|
Žemaitijos režisieriaus sėkmė
Antrojo pagal dydį Latvijos miesto Daugpilio dramos teatras birželio 30 dieną Tarptautiniame jaunimo ir vaikų teatro festivalyje parodė kompozitoriaus I.Kalmano Karambolina spektaklį. I.Kalmano operetės Monmartro žibuoklė inscenizacijos Karambolina premjerą, latvių aktorių trupės suvaidintos Daugpilio valstybinio dramos teatro scenoje, galime laikyti tarptautinio lygio spektakliu.
Kabaretas (pranc. cabaret) atsirado XIX amžiuje Prancūzijoje, kurioje vakaro programą (eilėraščius, kupletus, vaidinimėlius) atlikdavo šokdami, dainuodami, muzikuodami smuklėje ar restorane susirinkę aktoriai. Karambolinos inscenizacijos autorius ir režisierius dr. E.Mažintas.
Stebėdama spektaklį įsitikinau, jog sena, bet meistriškai subtiliai realizuota idėja gali būti šimtą kartų pakartota, jei ji bus tik stipraus talento įkūnyta. Pagrindinis-architektūrinis režisieriaus E.Mažinto Monmartro suvokimas, kaip ir dera, istoriškai yra legendinė kalva su savo baltumu spinduliuojančia Sacre-Ceuro (Švč. Jėzaus Širdies) katedra. Spektaklyje tai įkūnija aprėmintojo paveikslo mizanscena. Šį paveikslą žiūrėdami suvokiame, kaip režisieriaus parodiją būtiškojo ir buitiškojo išgryninimo vyksme. I.Kalmano muzika ir scenoje kunkuliuojantis veiksmas leidžia laisvai kiekvienam žiūrovui interpretuoti Monmartro gyvenimą istorinėje sekoje.
Spektaklis yra labai vientisas. Gerai juntamas jaunos teatro latvių aktorių trupės darbinis susiklausymas, psichologinė motyvacija ir partnerystė. Gal taip yra todėl, kad neseniai teatrinę mokyklą universitete baigę aktoriai artimi vienas kitam savo amžiumi. Nors juntamas ir išskirtinis aktorės Julijos Laha (jaunos emancipuotos poetės Anri vaidmenyje) lyderiavimas. Ji nepaprastai išraiškingai žongliruoja savo mimika, nuotaikomis, sceninės išraiškos priemonės, mizanscenos, atrodo, lyg specialiai šiai nuostabiai aktorei sukurtos. Žiūrint Karamboliną negali nejausti, jog spektaklio kūrėjai puikiai išnaudojo visas šios aktorės vidinio žavesio ir vaidybinės raiškos priemones.
Labai įspūdinga spektaklio choreografija (Sofija Baiti ir Maris Pūris): sėkmingai aktoriai dainuodami šlageriais tapusias dainas, šoka stepą (pirmą kartą Baltijos šalių teatro istorijoje nuo pokario laikų?), šokio ir žodžio bei veiksmo sintezėje atskleisdami praėjusio amžiaus trečiojo dešimtmečio subkultūrų, socialinių santykių modelius, taip pat kultūros ir civilizacijos, diktatūros ir mito, simbolio, ritualo ir žaidimo prigimties ir teatrinio auklėjimo poreikius, interesus bei konfliktus. Nacionalsocialistinė globalizacija tada pasireiškė per tiesiogines Sovietų Sąjungos ir Vokietijos ideologinės ir karo imperijos pramonės investicijas. Ji buvo pateikta stepo etiudų kryptinga mozaika. Scenoje tarsi atgijo Europos tautos, įsitraukusios ir netrukus tapusios globalinėmis žaidėjomis Stalino ir Hitlerio padiktuotoms taisyklėmis įgyvendinti.
Įtaigios scenos su kaukėmis: Hitleris, Stalinas, Musolinis ir visus diktatorius išvarantis Č.Čaplino personažų pokštavimai demonstruoja to laikmečio diktatoriškų asmenybių ir visuomenės konfliktą, jėgos ir valdžios, demokratinių ir totalitarinių kultūrų konfliktą. Mano kolegos dažnai Lietuvoje besilankantys prancūzai apgailestauja, kad Baltijos šalių teatruose retai galima pamatyti subtilaus skonio tikrai prancūzišką spektaklį. Esu įsitikinusi, kad menine komunikacija, muzikine recepcija Daugpilio dramos aktorių ir statytojų impresionistiškai jautrus scenos kūrinys dviejų lauko struktūrų pjūvyje dramatiškėjanti bei psichologinės vidinės įtampos ir polemikos dialogui atviraujantis kabaretas Karambolina nudžiugintų išrankiausią prancūzų kultūros žinovą.
Kurdamas spektaklį Latvijoje, lietuvis režisierius dr.E.Mažintas (įdomu tai, kad menininkas, baigęs muzikinės režisūros studijas pas prof. B.Pokrovskį, nenori režisuoti spektaklių Lietuvoje) tobulai ir visiškai įgyvendina savą sumanymą, geopolitiškai aktualizuodamas I.Kalmano operetę. Kaimiškojo Monmartro personažai, išvydę dienos šviesą 1930-ųjų metų Paryžiuje, lyg nugyvenę visą socializmo klestėjimo ir žlugimo laikotarpį, persikūnija į tikras ir menamas XXI amžiaus priešaušrio ir aušros personalijas kažkokioje Rytų Europos geografinėje provincijoje, kur palieka neribotą galimybę sudėlioti valstybinės svarbos personalijas ar tai Latvijoje, ar kur kitur. Menininkas kuria savo laikui. Prancūziškame dramos teatro spektaklyje akivaizdūs ženklai liudija apie pavojus laisvos ir nepriklausomos asmenybės formavimui, apie dorovinių ir moralinių idealų siekius pragmatiškoje visuomenėje. Latvijos valstybinio teatro spektaklis poetiškumu, socialinėmis aktualijomis ir pilietiškomis intencijomis artimas praėjusio amžiaus 30-ųjų meto integralinės dramos teorijos kūrėjo Maurice Brillanto ir vieno geriausių to metų Paryžiaus režisierių Gastono Baty idėjoms. Kas nėra ragavęs kartėlio, tas nežino, kas yra saldumas.
Irena KARALIENĖ
Vilniaus pedagoginis universitetas
© 2006 XXI amžius
|