Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Kultūra
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Lietuviško vaidinimo atlaidai

Dr. Petras Bielskis

Krivūlės dalyvių eisena Punsko gatvėmis

Kruopių ir Kalvarijos klojimo teatrų vaidintojai su savo vėliavomis

Į devynioliktąją klojimo teatrų krivūlę Punske atvyko ne tik keturiolika teatrų iš Lietuvos ir Punsko, bet ir gausus būrys žiūrovų

Lietuvoje vaidinimas nuo seno turi svarbios sakralinės prasmės. Be reikalo mūsų teatrui bandoma primesti pramogos ar dabar madingo šou vaidmenį. Iš viduramžių ateina įdomūs jėzuitų paliudijimai: “Miškuose, vidutinio aukščio kalnelyje, rytojaus dieną po šv. Petro šventės vykdavo didžiulis žmonių susirinkimas, vadinamas “Vialnio turgialis“, kitaip tas susirinkimas vadinasi “Zaysle“. Jų metu bendrai abiejų lyčių liaudis su dideliu prietaringumu atsidėdavo girtuokliavimui, kuris tęsdavosi ištisą dieną ir dvi naktis. Tuo tarpu visų vyrų prievolė tuose žaidimuose buvo turėti kirvį; jais iš pradžių žaisdavo, o paskui pradėdavo tokias kruvinas žaidynes, kad kiekvienais metais jie skirstydavosi iš tos vietos pralieję daug kraujo ir labai retai be žmogžudystės“ (Lebedys J. Lietuvių kalba XVII-XVIII a. viešajame gyvenime. V., 1976. P. 211). Lietuvių žaidimus nedraugingas liudytojas vadina velnių sueiga, bet kartu pripažįsta, kad jie žaisdavo. Dabar sakytume, kad piliakalniuose vykdavo apylinkės jaunų vyrų turnyrai: tam tikras scenarijus, sukurtos reginių situacijos, tikra kova, tikri ginklai, minios reakcija, dramatinė įtampa.

Panašiai buvo ir spaudos draudimo laikais: susirenka į slaptą lietuvišką vaidinimą klojime, bet žandarų pavojus yra tikras. Žmonės patys ateidavo į spąstus ir dažnai tos vakaronės baigdavosi katorga Sibire.

Partizanų generolas A.Ramanauskas-Vanagas irgi liudija, kaip pabėgę iš čekistų kalėjimų ir tardymų vyrai savo draugams miškuose vaidindami atkartodavo gyvenimą saugumo rūsiuose (Ramanauskas-Vanagas A. Daugel krito sūnų.V., 1992. P. 209, 268).

Dabartiniais metais šaukiamos klojimo teatrų krivūlės irgi išlaiko tą patį senąjį sakralinį mūsų tautos kultūros klodą. Jau du dešimtmečiai, kai atgaivinti suvažiavimai klojimuose. Kaip bičių spiečius kaimiškieji teatrai susimeta tai į Jono Basanavičiaus sodybą Ožkabaliuose, tai Zastaučiuose, kur restauruota vežimų teatro pradininko Juozo Vaičkaus tėviškė, tai į senąjį Ivanauskų dvarą Paragiuose arba Didžiulių sodybą Griežionėlėse, Telšių ar Agluonėnų skansenus-atkurtas valstiečių sodybas. O kur dar poeto A.Miškinio sodyba (Utena) ar Antano Jasūdžio klojimas Biliakiemyje, ar Jurbarkas su K.Glinskio ir P.Cvirkos tėviškėmis, Rusnės klojimo teatras, Laukuva, Margionys, Tautkaičiai, Kurtuvėnai, Palėvenė...

Ką tik Lietuvos klojimo teatrai grįžo iš Punsko devynioliktosios krivūlės. Šiais metais šis lietuviškas kraštas šventė lietuviško vaidinimo šimtmetį. Seinų ir Punsko žmonės mūsų kultūrai yra labai svarbūs. Apie anų dienų lietuviškus vaidinimus tame krašte spauda rašė, kad „pirmas vaidinimas įvyko Vilkpėdžių sodžiuje. Vaidinta komedijos Šatrijos Ragano „Marytei nepasisekė“ ir Keturakio „Amerika pirtyje“. Šio vaidinimo rengėjas – vietinis mokytojas lietuvis A.Laukaitis bei Vilkpėdžių jaunimas. Pertraukų metu publika sulaukė malonios staigmenos – dainų bei orkestro, kurį sudarė keli smuikai, armonikos, būgnelis su skambučiais. Ypač patiko smuikų griežimas. Vaidinimas buvo pats didžiausias sodžiaus šviesuolių įrodymas, kaip galima dorai ir kultūringai praleisti laisvalaikį kaime be alaus ar degtinės. Todėl padėkos žodį reikia tarti vietiniams mokytojams, kurie nešė šviesą ne tiktai mokydami vaikus skaityti ir rašyti, bet ir žadino Tėvynės ir gimtosios kalbos meilę, kuri carinės Rusijos buvo užgožta ir laukė savo lemtos valandos“ (Šaltinis. 1907. P. 236). Nurodomas ir kitas vaidinimas prie Punsko, Seivų dvare. Ten irgi suvaidinta Keturakio „Amerika pirtyje“, bet čia dar pirmą kartą sugiedota “Lietuva,Tėvyne mūsų“. Šis lietuvių vakaras ypatingas dar ir tuo, kad vyko neįprastoje aplinkoje. Ilgas dvaro mūrinis tvartas, dengtas lentelėmis, išvalytas ir pabarstytas smiltimis, iškaišytas medžių šakomis, o už sienos kai kada girdėjosi naminių gyvulių balsai. Stebino visus, kaip žmonės sugeba iš nieko įrengti tokią puikią salę. Štai ką sugeba suruošti susivieniję lietuviai“ (Šaltinis. 1907. P. 440). Rašoma ir apie „Žiburio“ draugijos surengtą Žemaitės „Trijų mylimų“ vaidinimą Seinuose: „Lietuvių teatras Lietuvos pakraščiuose įrodė, kad Seinai esą lietuvybės gimtinė, kurioje teatras gali daug ką nuveikti, skatindamas dzūkų tautinius jausmus, stiprindamas vienybę ir brolybę“ (Šaltinis. 1907. P. 762). Seinijos krašto kiekvienas kaimas minimas kaip atskira tvirtovė , kuri kaunasi už savo kalbą, tikybą ir kultūrą visomis įmanomomis priemonėmis („Seinijos gyvenvietės ir gyventojai“. Sudarė Juozas Paransevičius. Punskas, 2001). Vien kaimų pavadinimai skamba kaip lietuvybės litanija: Eglinė, Šlynakiemis, Agurkiai, Vaitakiemis, Vidugiriai, Egliniškis, Giluišiai, Klevai, Degučiai, Kreivėnai, Beržalaukis, Baltaversmiai, Smalėkai, Žagarai, Raistakiemis, Ožiniai, Navinykai, Vilkapėdžiai, Burbiškės... Ir kiekvienas kaimo vardas ateina per sunkų kaimo likimą, savą istoriją.

Kad ir Burbiškės. „1920 m. lenkų administracija likvidavo lietuvišką mokyklą ir jos vietoje įkurdino lenkišką. Kaimo ūkininkai į ją savo vaikų neleido. Mėnesio pabaigoje į kaimą ateidavo policija, suimdavo visus tėvus ir, surakinę geležiniais pančiais, varydavo į Seinus. Bausdavo pinigine bauda po vieną zlotą už kiekvieną praleistą dieną, gąsdindavo kalėjimu, po to paleisdavo namo. Burbiškiečiai turėjo daug rūpesčių dėl lietuviškų pamaldų Seinų parapijos bažnyčioje. 1946 metais Seinų parapijos klebonas netikėtai nutraukė lietuviams pamaldas. Klebono sprendimą patvirtino Lomžos diecezijos kurija. Ta lenkų grupė, kuri stengėsi lietuvius pašalinti iš jų pačių parapijos bažnyčios, savo nekultūringu ir antireliginiu elgesiu blogai pasitarnavo lenkų tautai bei lietuvių-lenkų tautų santykiams“ (Jonas Pajaujis. Aušra. 1984, Nr. 8). Ir netik lenkai ir vokiečiai alino kraštą. „1939 metų pabaigoje gestapas vienu laiku visame lietuvių gyvenamame plote suėmė 54 lietuvius, pasižymėjusius tarpukario metais kultūrinėje ir švietimo veikloje. Jau pirmaisiais okupacijos metais hitlerininkų pavedimu vietiniai folksdoičiai išgriovė ir sunaikino visame krašte kryžius, koplytstulpius ir kitus liaudies pastatytus religinio kulto objektus. Šalia kitų sudaužė ir kunigaikščiui Vytautui pastatytą paminklinį kryžių“ (ten pat).

O svarbiausia, kad visuose Seinų krašto kaimuose vykdavo tas pats. Kažkas vokiečiams skundė, nurodydavo veiklesniuosius, suvedinėjo sąskaitas atėjūnų rankomis. Bet lietuvis nebūtų lietuvis, jei nesusirastų savo vargui ir skriaudai atsvaros. Įkuriamos Šv. Kazimiero kultūrinės draugijos, kuriose susitelkę inteligentai ir jaunimas ar ūkininkai ėmėsi pozityvios kūrybinės veiklos. Petras Vitkauskas sudarė ir išleido knygą „Lietuvių klojimo teatro kronika Punsko ir Seinų krašte“ (Punskas. 1999), kur surinko visas prieinamas žinias apie kaimiškąjį teatrą nuo 1907 iki 1939 metų. Tik aprašytų vaidinimų jis priskaičiavo per 392, o kiek dar buvo tokių, kurių niekas spaudoje nepaminėjo arba bijojo minėti. Teatras buvo engiamo lietuvio stiprybė. J.Pajaujis rašė: „Gerai, kad jau tas laikotarpis priklauso praeičiai“. Skaitome Lenkijos vyskupų 279 konferencijos Vygriuose sveikinimą Lietuvos vyskupams ir širdis dreba. Po kelių šimtmečių girdimi popiežiaus Jono Pauliaus II testamentiniai priesakai: „Tamsūs debesys po tiekos kančios ir vargo metų atsitolino nuo Lietuvos. Lenkai ir lietuviai yra pašaukti bendradarbiauti, o pirmiausia suprasti vienas kitą, kad tvirtėtų vienas tikėjimas, ta pati viltis ir meilė“ (Lietuvos aidas, 2006. P. 6).

Taigi švęsdamas karaliaus Mindaugo karūnavimo dieną, Punsko lietuvių klojimo teatras 2006 m. liepos 8-9 d. į Seinų kraštą iš visos Lietuvos sušaukė teatrų suvažiavimą arba Devynioliktąją klojimo teatrų krivūlę. Atsiliepė keturiolika teatrų: Agluonėnai, Kalvarija, Kruopiai, Žemaitkiemis, Taukaičiai, Suvalkai, Marcinkonys, Seinai, Viešintos, Kretinga, Kelmė ir net du teatrai iš Punsko.

Per gražias, javais apsėtas kalveles vingiuotu keleliu įsiritome į Punską. Pralėkėme Punsko ežerą, telkšantį prie pat neogotikinės bažnyčios, Liepų gatvę, Dariaus ir Girėno gatvę ir, sustoję Adomo Mickevičiaus gatvėje, pasiklausėme kelio į Kovo11-osios gatvę. Dailiai dzūkuodama mergina mums liepė važiuoti atgal ir pasukti į kairę Gegužės gatve. Punske dar gyvena per 80 proc. lietuvių. Sumaišėme laiką – reikėjo pagal Lietuvos laiką valandą vėliau, o mes atvažiavome valandą anksčiau. Susidarė dviejų valandų skirtumas.

Kokie gražūs ir patogūs Punsko lietuvių kultūros namai. Daug patalpų, moderni scena, erdvūs svečių kambariai, kavinė. Pusryčiams apkrauti stalai vaisiais iš pietų kraštų ir savų sodų, sultimis, pjaustyto kumpio ir Punsko skilandžio, kavos, visokių arbatų ir net keletas pakelių pieno.

Kiemo aikštėje rikiuojasi teatrų vėliavos. Priekyje – spalvinga mūsų Trispalvė. Paskui Mokyklos gatve, Seinų keliu orkestrui grojant patraukiame į skanseną-lietuvio sodybą. O sodybą sudaro keturi rąstiniai, šiaudais dengti pastatai: dviejų galų troba, svirnas, tvarteliai ir klojimas. Jie išsidėstę taip, kad sudaro uždarą erdvų kiemą. Dalis trobesių perkelta iš lietuviškų kaimų ir čia atsinešė savo lietuvybės dvasią. Ypač įdomi troba su didele rakandų prikrauta priemene, gryčioje – audimo staklės, duonkepė krosnis, didelis šeimynos stalas ir kitame gale jaukūs miegamieji (alkierius) – lovos su tekintais lovūgaliais, rankdarbiais, karpiniais ant langų. Tai namų Motinos gyvenimas. Viso ūkio galva daugiau laiko praleisdavo kluone: javapjūtė, javų džiovinimas, kūlė ir grūdų vėtymas, linamynės. Linamynės ilgos – nuo bulviakasio iki viduržiemio. Nubrukti linai šukuojami kaip kasos, linų blizgančios saujos susukamos mažomis grįžtelėmis ir supinamos kasomis. Dar lieka pakulos, pašukos ir pašukėlės. Bet svarbiausia, kad didieji darbai vykdavo talkomis, o po to patalkiai su vaidinimais, pokštais, šiaudinėmis baidyklėmis, dirvolikomis, persirengėliais: kipšai, žydai, čigonai, kuršio įbrukimas į kaimyno kluoną. Skansenas, arba valstiečio vienkiemis, dar tebesaugo žmogaus gyvenimo aromatą su jo gimimo, paauglystės, vestuvių, neapykantos, meilės, vargo, džiaugsmo prisiminimais. Ir mirtis čia, sodyboje, neprasilenkia su žmogumi. Žmogaus ir gamtos nuolatinis ryšys mus dar jaudina savo viltingais pavasariais, vaisių branda ir baugiais, lietingais rudens vakarais. Todėl klojimo teatras mums negali būti pramoga. Mes čia dar jaučiame savo likimą. Klojimo teatrų krivūlės yra ta grandis, kuri dar gyvai jungia mus su mūsų protėviais. Čia mūsų dvasia atsigauna, čia mes kartu galime išgyventi savo praeitį, savo dabartį ir apmąstyti savo ateitį.

Punsko krivūlė kartu atskleidė ir vieną mūsų kūrybinę problemą. Dar B.Sruoga yra aiškinęs, kad klojimo arba tautodailinis teatras privalo turėti mokytą ir gabų vadovą. Kada atlikėjai yra profesionaliai neparuošti, teatro vadovas privalo surasti vaidinimo būdus ir priemones tokias, kurias vaidintojai galėtų lengvai įveikti. Dėl artisto kaltės vaidinimas negali būti prastas. Gero režisieriaus rankose ir pagalys vaidina. Ir Punsko krašto teatrinė patirtis rodo, kad vaidinimai pavykdavo, kai jiems vadovaudavo iš miestų grįžę pramokyti studentai (M.Kraužlys, J.Pajaujis) arba šviesūs mokytojai (V.Dubauskas, J.Kazlauskaitė, E.Liutkevičiūtė), gabūs muzikantai, chorvedžiai (K.Cibulskis, A.Puniškis, V.Valinčius).

Šiais metais į Punską suvažiavo teatrai, kurių vadovai režisūros mokėsi Klaipėdos universitete, daug metų praktiškai dirbdami kaimuose ir miesteliuose kūrė savitą liaudies vaidinimo metodiką. Tai ryškiai jaučiasi ir matosi jų darbuose, teatrų suformavime. Jie žino liaudies vaidinimo savitumą, žino, ką nori iš teatro išgauti, ką pasakyti ir, svarbiausia, kaip pasakyti. Atvažiavo ir tokie teatrai, kurių vadovai surenka trupę ir kolektyviai perskaito tai, ką autorius užrašė. Ir vienu, ir kitu atveju yra gerai ir jų darbas vertingas. Bet, deja, teatras greta literatūros, verbalinės informacijos privalo sukurti ir savo veiksmo, vertinimų, prisitaikymų, pasakojimo kalbą. Reikia kurti ženklus, apibendrinimus, situacijas, kurias lengvai galėtų suvaidinti savamokslis artistas, o žiūrovas galėtų atsekti naujas prasmes.

Čia nėra jokio prieštaravimo. Tautodailinis teatras, kaip ir kiekviena tautodailės arba žmonių laisvo reiškimosi forma, yra labai vertingas bendražmogiškąja prasme. Išskirtinumas tik tas, kad teatras yra ne pavienių individų, bet kolektyvinės raiškos forma. Medžio drožėjui, gintaro meistrui vadovo nereikia, o kapelai, giedotojams ir teatrui reikalingas vedlys. Jeigu bendruomenė pripažįsta, kad žmonių muzikavimas yra pozityvios veiklos sfera, tai valstybė turėtų tą kryptį pripažinti prioritetine ir rūpintis, kad būtų sudaromos palankesnės sąlygos, rengti vadovus arba vedlius. Čia yra visuomeninis interesas. Tautodailinis teatras yra to vertas. Visuomenės savikūros ir savistabos procesuose tautodailinis teatras visada dalyvauja ir vaidina didžiulį vaidmenį. Jis teigiamai veikia aplinką ir reguliuoja žmogaus dvasinį gyvenimą. Teatras – kaip dvasinės pusiausvyros instrumentas. Jeigu tautodailinis teatras sunyks, mūsų visuomenė garmės į sudaiktėjimą, į susvetimėjimą, stiprės neviltis ir depresija, prarasime sugebėjimą transcendentiškai mąstyti, – šiapus ir anapus, – išsitrins dieviškoji ir įsigalės gyvuliškoji žmogaus prigimtis. Bijau, kad jau niekam tie reikalai neberūpi. Punsko krivūlė irgi lyg patvirtina tas abejones. Dar 1992 metais penktoji klojimo teatrų krivūlė savo spektaklius vaidino Punsko krašto tolimuose kaimuose. Į sodybas vaidinimų pasižiūrėti rinkosi žmonės šeimomis, po spektaklių vėl visi, susėdę po obelim, vaišinomės, giedojome, pasakojome nutikimus ir išgyventas sakmes... Praėjo keturiolika metų ir devynioliktosios klojimo teatrų krivūlės Punsko kaimai nebematė. Kažkas sunkaus užgulė širdį. Žmonės jau nublokšti, gal dar gyvi, bet jau atplėšti. Lietuviškumas, kaip bendražmogiška vertybė, atmetama. Kažkokia didelė jėga akivaizdžiai ir įžūliai stumia visą mūsų humanitarinę kultūrą į paribį. Punsko broliai palikti vieni. Ir ne tik ten. Ar būtų įmanoma humanitarinė krizė Lietuvos universitetuose be tos vulgarios ir užslėptos jėgos? Kas galėjo patikėti? Režisieriai, kaip ir kunigai, buvo ir yra labai svarbūs žmonės toje lietuvybės gynimo ir įtvirtinimo kovoje. Man atrodo, kad jie todėl planingai ir netenka globos, taip sparčiai siaurėja jų laukas.

Dabar dar nors Punsko teatras stiprus. Jam daug savo metų atidavė režisierė Teklė Paransevičienė. Tik jos dėka Lietuvos teatrai kasmet dar nuvyksta į Punską ir punskiškiai lankosi Lietuvoje. Jos išradingumo dėka šiais metais prie skanseno, didžiuliame lauko akmenyje, savo forma taip panašiame į Lietuvos žemėlapį, iškalti žodžiai „100 metų lietuviškam vaidinimui Punskas 2006“

Aš vėl galvoju apie popiežių Joną Paulių II. Kaip būtų gerai, kad atsitolinę „tamsūs debesys“ nebeužslinktų ant Lietuvos, kad galėtų „tvirtėti tikėjimas, viltis ir meilė“. Šviesus Popiežius, šviesi ir jo pranašystė. Duok Dieve!

Jurgio PARANSEVIČIAUS nuotraukos

© 2006 „XXI amžius“