|
Žemaitiją pasaulis geriau žino už Baltijos šalis
Dr. Egidijus Mažintas
Žemaitijoje, Ariogalos miestelyje, gimęs ir augęs Lietuvos didysis kunigaikštis Gediminas mėgdavo išklausyti senųjų žynių ir vaidilų patarimų. Ačiū Perkūnui, kad Gediminas paklausė žynio Lizdeikos sapno išaiškinimo ir žemaičiai, šiandien gyvendami per daugiau kaip šimtą kilometrų nuo Žemaitijos, turi kur susirinkti. Tas miestas, kurį įkūrė žymiausių žymiausias žemaičių didysis kunigaikštis Gediminas, yra Vilnius - dabartinė Lietuvos sostinė. Jei Gediminas, gyvendamas Žemaitijoje, nebūtų klausęs senų padavimų ir būtų abejojęs, kad sapnų aiškinimas yra labai rimtas mokslas, vargu ar Vilnius būtų toks, kokį matome šiandien. Greičiausiai jis būtų panašus į Pabradę, Grigiškes ar Nemenčinę... Vilniuje, Vilniaus gatvėje esančiuose Mokytojų namuose, kiekvieno mėnesio trečiąjį trečiadienį renkasi įvairaus amžiaus žmonės ir bendraudami žemaitiškai šoka šokius, dainuoja, o vasarą rengiasi kelionėms po gimtąjį kraštą, vedliais pasikvietę iškilius senosios kultūros žinovus žemaičius.
Apsilankius Žemaičių draugijos Vilniaus skyriuje nustebino ne tik narių gausa ir įdomių įsimintinų renginių įspūdingumas, bet kas tikrai džiugu, savo regiono papročių ir tradicijų puoselėjimas. Žemaičių draugija puoselėjant tautišką kultūrą per metus nuveikia daugiau nei valstybės išlaikomi ir remiami Lietuvos kultūros ministerijos atašė Maskvoje, Varšuvoje, Stokholme per penkerius metus.
Žemaičių draugijai yra specialiai sukurta vėliava (autorius dailininkas tekstilininkas Anicetas Jonutis). Ji keliauja su žemaičiais, iškilmingai kabo scenoje sueigų metu. Prieš 70 metų žemaičių poetas Stasys Anglickas išleido antologiją Žemaičiai, kvietė savo tautiečius burtis. Įkurtos 1989 metais Žemaičių draugijos nariai, kaip ir visa Žemaitija, iš karto rado kalbą vieni su kitais ir netrukus sumetę veiklos planą puolė jį neskubėdami įgyvendinti. Žemaičiai rinkosi kiekvieno mėnesio trečiadieniais, ir tai tapo jau iškilia švente visiems nariams, o kai kuriems jau 17 sezonas laukiant džiugių meninių ir šventiškų susitikimų bei pasirodymų. Žemaičiai kasmet surengia ekskursiją po savo ir tėvelių gimtinę - Žemaitiją. Iš jos grįžę dar ilgai pasakoja savo namiškiams, bendradarbiams ir bičiuliams apie sutiktus žmones, matytus nuostabius gamtos paminklus ir seniausios kultūros papročius bei legendas. Daug įdomaus pamato ir sužino aplankydami tolimiausius šio regiono kaimelius ir nuošaliausius užkampius, alsuojančius praeities kultūros ir etnografinių deimančiukų vaivorykštėmis. Žemaičių sueigos tampa mažu Žemaitijos kampeliu, kur vyriausioji draugijos meno ir mokslo vadovė Gargždų krašto dukra Dalia Dirgėlienė sugeba bičiuliškai atkurti gimtųjų namų židinio jaukumą. Čia skamba žemaitiška šneka, dainos, giesmės, šokami tik šio įstabaus regiono tautiniai šokiai. Kiekvienoje sueigoje gvildenamos įdomios temos, susietos ar besigilinančios į tragišką ir kartu didvyrišką Žemaitijos istoriją, prisimenami ne tik iškilūs tautiečiai, bet ir populiarinami prisiminimai apie jų kilnius darbus, taip pat pristatomi menininkai, mokslininkai, rašytojai, paprasti, daug gera savo kraštui padarę asmenys, taip pat užsienyje likimo vėjų ir audrų nublokšti tėvynainiai. Mirus Norbertui Vėliui, mokslininkui, visuomenės veikėjui, J.Basanavičiaus premijos laureatui, draugija Tautinio atgimimo ąžuolyne pasodino atminimo ąžuoliuką. O prisiminimais pažymėtini Amžinybėn iškeliavę S.Daukantas, S.Stanevičius, L.Ivinskis, Žemaitė, M.Mažvydas, S.Girėnas, mirę rašytojai J.Pabrėža, P.Šivickis ir Eduardas Cinzas, grafikas Alfonsas Dargis, habil.dr Vacys Milius ir daugelis kitų. Vakarai, susitikimai neįsivaizduojami be kompozitoriaus Jurgio Gaižausko smuiko ir jo žmonos Zofijos būgnelio, kapelijoje nuolat savo virtuozišku grojimu žavinčių Albino Bernatavičiaus, Ipolito Petrošiaus. Draugija neįsivaizduoja savo veiklos be alpinisto Vlado Vitkausko, kilusio iš Viduklės ir užnešusio Žemaitijos vėliavą į aukščiausią Pietų Amerikos viršukalnę, etnografo prof. L.Klimkos, astronomiškai besigilinančio į senuosius protėvių mums paliktus ženklus, giriose ir sodybose, meno istorikės prof. Viktorijos Daujotytės, dr. Algirdo Končiaus, dailininkų Genovaitės Jacėnaitės, Aniceto Jonučio, Valerijono Jucio, Broniaus Grušo, taip pat Vitalijos Brazaitienės ugdomo folkloro ansamblio Tyklė, subūrusio dainingus ir vaidinti bei šokti mėgstančius kraštiečius. Kad šalia vyresniosios kartos žemaičių daugėja vidutinio amžiaus ir jaunų studentų (iš viso jau yra 400 narių), padėkos žodį ir nuoširdų ačiū veteranai taria bene visų šių žemaičių sueigų sielai D.Dirgėlienei. Be aukštos dvasinės ir bendravimo kultūros virtuozės, tyriausio Gargždų miestelio šaltinių skambesį išsaugojusios D.Dirgėlienės, Žemaičių draugijai yra vadovavę Stanislovas Gutauskas, Jonas Srėbalius. Kukli ir subtili įvairiais meniniais gabumais apdovanota Dalia tik gražiu žodžiu ir komplimentais mini savo padėjėjus Genovaitę Lasauskienę ir Stanislovą Kavaliauską, Alfonsą Tekorių. Be nenuilstančios metraštininkės dr. Eugenijos Arnastauskienės, žurnalistės Jūros Baužytės neįsivaizduojamas būtų šios draugijos renginių įamžinimo maratonas. Tai įdomiausia tyrimo medžiaga būsimiems universitetų magistrantams ir doktorantams, šiandien, deja, besiblaškantiems ir medžiagų beieškantiems kosmopolitiškų Vakarų ir amerikietiškų politinių sistemų ir kultūrų kelkraščiuose ir šiukšliadėžėse. Įdomiausius žemaičių renginių akimirkas įamžina Zigmas Pocevičius, Virginija Valuckienė ir Zigmas Juškevičius. Ir svarbiausia, kad draugija šiuose renginiuose įteikia žemaičių pasus savo žemiečiams, kurie sugeba žemaitiškai paporinti ir nesidrovi pasą pateikti išvykstant į kitas Europos Sąjungos valstybes. Beje, Europoje Žemaitija žinoma daugiau negu Lietuva. Tai galite įsitikinti žymiausiose Europos bibliotekose.
Rokoujamės tik žemaitėšką, džiaugamės, kad viel galam kalbiet savo brongi gimta kalba, katron daugelis jau bova ir beužmėrtos, pasakoja žemaitiškai žemaičių raštininko P.Dirgėlos žmona Dalia. Pagrindėnę tikslą yr bort ir vienyt Vėlnion gyvenontius žemaitius, ugdyt žemaitėšką savimonė, kalbą, puoseliet, propogout žemaitiška kultūrą, tradicėjas, gilintiiėis į Žemaitijos istuorijė ir įžymius žmones. Žemaitę benė labiausę išlaikė tradicijes, kalba, eėr nuora būt savėmi. Kaip sakė žemaitė rašytoja V.Daujotytė, Žemaitę nier nustuojė galvuotė apie sava žemaitėškoma ėr tas tor kulturėnė prasmė sau ėr pasauliou būsam tou įduomesnė, kou labiau išlaikysam savitoma, ta ėr privalom prisimintė.
Iš pradžių leistą laikraštuką A mon sakaa? pakeitė turiniu ir išvaizda besilygiuojantis į geriausius pasaulio žurnalus Žemaičių žemė, kurį draugija leidžia su kartu su Žemaičių akademija.
Prašalaitis, atėjęs į Žemaičių draugijos Vilniaus skyrių, galėjo nustebti radęs Juozą Aputį, Romualdą Granauską, Petrą Dirgėlą, Raimundą ir Stasį Kašauskus, Eugenijų Ignatavičių, Algirdą Pocių, Danielių Mušinską, Marcelijų Martinaitį, Meilę Kudarauskaitę, taip pat P.Žemgulytę, V.Reimerį, A.Bukontą, J.Liniauską ir daugelį kitų. Prisimenamas masiškas kopimas į Medvėgalio kalną 1996 metais paminint 1260 m. liepos 13 d. žemaičių pergalę prieš kryžiuočius ir kalavijuočius prie Durbės (dabar Latvijos teritorijoje). Aukščiausioje Žemaitijos viršukalnėje žemaičių bajorai įteikė alpinistui V.Vitkauskui žemaičio pasą, apvainikavo ąžuolo lapų vainiku. Alpinistas sakė: Svarbu ne kalno aukštis, o kompanija, su kuria lipi. Daug dėmesio draugija skiria Velykoms, Atvelykiui, Užgavėnėms, Kalėdoms. Dailininkė keramikė Genovaitė Jacėnaitė, draugijos veikloje dalyvaujanti nuo pat įsikūrimo, padaro kaukes, pamoko visus, kaip jas pasidaryti. Ir per Užgavėnes visada varo žemaičiai žiemą iš kiemo pagal senuosius papročius: degina Morę, šoka šokius, kepa ir valgo žemaitiškus blynus. Nepamirštama, kad valdininkijos elite skirtingais periodais darbavosi G.Vagnorius, R.Paksas, E.Gentvilas ir daugelis kitų. Dabartinio Lietuvos Prezidento žmona Alma L.Nutautaitė-Adamkienė yra telšiškė, nepamiršusi žemaičių tarmės per ilgus dešimtmečius gyvendama emigracijoje kalbėdavosi su mamute žemaitiškai. Sako vyrai valdo pasaulį, o moterys vyrus. Vėl šalies Prezidentūroje yra žemaičių krašto žmonės.
Vienos Kūčių vakaronės metu, prisimenant senovinius būrimus, suvaidinom būrimą, kuris pranašauja ateitį besiveržiančioms ištekėti mergelėms, pasakoja biologijos mokslų daktarė E.Arnastauskienė. Tam reikia ant grindų suguldyti tiek malkų, kiek yra patalpoje netekėjusių panelių. Kiekviena jų turi pažymėti savąją malką. Po to reikia apie malkas pabarstyti grūdų ir atnešti gaidį. Prie kurios malkos gaidys pirmiausia pradės lesti grūdus, ta ir ištekės. Taigi, atsinešėme malkų, pabarstėme grūdų, tik mūsų gaidys buvo žaislinis, prisukamas (bet striksėjo gerai). Vis dėlto neišdrįsome piktnaudžiauti kad ir labai tolerantišku Mokytojų namų administracijos nusiteikimu ir atsinešti gyvą gaidį.
O gal ir pabūgome be reikalo? Gal ir nieko nebūtų sakę? Esame patyrę, kad gerbiama direktorė puikiai suvokia humorą ir pati moka pokštauti, ypač renginių metu. Tai gal nebūtų šokiravęs ir šis mūsų pokštas? Taigi mes Mokytojų namuose gyvename ir saugiai, ir linksmai. Žemaičių veikla neapsiriboja vien tik Mokytojų namų teritorija. Vartau metraštininkės dr. E.Arnastauskienės kruopščiai paruoštus, sutvarkytus albumus, alsuojančius gyvais žmonių pasakojimais, netikėtomis istorijomis, kelionėmis, ir nesistebiu, kiek širdies ir jausmo įdėta, kad ši veikla tiesiog pulsuotų ir turėtų savo nepakartojamą aurą. Ne vieną renginį suorganizavome Mokslininkų rūmuose, Rašytojų sąjungoje, Mokslų akademijos centrinėje bibliotekoje, įvairiose parodų salėse. O kiekvieną paskutinį mėnesio antradienį kartu su vienuoliais pranciškonais žemaičiais meldžiamės šv.Mišiose paminėdami išėjusius Amžinybėn žemaičius, tarsi suprasdama mano klausimą kalba mažeikiškė Eugenija, paveldėjusi iš mamytės pedagogės ir dainininkės meilę operai, dainai, teatrui. Mėgstamiausias metraštininkės dainininkas iš Žagarės, kaip ir Eugenijos tėveliai, kilęs operos solistas prof.Vaclovas Daunoras. Gaila, kad iškiliausias ir tituluočiausias Lietuvos operos dainininkas tiek skriaudų patyrė sovietmečiu (brolis Ričardas pabėgo į Vakarus vienos išvykos į Prancūziją metu), Kremliaus lakštingalų sovietiškai orientuotiems teatro vadovams neleidus kurti svarbių vaidmenų Vilniaus scenoje. Ir dabar mūsų žemaičių sūnui Vaclovui tokie patys ideologiniai vadukai neleidžia atvykti ir dirbti savo tėvynėje.
© 2006 XXI amžius
|