Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Kultūra
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Literatūros dirvonus apleido hab. dr. Janina Žėkaitė

Hab. dr. Vytautas Kubilius ir hab. dr. Janina Žėkaitė su dar mažais vaikais – sūnumi Andriumi ir dukrele Rūta

Taip Antakalnio kapinėse, Rašytojų kalnelyje, atsisveikinant su hab. dr. Janina Žėkaite-Kubiliene kalbėjo prof. Donatas Sauka. J.Žėkaitė, literatūros mokslininkė, ilgametė Literatūros ir tautosakos instituto mokslinė darbuotoja (išdirbusi 51 metus), 2004 metais tragiškai žuvusio literatūros mokslininko ir visuomenės veikėjo hab. dr. Vytauto Kubiliaus našlė, Tėvynės sąjungos pirmininko Andriaus Kubiliaus motina, mirė 2006 m. liepos 27 d. 2005 metų vasarą „Draugo“ kultūrinis priedas spausdino interviu su mokslininke, kai ji rūpinosi vieno paskutiniųjų savo didelių mokslinių darbų –

monografijos apie išeivijos lietuvių rašytoją Aloyzą Baroną išleidimu.

Primename, kad hab. dr. J.Žėkaitė buvo kilusi nuo Panevėžio, iš Degionių kaimo. Mokslininkės karjerą pradėjo 1951 metais baigusi universitetą. Įstojo į aspirantūrą ir liko Literatūros ir tautosakos institute moksline bendradarbe. Gana anksti, 1955-aisiais apgynė kandidatinę disertaciją. Kaip ji pati yra sakiusi, habilitacinę disertaciją apsigynė iš reikalo, nes institute trūko habilituotųjų. Mirus keletui mokslininkų, institutas nebegalėjo sudaryti mokslinės tarybos. Kandidatinę disertaciją rašė apie ankstyvąją Antano Vienuolio kūrybą. Po to vienas po kito pasipylė stambūs darbai, kurie rodo mokslininkę nuo pat mokslinės karjeros pradžios buvus labai produktyvią. Ji išleido monografijas „Lietuvių romanas“, „Impresionizmas ir ekspresionizmas lietuvių prozoje“, „Šatrijos Ragana“, „Žemaitės kūryba“, „Jurgis Savickis“, „Ignas Šeinius“, „Modernizmas lietuvių prozoje“. Yra paruošusi ir išleidusi Jurgio Savickio raštus, Šatrijos Raganos laiškus, dar dokumentinę knygutę apie J.Savickį. Nemažai skyrių yra parašiusi „Literatūros istorijai“.

Laidotuvėse prof. D.Sauka ne veltui sakė, kad tyrinėtoja sugebėjo nugyventi gyvenimą pagal savo planą, mat ji buvo išsikovojusi teisę tyrinėti tokius autorius, kurie buvo artimesni jos dvasiai. Jos pasirinkti autoriai – klasikiniai, lietuviški, ne marksistai. Vienas jų buvo Aloyzas Baronas – ateitininkas, ryškus antikomunistas, kurio gyvenimą ir kūrybą ji nagrinėjo jau Lietuvai tapus nepriklausoma. „Aš Aloyzą Baroną labai mėgau. Tai antras rašytojas po Jurgio Savickio, kurį pamėgau. Savickis – ironiškas, Baronas – autokritiškas. Man jis patiko ir kaip žmogus, ir kaip rašytojas. Apie jį rašiau su meile. A.Barono biografija nėra paskelbta, nes kai buvo leidžiamos rašytojų biografijos, A.Baronas jau buvo miręs. Esu jo pirmoji biografė“, – sakė J.Žėkaitė prieš metus „Draugui“.

Pastaruoju metu, po vyro mirties, J.Žėkaitė-Kubilienė atsidavė Vytauto Kubiliaus dienoraščio tvarkymui – jo rengimui spaudai. Su moterišku kruopštumu ir meile ranka perrašė beveik visą sąmoningą gyvenimą jo vestus sunkiai įskaitomus užrašus, kartais užrašytus ant atskirų popieriaus lapelių, matyt, slepiant tikrąją užrašų paskirtį. Gaila tik, kad Daktarė jau nebesulaukė išeinant iš spaudos prisiminimų knygos. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas rengia juos spaudai ir, manoma, kad šių metų pabaigoje hab. dr. V.Kubiliaus dienoraštis turėtų pasiekti skaitytoją. Kaip galima suprasti iš 2006 metų sausio mėnesį „Metų“ almanacho numeryje pasirodžiusio literatūros kritikės Jūratės Sprindytės įvado V.Kubiliaus prisiminimų fragmentai, kai kas mano, kad tekstų viešinimas dar per ankstyvas. J.Sprindytė mano, kad „pačiu laiku, jei čia įžvelgsime epochos liudijimą, priverčiantį kiekvieną iš mūsų patirti akistatą su buvusiu laiku ir kritiškai į save pažvelgti“. Literatūros kritikė apie paskutinį hab. dr. J.Žėkaitės darbą – spaudai parengtas vyro mintis „Metuose“ taip rašė:

„V.Kubiliui dienoraštis – ne buitiniai užrašėliai, o pateikiama ištrauka – ne tik asmens istorija. Tekstas gali būti skaitomas ir kaip motyvuotas pasakojimas apie tolydžio vis stiprėjantį kultūros politikos represyvumą po Čekoslovakijos įvykių ir paties V. Kubiliaus atakavimą po straipsnio „Vidinis monologas“ diskusijoje apie romaną (1968). Kai autoriui buvo kūrybingas laikas, įrašų mažai. Kai sunku – daug, o audringais 1972 m. rašoma beveik kasdien. Tada pasipila ypač dramatiški puslapiai: Lietuvoje užsibaigė sąlygiškai liberalus metas, o pačiam V.Kubiliui (po straipsnio „Talento mįslės“ ir apgintos disertacijos sužlugdymo) prasidėjo tikras sunkmetis – vyko tylus susidorojimo procesas, užkirtęs kelią į spaudą. Didelė dienoraščio vertė – atvirumas. Sielvartingą išpažintį keičia dokumento jėga alsuojančios pastraipos, kultūrinės kronikos elementus papildo žinomų asmenų vardai ir kontroversiškos laikysenos. Įdomūs suinteresuoto kritiko samprotavimai apie literatūros esmę, jos spurdėjimą konjunktūros žabangose. Iškyla drama nepartinio žmogaus, kuris besąlygiškai priklausė nuo kolegų partijos narių ir buvo šokdinamas ne tik institucijų, bet ir konkrečių asmenų, įsižeidusių dėl kritiško savo kūrybos vertinimo. V.Kubilius sielojosi, kad baigta kritiko karjera, kuriai jautėsi prigimties pašauktas, ir teks rinktis mažiau patrauklų akademinį darbą. Viename įrašų jis samprotauja, kaip neišvengiamas konjunktūrinis kelias žlugdo savarankišką laikyseną ir mąstymą, todėl ir nėra asmenybių… Erudicijos, romantinės pasaulėjautos ir skaudžios autoanalizės derinys bei laki autoriaus plunksna „įelektrino“ dienoraščio eilutes ir pavertė reto įdomumo skaitiniais“.

Ir laimė, kad šiuos užrašus spaudai rengė būtent autoriaus gyvenimo draugė. Kas geriau galėjo suprasti jų tekstą ir potekstę.

Su literatūros mokslo artojų Janinos ir Vytauto Kubilių, kurie iki pat paskutinės gyvenimo dienos nepaleido iš rankų plunksnos, pasitraukimu iš literatūros dirvonų senoji literatūros mokslo gvardija gerokai išretėjo ir buvusi epocha su savo skausmais ir žaizdomis dar labiau atsitraukė.

Audronė V. Škiudaitė

© 2006 „XXI amžius“