|
Tylėjimas griauna valstybės pamatus
Buvimas politiku yra keistas ir tam tikra prasme nedėkingas dalykas. Ateina laikas, kada nusistovėjusios politinės srovės keičia vagas ir reikia iš visų jėgų kapanoti visomis galūnėmis, kad tėkmė nuneštų ten, kur vėl išvysi mėlyną dangų ir maloniai teliūskuojantį vandenį. Šia prasme geriausiai gyvena valstybės tarnautojo statusą turintys piliečiai. Paprasti žmonės juos vadina viršininkais, kiek išprusę valdininkais, o man jie asocijuojasi su biurokratija.
Bet grįžkime prie politikų. Tarp jų yra tam tikras sluoksnis žmonių, kuriems politinių srovių jėga nebaisi. Jie tiesiog iš naujo pasidalija postus ir vėl gyvena. Ir visiškai nesvarbu, kokia Lietuva už lango: nepriklausoma, sovietinė ar jos iš viso ten jau nėra. Jie vis vien sėdės postuose, nes tai profesionalūs nomenklatūrininkai. Jų apstu tarp dabar iš naujo postus besidalijančiųjų.
Kyla klausimas: ar biurokratai ir nomenklatūrininkai yra tokie patys? Kokios jų atsirado priežastys ir kodėl jie taip sėkmingai tarpsta valstybės institucijose?
Pirmasis skirtumas, kuris ateina į galvą, yra tai, kad nomenklatūrininkas protingesnis. Jis turi gerokai daugiau patirties ir veiklumo. Tuo tarpu biurokratui yra svarbu laikytis įstatymų raidės. Pirmasis yra lankstumo pavyzdys, antrasis, priešingai, stuobrio etalonas. Tačiau visus juos vienija noras likti savo poste. Valdžios praradimas griauna jų asmeninius gyvenimus, tačiau valdžios turėjimas griauna gyvenimus kitiems. Griaunami gyvenimai griauna mūsų valstybę.
Ką daryti, kad ir avys liktų sveikos, ir vilkas būtų sotus?
Pirmiausia atsisakyti klaidingo supratimo, kad tylėjimu galima pasiekti kokių nors pokyčių. Paprastam klerkui nėra nieko baisesnio, negu žinojimas, jog pilietis įstatymų numatyta tvarka dėl prastai atliekamo darbo būtinai skųsis aukštesnei instancijai, nevyriausybinėms organizacijoms, žiniasklaidai. Kiekvieną kartą pravėrus kabineto duris ir išgirdus dabar posėdis, ateikite poryt, šiuo metu pietaujame verta skųstis. Seniai metas atsisakyti dar iš sovietmečio atėjusio papročio tylėti apie viską.
Šis veikimo būdas negriauna nei biurokratų gyvenimų, nei valstybės, o tiesiog priverčia juos geriau dirbti. Dirbti suvokiant, kad ne jis pats, bet paprastas pilietis-interesantas šiuo atveju yra svarbesnis.
Tačiau ką daryti su profesionaliais nomenklatūrininkais? Pakeisti aukščiausią nomenklatūrininkų grandį demokratinėje visuomenėje yra vienintelis būdas rinkimai. Patikėkite, dėl to negrius nė vieno iš jų gyvenimas, nes tie, kurie dar nuo sovietmečio sėdi valdžioje, net ir likę be jos, turės ką veikti (siekti jos vėl iš naujo, nes tokia jų prigimtis). Tuo tarpu vidutiniam nomenklatūrininkų sluoksniui galioja tokie pat dėsniai kaip ir biurokratams piliečių netylėjimas jiems baisiau už viską.
Tik netylintis ir už savo teises kovojantis žmogus turi pilietinės savigarbos. Tik ant jos pamatų gali būti statoma Lietuvos valstybė ir kiekvieno iš mūsų gyvenimas.
Dainius VARNAS
Kaunas
© 2006 XXI amžius
|