Pirmasis puslapis
Atmintis
Darbai
Kultūra
Nuomonės
Valstybė
    ir bažnyčia
Žvilgsnis

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Atgimė senovinė bitininkystė

Rūta Averkienė

Senosios bitininkystės paslaptis žino (iš kairės): Vytautas Tamulevičius ir Algis Svirnelis Autorės nuotrauka

Neseniai pirmieji smalsuoliai buvo pakviesti aplankyti pačiame Musteikos kaimo pakraštyje, sunykusios sodybos vietoje atidarytą senovinės dzūkų bitininkystės klėtį-muziejų, šalia jo įkurdintą 35 kelminių avilių bityną, paskanauti šiųmečio medaus su koriu ir pamatyti, kaip senovės dzūkai kopinėjo biteles.

Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojams, stropiai besistengiantiems bent šiek tiek sustabdyti negrįžtamai praeitin nuvilnijantį mūsų protėvių gyvenimą, puoselėti senuosius dzūkų amatus ir verslus, prisiminti ir atgaivinti senąsias tradicijas, seniai kirbėjo mintis atgaivinti ir senosios bitininkystės tradicijas.

Pasak Dzūkijos nacionalinio parko direktoriaus pavaduotojo Eugenijaus Drobelio, tam puikiausiai tiko senasis Musteikos kaimas, kuriame dar iki šių dienų išlikęs bendruomeninis gyvenimo būdas, kuriame dar gyvos šimtametės bitininkavimo tradicijos. Kaime iki šiol gyvena keletas bitininkų, kurie augina vietinių rūšių biteles ir puoselėja šį baigiamą pamiršti verslą. Musteikoje prižiūri biteles senoviškai – kelminiuose aviliuose. Miškuose apie Musteiką yra išlikę nemažai drevinių pušų, kuriose anksčiau buvo veisiamos bitės. Senieji bitininkai žino, kaip sunku paruošti drevę.

Kiekvienas, apsilankęs Musteikoje, dažnoje sodyboje išvys senų, dabar, deja, jau nebenaudojamų avilių.

Siekiant išsaugoti šio kadaise Dzūkijoje labai paplitusio verslo tradicijas, visuomeninė organizacija „Biota“, kurios vadovas yra E.Drobelis, parengė projektą „Tradicinės bitininkystės puoselėjimas ir natūrinių pievų išsaugojimas Musteikos kaime“. Jam buvo skirtas Jungtinių Tautų vystymo programos Pasaulio aplinkos fondo mažųjų projektų programos finansavimas – 60 840 litų. Bendra projekto vertė – 175 tūkst. litų. Kiti finansiniai parteriai – VĮ Druskininkų miškų urėdija, Dzūkijos nacionalinio parko direkcija.

E.Drobelis, pasidžiaugęs, kad pavyko įgyvendinti unikalų ir labai reikalingą projektą, dėkojo į Musteiką susirinkusiems rėmėjams: projekto koordinatorei Nedai Leonavičiūtei, Druskininkų miškų urėdijos urėdui A.Klimui, VšĮ „Gamtos paveldo fondo“ atstovams bei Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojams, talkinusiems statant pastatą muziejui bei prisidėjusiems prie bityno įrengimo.

Jis sakė, jog čia įsteigtas ne tik muziejus. Nuo šiol Musteikos kaimo pakraštyje dūgs ir iš kaimo pievų medų į kelminius avilius neš bitės. O tų, kurie norės pamatyti dreves medžiuose, lauks už penketo kilometrų, pačiame Čepkelių pelkės pakraštyje, įrengtas drevinės bitininkystės pažintinis takas.

Steigiant muziejų, buvo surinkti ir naujai pagaminti 25 įvairių tipų skirtingiems laikams būdingi kelminiai aviliai, išskobta dešimt drevių medžiuose, pagaminti aštuoni senoviniai įvairių tipų rąstiniai bei lentiniai aviliai. Į aštuoniolikoje iš jų skaniausią medų neša vietinių veislių bitės. Dzūkijos nacionalinio parko lėšomis buvo įsigyti kiti muziejiniai eksponatai: namų apyvokos daiktai, bitininkavimo įrankiai, tradicinių amatų bei verslų pavyzdžiai, nupirkta bitininkavimui reikalinga įranga. Tolesnę bityno ir muziejaus priežiūrą atliks Dzūkijos nacionalinio parko direkcija. Projekto metu prie Musteikos upelio atkurta dalis beužaugančių pievų. Druskininkų urėdijos lėšomis dviejų hektarų teritorijoje iškirsti krūmai ir menkaverčiai medeliai. Taip bus sudarytos sąlygos atsikurti natūralių pievų bendrijoms ir tarpti retiesiems augalams. Tolesnę pievų priežiūrą atliks Musteikos kaimo gyventojai ir Musteikos girininkijos darbuotojai.

Musteikoje gyvenantis ir nuo šiol vyriausiuoju šio bene pirmojo tokio bityno Lietuvoje šeimininku sutikęs būti Dzūkijos nacionalinio parko darbuotojas Romas Norkūnas priminė, jog senovines Musteikos ir aplinkinių kaimų bitininkavimo tradicijas aprašė dar prieš gerą šimtmetį pažintį su Čepkelių raistu ir Gudų giria pradėjęs bei visiems laikams juos pamilęs profesorius Tadas Ivanauskas. Legendų apie bites nepamiršo užrašyti ir Vincas Krėvė: „...tik viena bitutė prašė Dievulį, kad jai būtų leista nuolat dirbti Dievo garbei, žmogaus naudai...“. Net ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statute, išleistame 1588-aisiais ir galiojusiame 250 metų, buvo parašyta, kad, žmogus, pavogęs bičių šeimą iš drevinio medžio ar avilio ir sugautas su įkalčiais, teisiamas mirties bausme.

R.Norkūnas papasakojo, kaip biteles prižiūrėta senovėje, kaip jos garbintos. Buvo gerbiami ir bitininkai, paskui juos pulkas vaikų vaikščiodavo. Senovėje, sako, vašką spaudė kaip sūrį, sudėję jį į specialų maišą. Anot jo, prižiūrint kelminių avilių bityną, pasitarnaus senųjų kaimo bitininkų patirtis.

Nors paskutinis bitininkas Juozas Miškinis iš Marcinkonių, mokėjęs biteles kopinėti senoviškai, jau išėjo į Nebūtį, tačiau dar spėjo perduoti bitininkavimo paslaptis jauniesiems.

Šiam bitynui avilius išskobęs Algis Svirnelis, kaip tikras miškų dzūkas, didžiuodamasis dzūkiškai pasakojo, kad iš jo išmoko lipti į medį su senoviniu prietaisu – geiniu – kopinėti medaus. Paties pasigamintu geiniu Algis pademonstravo, kaip pasiekti storoje pušyje įrengtą drevę. Jis žino visokių gudrybių – virvė turi būti lininė, būtinai pinta. Bitininkas pademonstravo ir muziejėlyje pagarbiai sudėtus senuosius įrankius – peikeną, lentą vaškui spausti, kitus senovinius buities įrankius.

Tądien draugiškai nusiteikusios Musteikos bitelės leidosi apžiūrinėjamos lyg parodoje, o musteikiškis bitininkas Vytautas Tamulevičius demonstravo, kaip darbštuolėms it kokioms boružėms galima nebijant leisti ropoti rankomis ir net pabūti burnoje.

Baikštesniems buvo parūpintos bitininkų kepurės, o drąsesni net ir be jų apžiūrėjo, kaip gyvena ir dirba bitelės aviliuose, kokia skirtinga kiekvieno korio architektūra.
Musteikos bityną ir muziejų apžiūrėjęs rajono savivaldybės meras Vidas Mikalauskas liko patenkintas, kad entuziastų dėka senovinės tradicijos Dzūkijoje nelieka vien praeities reliktas. Jos tebepuoselėjamos ir saugomos. Rajono vadovas išreiškė viltį, kad šis naujai įkurtas bitininkystės muziejus ir bitynas it šviežias medus vilios ne tik šalies, bet ir užsienio turistus, taps tikru traukos centru.

Visi, išklausę senovinio bitininkavimo pradžiamokslį, galėjo skanauti korių medaus, grikinės „babkos“ ir kitų dzūkiškų vaišių.

E.Drobelis viliasi, kad, įvykdžius projektą ir paskatinus turistus lankytis Musteikos kaime, bus atgaivinti ir puoselėjami kiti gamtinei aplinkai palankūs verslai – įvairių krepšių pynimas iš balanų, vytelių ir šaknų, žvakių liejimas senoviniu būdu iš bičių vaško, rankšluosčių ir lovatiesių audimas, etnografinių patiekalų gamyba, uogų bei grybų paruošos. Jis įsitikinęs, jog Musteikoje tebegyvuojantis bitininkavimo amatas – neįkainojamas kultūrinis paveldas, kurio išsaugojimas yra svarbus globaliniu mastu.

Varėnos rajonas

© 2006 „XXI amžius“