Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Fotonuotraukose – vergiško darbo pėdsakai Šiaurėje

Jonas LUKŠĖ

Karceris kaliniams 35 km nuo Jarmakovo gyvenvietės

Vilniuje, Technikos muziejuje Šv. Ignoto g. 6, iki liepos 7 dienos veikė fotoparoda „Tremties keliai“. Muziejuje buvo eksponuojamos vilniečio tremties ir kalinimo vietų tyrinėtojo Rimvydo Racėno ir Igarkos (Krasnojarsko kraštas, Rusija) fotografo Leonido Reznikovo fotonuotraukos. Žiūrėdamas į jas negali atsistebėti specifiniu Šiaurės gamtos grožiu ir joje išbarstytų baigiančių sunykti vergiško kalinių darbo padrikų statinių siurrealistiniais vaizdais.

Pagrindinė statybinė jėga Sovietų Sąjungoje buvo Gulago kaliniai. Jų rankomis buvo statomi miestai, gamyklos, rausiami kanalai, kasamos naudingųjų iškasenų šachtos, tiesiami keliai ir dirbama daug kitų sunkių darbų. Neretai jų darbas būdavo beprasmis. Tokio likimo susilaukė Belomoro – Baltijos kanalo kasimas, atskiri BAM’o ruožai. Bet absurdo viršūnę pasiekė geležinkelio Salechardas – Igarka statyba.

Dėl ko prireikė tiesti šį geležinkelį, kur beveik niekas negyveno, kai nebuvo kelių net apgyvendintuose rajonuose?

1942 metais Šiaurės Ledinuotojo vandenyno akvatorijoje pasirodė vokiečių kreiseris „Admirolas Šejeris“. Povandeniniai laivai išlaipino desantą Obės deltoje, net iki 1944-ųjų sovietų valdžiai kėlusį nemažą rūpestį. Vokiečių kariai turėjo tikslą užvaldyti didžiulę teritoriją ir rasti sprendimą, kaip atkirsti turtingą pramoninį Uralą nuo centrinės Rusijos dalies. Dėl šio įvykio sovietų vadovybė rimtai sunerimo, o karinė vadovybė pasiūlė statyti Obės įlankoje galimą karinę jūrų bazę. Mintis apie neapsaugotą Arkties pakrantę ir strateginio geležinkelio šiame rajone nebuvimą nedavė ramybės Stalinui. Vokiečių belaisvių generolų tardymas sustiprino jo pasiryžimą ir jis įsakė: „Reikia imtis Šiaurės. Sibiras iš šiaurinės pusės neapsaugotas, o politinė padėtis labai įtempta. Statysime karinę bazę, o iki jos tiesime geležinkelį“.

1947 metais nuo Čiumo Pečioros geležinkelio stoties pradėta tiesti geležinkelio atšaka per Uralo kalnagūbrį Labytnangų – Obės – Salichardo link. Dirbant paaiškėjo, kad Obės įlanka sekli, krantai pelkėti, visur amžinas įšalas. Dėl svarių techninių – gamtinių problemų statyti jūrų uostą Kamenyje iškyšulio rajone buvo atsisakyta.

1948-ųjų gruodį sprendimas dėl geležinkelio statybos buvo priimtas nedalyvaujant mokslininkams ir specialistams. Darbai pradėti be išsamių geologinių-inžinerinių tyrimų. SSRS Ministrų Taryba 1949 m. sausio 29 d. priėmė sprendimą dėl būtinybės statyti 1200 km ilgio geležinkelį Salichardas – Igarka ir jūrų uostą Jenisejaus žemupyje. Numatytiems uždaviniams įgyvendinti Salicharde buvo įkurtas Obės darbo pataisų lageris. Statybos darbai vyko vakariniame ruože nuo Salichardo iki Nadymo upės (apie 350 km) ir rytiniame ruože nuo Jermakovo į pietvakarius Janovo Stano (apie 200 km) link . Per vidurį, apie 500 km būsimos trasos atkarpą, buvo pastatyti tik telefono stulpai ir kai kurie atramos punktai. Būsimasis geležinkelis, vedantis karinės bazės link, buvo įslaptintas ir turėjo neribotą finansavimą. Statybos pradžioje būsimoje trasoje buvo penki šeši maži kaimeliai. Nuo Igarkos ir Jermakovo dirbo septynios kalinių kolonos. Apie šią statybą laikraščiuose buvo nerašoma, kaliniams buvo draudžiama skleisti informaciją apie mįslingą statybą. Vietinė spauda tik retkarčiais publikavo apie komjaunuolių žygdarbius Šiaurės statyboje. Karinės bazės ir geležinkelio būtinumui įgyvendinti reikėjo nugalėti gamtos stichiją, iššvaistyti milžiniškas lėšas ir paaukoti visiškai nevertinamas tūkstančių kalinių gyvybes. Lagerių punktai buvo pastatyti išilgai statomos trasos kas 5 – 10 km. Jie buvo nedideli, kiekviename iš jų gyveno po 400 – 500 žmonių. Tipinis toks lageris sudarė 200 x 200 m sklypą, apjuostą spygliuota tvora su stebėjimo bokštais kampuose. Jame buvo 4 – 5 barakai, valgykla, pirtis, kultūrinė – auklėjamoji dalis, lagerio vidaus kalėjimas, vandens rezervuaras. Šalia lagerio išsidėsčiusios apsaugos kareivinės mažai kuo skyrėsi nuo kalinių barakų.

Visa teritorija nuo Obės iki Jenisejaus – ištisos pelkės. Ilgiau nei septynis mėnesius per metus žemę dengia iki dviejų metrų storio sniego danga. Siaučia stiprios pūgos. Temperatūra neretai nukrinta žemiau – 50°C. Bet svarbiausia kliūtis statant geležinkelį ir kitus statinius buvo amžinas įšalas. Dėl šiluminės izoliacijos pažeidimų atsirasdavo išsipūtę gūbriai, ledo linzės, didžiulės karstinės sniego duobės.

Statybos darbai prasidėjo 1949 metų pavasarį. Tuo metu pirmieji kalinių lageriai trasoje jau buvo pastatyti. Kiekvieną vasaros sezoną planuota pastatyti iš abiejų trasos pusių po 100 km geležinkelio. Smėlį pylimui kloti panaudojo iš trasoje esamų upelių dugno. Miško ruošinius atveždavo iš pietinių šalies rajonų. Per trumpą šiaurės navigacijos laikotarpį pristatyti būtiniausias medžiagas buvo galima tik per Obės ir Tazovo įlankas, Nadymo, Puro ir Tazo upėmis. Statybos įkarštyje geležinkelio trasoje dirbo apie 80 tūkst. kalinių, tai sudarė pusę visų dirbančiųjų. Statybos vadovybė suvaržė igarkiečių gyvenimą, sutankino arba iškraustė iš Naujamiesčio apgyvendintų patalpų vokiečius, lietuvius, ukrainiečius, graikus ir kitus tremtinius.

Kas tie žmonės, užpildę šimtus lagerių šalia tiesiamos trasos?

Apie pusę kalinių buvo nuteisti pagal 58 straipsnių, daugeliui iš jų kalinimas buvo susijęs su Antruoju pasauliniu karu. Latviai, lietuviai, estai buvo kalti, kad bendradarbiavo su nacistine valdžia. Vokiečių okupacinės valdžios internuoti vakarinių sričių gyventojai ir patekę į nelaisvę kareiviai atsimokėjo už Raudonosios armijos karinius pralaimėjimus pirmaisiais karo metais. Statybose dirbo Lenkijos kariai. Kai kurie buvo „kalti“ tik dėl to, kad gyveno okupuotose vokiečių teritorijose arba dalyvavo partizaniniame judėjime. Stalinas jautė partizanams ypatingą neprielankumą. Ukrainiečiai sudarė pačią didžiausią nacionalinę grupę. Apie 15 proc. sudarė žmonės, nuteistieji pagal įsaką: „Dėl socialistinės nuosavybės grobstymo“. Pagal šį įsaką buvo galima gauti iki 25 metų už išneštą iš kolūkio sandėlio maišą grūdų, iš gamyklos – saują vinių. Tuos pačius sunkius darbus kartu su vyrais statyboje dirbo ir moterys.

1952 metais Vakarų valdyba atidavė eksploatuoti tiltą, pastatytą per Nadymo upę. 350 km ruože prasidėjo darbinis traukinių judėjimas. Apie 180 km ruože tarp Jarmakovo ir Janovo Stano irgi važinėjo traukiniai. Veikė 65 km trasa nuo Igarkos iki Jermakovo. Įvairiuose trasos ruožuose buvo nutiesta dar apie 200 km geležinkelio. Prie Obės ir Jenisejaus atgabenti geležinkelio keltai, pastatytos stotys, įvairios dirbtuvės, garvežių depai. Tačiau pastatyti kelio ruožai greitai suirdavo ir juos nuolat reikėjo remontuoti.

Traukiniai galėjo važiuoti iki 15 kilometrų per valandą greičiu ir vis tiek jie neretai nuvažiuodavo nuo bėgių. Galima tik stebėtis, kaip tokia didelė statyba buvo vykdoma be žemėlapių, geologinių tyrimų brėžinių.

Nuo Obės į rytus ir nuo Jenisejaus link Janovo Stano slinko apie 300 tūkst. kalinių, juos saugojo šešios divizijos MVD apsaugininkų.

Ir staiga tarsi filme juosta pradėjo suktis atgal. Aukščiausiosios vadovybės suinteresuotumas tęsti statybą jau blėso. Matyt, pasikeitė kariniai – strateginiai planai. Igarkos uosto ir laivų statyklos modernizacija taip ir neprasidėjo. Sumažėjo statybai skirtas finansavimas. Statybai užbaigti buvo reikalinga 700 – 800 mln. rublių.

1953 metais, tuoj po „Didžiojo architekto ir visų mokslų korifėjaus“ mirties, buvo nuspręsta statybos darbus sustabdyti. Dalį technikos ir įrangos išvežė, kitą dalį paliko tyčia sugadinti: autogenu pjaustydavo garvežius, degindavo veltinius, pradurdavo skyles aliumininiuose dubenėliuose, sukapodavo batus, naikindavo kalinių kartoteką. Visas judantis transportas, kaliniai, laisvai samdomi žmonės pradėjo trauktis iš Didžiosios statybos, pajudėjo į Jenisejaus aukštupį, o mirę liko tundroje.

Šiaurės ir Sibiro gyventojai trečiąją pagal dydį trasą pavadino Mirties keliu.

Po 20 metų apsilankiusi A. Vologadskio vadovaujama ekspedicija pirmoji sužinojo apie kadaise buvusią statybą, pamatė neįtikėtinai grandiozinių ir beprasmių darbų pėdsakus. 1989 metais Maskvoje buvo viešai eksponuojamos fotonuotraukos, publicistiniai rašiniai sukėlė nepaprastą visuomenės susidomėjimą. Pasipylė srautas žmonių, norinčių padėti toliau tęsti tiriamuosius darbus arba troško patys dalyvauti. Lietuvą ši informacija pasiekė visai neseniai. „XXI amžiuje“ (2005 m. rugsėjo 28 d.) apie šią statybą buvo išspausdintas rašinys „Kelias į niekur“.

Muziejaus koridoriuose iškabintos 24 spalvotos fotonuotraukos, jose užfiksuoti šie vaizdai: apaugę geležinkeliai; iškrypę tiltai; kalinių barakai be stogų, su dviaukščiais gultais; įstrigę tundroje garvežiai; išvartyti vagonų ratai; karcerio namelis; brūzgynais apaugusios baržos; sargybinių bokštai; šuns būdos; garbės lenta; vos įžiūrimi kapų kauburėliai; spygliuotos vielos raizgalai ir kiti lagerių atributai. Fotografuota prieš dešimtmetį ir jau dabar daugelio geležinkelio trasos elementų neberastume.

Karingų veikėjų minties agresyvumas, valstybės iššvaistytos milžiniškos lėšos, šimtų tūkstančių žmonių tragedijos – štai kas slypi pro nuotraukų regimąjį fasadą. Be autentiškos istorijos žinojimo ir didelės meninės atvaizdavimo įtaigos atskleisti žmonių tragedijos gilumą ir mastą nė kiek ne lengviau negu pačiam išgyventi nužmoginimo procesą.

Žiūrėdamas į nuotraukas jauti gamtos ir žmogaus – tyrinėtojo lenktynes. Gamta tarsi gėdindamasi skuba užgydyti žmonių padarytą skriaudą. Tyrinėtojas skuba užfiksuoti sparčiai nykstančią autentiką ir pasakyti: tai buvo, nepamirškite !

© 2006 „XXI amžius“