Pirmasis puslapis
Aktualijos
Darbai
Istorijos vingiai
Krikščionybė
    ir pasaulis
Kultūra
Nuomonės
Susitikimai
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Susitikimas su Jonu Aisčiu

Stanislovas ABROMAVIČIUS

Aldona Puišytė-Grigaliūnienė ir Robertas Keturakis

Kasmet vidurvasarį, per didįjį gamtos sužydėjimą, renkasi į Rumšiškes (Kaišiadorių r.) poeto Jono Aisčio (1904 07 07–1973 06 13) gerbėjai pažymėti didžiojo lyriko gimtadienį. Su šiuo kraštu susijusi jo vaikystė, tas kraštas, kuris, kaip sakė išeivijoje gyvenęs kūrėjas, jį poetu ir padaręs. Miestelio bažnytėlė, kuri 1958 metais tuomečio klebono kun. Jono Žemaičio pastangomis atkeliavo iš būsimo Kauno marių dugno, dar mena Aleksandravičių Jonuko dvasią. Čia jis, už Nemuno buvusio Kampiškių dvaro kalvio Kazimiero Aleksandravičiaus ir vaikus auginusios Marijonos jaunėlis, po gimimo mirtimi vadavęsis, 1904 m. liepos 17 d. vikaro kun. Juozapo Pakalniškio buvo pakrikštytas, o dar po gal devynerių metų mamos išmokytas poterių iš klebono kun. Petro Galkaus priėmė Pirmąją Komuniją.

Ir atskrido, atplasnojo gegutėlė
Vyšnių sodan –
O tada toks baltas vyšnių sniegas krito...
Užkukavo užraudojo gegutėlė
Aukso godą,
Ir jos balsas nuaidėjo, nusirito...

Tai pirmojo eilėraščio, parašyto 1926 metų pavasarį besimokant Kauno „Aušros“ gimnazijoje ir išspausdinto 1926 m. balandžio 26 d. „Pjūvio“ žurnale, posmelis. Tas vyšnių sodas augo Rumšiškių klebonijoje, ant kalno. Dabar šioje vietoje ir yra bažnyčios šventorius...

Štai tokios mintys užplūdo liepos 2 dieną, sekmadienį, kai gausus būrys atėjo pažymėti J.Aisčio 102–ąsias gimimo metines. Dabartinis Rumšiškių klebonas kun. Virginijus Birjotas džiaugiasi, kad po šv. Mišių pabendrauja su svečiais ir gali jiems papasakoti ne tik šventovės istoriją, bet ir apie didžiuosius rumšiškiečius, prisilietusius prie jos malda. Tarp jų ir poetą J.Aistį. „Jis (skurdas) mane sekiojo ir stovėjo akyse kaip „Liūdnos pasakos“ apskarusi Juozapota. Ir ne tik asmeninis, tačiau įdribusiais stogais, apnuogintais grebėstais lūšnos, nukankinti darbu arkliukai. Slėgė dvasinis žmonių skurdas“, – rašys poetas jau daug vėliau. 1919 metais išvažiavo į Kauną mokytis „Aušros“ gimnazijoje „namų audimo švarkeliu ir apnešiotais batais“. Visko siekė tik dideliu darbu. Buvo tvirtai tikintis. Jau tėvams gyvenant Išlaužos kaime (dabar – Dovainonių k. dalis, Kaišiadorių r.) vasaroti atvažiavęs Antanas Miškinis stebisi, kad Jonas kiekvieną sekmadienį eina į Rumšiškių bažnytėlę, o jei reikalai neleidžia – meldžiasi čia pat, gamtoje.

Su Lietuvos švietimo ministerijos stipendija 1936 metų gegužę išvyksta studijuoti į Prancūziją. Dar tris kartus trumpesniam ar ilgesniam laikui sugrįžta namo. Išvažiavo po paskutinių atostogų iš Lietuvos 1939 metų lapkritį, palydėtas K.Binkio, A.Miškinio, A.Rimydžio, baigiamųjų egzaminų Grenoblio universitete laikyti, bet į Lietuvą jau nesugrįžo.

Dar gyvas būdamas ir gyvendamas Vašingtone, JAV, 1973 m. sausio 7 d., jausdamas, kad Viešpats jį pašauks pas save, rašė brolio Juozo sūnui Justinui, kad norėtų, jog jo kaulelius priimtų Rumšiškių žemelė, šalia tėvelių kapo. Tada tai atrodė neįmanoma, nes J.Aistis buvo užsitarnavęs antisovietininko etiketę, jo poezija buvo uždrausta. Net mes, Rumšiškių vidurinės mokyklos mokiniai, tik iš nuogirdų žinojom apie poetą, tačiau nesuvokėm, kad tai vienas didžiausių lyrikų per visą Lietuvos raštijos istoriją, kaip teigs vėliau Bernardas Brazdžionis. Atkeliaus poeto palaikai į Rumšiškes jau vėliau – 2000 m. birželio 29 d. – su didelėmis iškilmėmis, atguls amžinajam poilsiui netoli tėvelių ir dar 1860 metais statytos koplytėlės, kurioje ne kartą meldėsi vaikas būdamas...

J.Aistis į Lietuvos poezijos olimpą atėjo staiga ir daug kam netikėtai. Pirmąjį eilėraščių rinkinį „Eilėraščiai“ išleido 1932 metais „Dirvos“ leidykloje savo lėšomis. Net skolos vekselį leidėjui turėjo pasirašyti. Paskelbtas 1937 metų lietuvių literatūros premijos laureatu už eilėraščių knygą „Užgesę chimeros akys“. Tada jis dar Jonas Kossu–Aleksandravičius jau buvo žinomas poetas. Komisija (M.Miškinis, M.Biržiška, K.Biržiška, V.Alantas, K.Masiliūnas) nutarė, kad eilėraščiai „ritmikos, melodikos, rimo ir frazės struktūros atžvilgiu yra pasiekę aukštą tobulumą; išryškina tragingą mūsų laikų žmonių likimą; lietuvišką nuotaiką ir pasaulėvoką sieja su universaliomis idėjomis“.

Štai tokios vertybės poezijoje buvo prieškario Lietuvoje.

Atgimimui atėjus, 1989 metais, tuomečio Pravienos kolūkio pirmininkas Jonas Načajus, doras ir šviesaus atminimo žmogus, įsteigia premiją J.Aisčio kūrybos populiarintojams, tvarkoma šiukšlynu paversta Aleksandravičių sodybvietė. Kasmet žmonės per poeto gimtadienį pradeda rinktis į jo paminėjimą. Bėga laikas, žmonės džiaugiasi dainiumi, jį „atranda“ literatūros mokslininkai. Tik, deja, kartu su santvarka pranyksta ir J.Aisčio premija. Prasideda susirašinėjimas su J.Aisčio šeima dėl poeto palaikų sugrąžinimo į Lietuvą. Ir štai 2000 m. birželio 29 d. jie buvo atlydėti į Rumšiškes iš Vašingtono.

Šiemet prie J.Aisčio kapo buvo kalbama apie dainiaus dalią, kai jis turi kentėti su savo tėvyne. Nebuvo nė vieno abejingo ar atsitiktinio žmogaus. Skambėjo poeto posmai, prisiminimų žiupsneliai, dvelkė susikaupimu ir didele meile išėjusiam, tačiau čia save palikusiam...

Daug kompozitorių, muzikos mylėtojų seniai svajoja parašyti melodiją J.Aisčio eilėraščių tekstais. Asta Veiverskytė iš Rumšiškių, Vytautas Naraškevičius iš Kauno, Sigitas Stankūnas iš Panevėžio J.Aisčio muziejui yra padovanoję sukurtų dainų įrašus. Todėl panevėžiečio parengtą muzikinę kompoziciją „O tas gyvenimas toks didelis, malonus ir gražus!..“ buvo įdomu šiemet išgirsti miestelio salėje.

2004 metais, švenčiant J.Aisčio 100-ąsias gimimo metines, Kaišiadorių rajono savivaldybė (meras Romualdas Urmilevičius) įsteigė literatūrinę J.Aisčio premiją. Naujas akcentas dar labiau pagyvina Rumšiškių literatūrinį gyvenimą (2004 m. premija skirta poetui Jonui Juškaičiui, 2005 m. – Stanislovui Abromavičiui).

Lietuvos rašytojų sąjungos valdyba 2006 metais J.Aisčio premijai suteikti pasiūlė du savo sąjungos narius – Aldoną Puišytę ir Robertą Keturakį. Komisija nusprendė, kad abu poetai nusipelnė šios nominacijos. Tad ji Rumšiškių salėje jiems ir buvo įteikta.

Aldona Puišytė-Grigaliūnienė gyvena Kaune (g.1930 01 04 Jurgeliškiuose, Jurbarko r.). Elenos Aušraitės slapyvardžiu bendradarbiavo antisovietinio pogrindžio leidinyje Rūpintojėlis. 1986-ųjų „Poezijos pavasario“ laureatė už knygą „Įvardijimai ir sąskambiai“, 2005 metais – Lietuvos rašytojų sąjungos premijos laureatė už eilėraščių rinktinę „Palaimink žodį ir aidą“. 2005 metais apdovanota Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi. Išleido eilėraščių ir poemų rinkinius Žalvario raktas (1970), Kur meta plunksną vieversys (1978), Po ąžuolu – šaltinis (1980), Įvardijimai ir sąskambiai (1985), Neužmirštuolių skliautas (1989), Vigilijos (1994), Šviesa pro erškėtį (1995), Atminties vainikas (1996), Atodūsiai tyloje (1996), poezijos knygų vaikams (Ledo mergelės, 1974; Sidabro varpelis, 1976; Po lino žiedu, 1981; Tėvelio sodai, 1998), Palaimink žodį ir aidą (2005).

Premijos įteikimo dieną ji susirinkusiems sakė, kad J.Aistis yra jos mylimiausias poetas nuo pat vaikystės, kai dėdės kunigo bibliotekėlėje rado rinkinėlius „Intymios giesmės“ ir „Eilėraščiai“. Posmus išmokusi mintinai. Vėliau šios ir kitos J.Aisčio knygos buvo slepiamos. Alfonsas Nyka-Niliūnas kažkada yra pasakęs, kad kai kurie J.Aisčio eilėraščiai turėtų būti laikomi šedevrais. Aldona dar kartą patvirtino, kad tokie žmonės, kaip J.Aistis, gimsta kartą per šimtą metų. Susirinkusiems poetė skaitė savo eilėraščių ciklą „Aistis ir Rumšiškės“. Norinti bent kiek būti panaši į J.Aistį, šį poezijos genijų.

„Mano poezija nieko negali pakeisti, ji gali tik priminti, kad yra kur kas gilesnių dalykų, brangesnių vertybių už kasdienybės triukšmą“, – sakė ji. Mūsų pokalbio per Poezijos pavasario renginius metu A.Puišytė yra pasakiusi, kad J.Aistis yra jos mokytojas ir žmogus, kuriuo gali didžiuotis visa Lietuva. Prisilietimas prie J.Aisčio poezijos, jo gyvenimo jai yra didžiausia atgaiva. Todėl ji su dideliu jauduliu sutiko žinią apie siūlymą apdovanoti ją J.Aisčio premija.

Robertas Keturakis, poetas, prozininkas, yra vienas produktyviausių Kauno rašytojų (g. 1935 m. Jonučiuose, Kauno r.). Gyvenimą paskyręs ne tik savo, bet ir kitų autorių kūrybai, yra kelių dešimčių knygų redaktorius, palydėtojas į kelią pas skaitytojus. R. Keturakis – 1988 metų Poezijos pavasario laureatas.

Kasmet skaitytojus nudžiugina naujais darbais. Štai 2005 metais pasirodė naujos knygos „Ir niekas nevėlu“ ir „Ahasferas“. R.Keturakis ne tik pripažintas poetas, išleidęs jau trylika knygų. Skaudus, širdies krauju parašytas apie mūsų tautos rezistenciją laikraščio „Lietuvos balsas“ (Čikaga, JAV) literatūriniame konkurse premijuotas romanas „Kulka Dievo širdy“. Be to, R.Keturakis yra eseistas, įžvalgus publicistas, įsimylėjęs gimtosios kalbos grožį, yra mylimas literatūros žmogus, gyvenantis pagal krikščioniškas moralės normas.

„Tie apdovanojimai, kurie atiteko J.Aisčiui gyvam būnant (1937 m. Lietuvos valstybinė premija ir kt.), – tai tik mažoji dalis įvertinimo jam. Didžiausias įvertinimas – tai visų mūsų meilė. Dievo palaimintas poetas atstovavo savo tautai taip, kad net mūsų priešai buvo pritilę. Jis surinko ir išleido Lietuvos partizanų dainas, kurios turėjo įtakos ir jo paties kūrybai. Aistis, kaip ir Maironis, lydi mane nuo pat vaikystės. Dar vaikas būdamas iš mamos išgirdau poeto eilėraščius, o jau mokykloje visi per pertraukas deklamavome eilutes apie „lauką, kelią, pievą, kryžių...“.

Rumšiškės, Kaišiadorių rajonas

Romualdos PUKALSKAITĖS nuotrauka

© 2006 „XXI amžius“