateginius kelius – nepriklausomybę, rinkos ekonomiką, užsienio kapitalo atėjimą, europietišką teisės struktūrą, dalyvavimą Europos Sąjungoje ir NATO. Mes visą laiką juos įvardijome didžiausiais tikslais ir atvirai deklaravome, jog to siekiame. Ką gi darė mūsų oponentai? Jie sakė: žiūrėkite, jie griauna kolūkius, jie nekelia atlyginimų, jie perka tankus, nors iki šiol Lietuva nė vieno tanko neturi. Kai mes siūlėme strateginius dalykus ir darėme Lietuvos ateičiai naudingus sprendimus, socialdemokratai ir populistai visą laiką sugebėjo prisigretinti arčiau žmonių.

Prisimenate, kaip iškilo A.Paulausko partija? Jų nuomone, nereikia jokios NATO, už krašto apsaugai reikalingas lėšas geriau didinti atlyginimus mokytojams... Tėvynės sąjunga elgėsi savižudiškai – aiškino, jog NATO yra investicijų ir ateities žmonių gerovės ir šalies garantas. Kas šiandien didžiausi Europos Sąjungos rėmėjai kaime? Valstiečių liaudininkų (K.Prunskienės) partijos šulai, sėkmingai besinaudojantys didele Europos Sąjungos parama, o smulkūs ūkininkai tos paramos negauna nė skatiko! O ar prisimenate, ką jie kalbėjo prieš Europos Sąjungos referendumą? J.Ramonas aiškiai visur kalbėjo: ištvėrėm Leningrado blokadą, ištversime ir Europos Sąjungą.

Mes elgėmės sąžiningai ir dabar skiname tos politikos vaisius – žmonės labiau tiki ne mumis, o kairiaisiais ir populistais.

Mums teks išmokti spręsti mažas, vietinio pobūdžio žmogaus problemas. Teks rimtai imtis sveikatos, švietimo, socialinių ir kitų problemų, kad žmonės suprastų, jog mes galime ne tik strategiškai projektuoti Lietuvos ateitį, bet suprantame ir paprasto žmogaus lūkesčius. Ačiū Dievui, susitikimuose su žmonėmis matome, kad jie mumis pasitiki vis labiau.

Beveik visada, kai tik konservatoriai ir socialdemokratai susitinka viešojoje erdvėje, kad ir kas iš pastarųjų kalbėtų, – A. Brazauskas, J. Karosas, G. Kirkilas ar kiti, – jie visada ištraukia iš archyvo jau gerokai nusibodusį klausimą apie „Mažeikių naftą“: „sužlugdė įmonę, atidavė už dyką ir t. t.“ Bet kodėl jūs tylite, ar negalite jiems atmokėti tuo pačiu? Juk jūsų oponentams tikrai yra dėl ko papriekaištauti.

Kalbant apie „Mažeikių naftą“, tenka pripažinti, jog šiame propagandiniame kare mes pralaimėjome – rusiškiems pinigams ir kagėbistiniams metodams. Mes norėjome, kad ateitų investuotojas, kuris garantuotų darbo vietas, pastovų naftos tiekimą, gerą produktą, rekonstruotų gamyklą ir mokėtų į Lietuvos iždą milijardus mokesčių. Ir visa tai įvyko – gamykla dirba pelningai. O ką meluoja socialdemokratai, jau tikrai nebesvarbu. Dirba tūkstančiai žmonių, nafta tiekiama, gamykla moderni, degalai nevagiami. Tai yra svarbiausia. Pažiūrėkite, kaip per šį laiką pakilo gamyklos akcijos – nuo keturiasdešimties centų iki bemaž dešimties litų. Tačiau reikia pripažinti, jog propagandinę kovą mes pralošėm beviltiškai. Pralošėm politinę kovą, bet laimėjome Lietuvai modernią veikiančią gamyklą, didžiules mokesčių lėšas į biudžetą ir didžiulius privatizavimo pinigus. Laikui bėgant žmonės tai supras ir įvertins.

Su „Mažeikių nafta“ viskas aišku. Tačiau prašyčiau paaiškinti, kodėl jūs nutilote, kai skandalas dėl „Draugystės“ viešbučio pasiekė viršūnę?

Dėl labai paprastos priežasties – Seimo dauguma neleido opozicijai sudaryti komisijos A.Brazausko šeimos verslui ištirti. Aš jokiu būdu negalėčiau paneigti spėjimo, kad Socialdemokratų partijos kasoje yra nusėdę juodi „Lukoil“ pinigai, sumokėti už A.Brazausko ir jo partijos paramą kovoje už „Mažeikių naftą“. Mes apie tai jau kalbėjome ir tą reikalą tirsime toliau. Sunku todėl, kad senoji komunistinė nomenklatūra socialdemokratų valdymo laikotarpiu visiškai susigrąžino savo pozicijas valstybės valdyme, diplomatiniame korpuse, versle, bankuose. Tai pakeisti bus labai sunku.

Jūsų lyderiai nevengia kalbėti apie pavojų iš Rytų, apie įsigalėjusią komunistinę nomenklatūrą. Tačiau jūsų oponentai tai vadina baubais, propagandiniais štampais ir primeta jums nenaudingą poziciją, kai propagandinėje kovoje jums tenka išskaidyti jėgas įvairiomis kryptimis. Strateginiu požiūriu tai labai gerai apgalvota ir pasiteisina. Jeigu jūsų sąžininga politika neduoda vaisių kovoje su nesąžiningu priešininku, tai kodėl jūs nekoncentruojate jėgų ir nesiimate jo atžvilgiu efektyvesnių metodų? Kodėl jūs vis duodate galimybę atsikvėpti pagrindinei socialdemokratų figūrai – A.Brazauskui, kuris kartu su jo sąjungininkais kaip tik ir yra priežastis Nr.1, dėl kurios išsikerojo korupcija, įšaldytas gyvenimo lygis, demografinė situacija grasina katastrofa, emigracija tautai gresia išnykimu savo tėvynėje?

Su socialdemokratų demagogija mes kovojame visą laiką, bet yra ne vien tik socialdemokratai. Kitas svarbus mūsų uždavinys – įrodyti, jog Darbo partija Lietuvos sąlygomis yra neteisėta. Mes visą laiką tai sakėme, ir tai pasirodė tiesa.

A.Brazauskas, kai buvo Lietuvos Respublikos Prezidentas, buvo kviečiamas liudytoju Sausio 13-osios byloje, tačiau atsisakė duoti parodymus. Dabar jis jau ne Prezidentas, bet juk šios bylos nusikaltimams senatis negalioja. Ar Tėvynės sąjunga rengiasi Generalinei prokuratūrai priminti, jog A.Brazausko pareiga šioje byloje duoti parodymus tebėra neįvykdyta?

Sausio 13-osios byla yra Lietuvos garbės reikalas, šioje byloje niekas negali būti pamiršta. Tikrai reikėtų grįžti prie senaties neturinčių nusikaltimų. Dėl jų privalo liudyti visi Lietuvos piliečiai, nepaisant pareigų ar kitų socialinių požymių. Atrodytų, jog A.Brazausko pareigą duoti parodymus šiandien užgožia kiti svarbūs valstybės reikalai, bet jeigu mes norime kada nors turėti teisingą ir sąžiningą valstybę, prie šios temos būtinai teks sugrįžti.

Ačiū už pokalbį.

© 2006 „XXI amžius“