Pirmasis puslapis
Darbai
Gimtasis kraštas
Katalikų
    bendruomenėse
Krikščionybė
    šiandien
Lietuva
Mums rašo
Nuomonės
Ora et labora
Pasaulis
Sportas

2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai

Gyvenimo versmė

Mindaugas BUIKA

Švč. Jėzaus Širdis

Benediktas XVI sveikinasi su Jėzaus Draugijos generaliniu vyresniuoju kunigu Pėteriu Hansu Kolvenbachu „L’Osservatore Romano“ nuotrauka

Popiežius iškelia Švč. Jėzaus Širdies kulto aktualumą

Vasaros pabaigoje pagausėjo liturginių iškilmių, skirtų Dievo Motinai. Išlaikant tam tikrą pusiausvyrą, norisi prisiminti ne mažiau reikšmingą Švč. Jėzaus Širdies garbinimą. Tuo labiau kad abu jie artimai susieti, ką nurodo ir kasdienio pasiaukojimo malda: „Visą dieną tau aukoju, Švč. Jėzaus Širdies ir Nekalčiausioji Marijos Širdie, – iš meilės“. Būtent meilės tema yra ypač svarbi popiežiaus Benedikto XVI mokyme apie pamaldumą Švč. Jėzaus Širdžiai, kuris padeda katalikams suvokti Dievo meilės beribiškumą ir jų pareigą taip pat mylėti kitus.

„Šio garbinimo ištakos glūdi pačiame Įsikūnijimo slėpinyje: būtent per Jėzaus Širdį pačiu aukščiausiu būdu buvo apreikšta Dievo meilė žmonijai, – sakė Šventasis Tėvas, prieš porą mėnesių susitikęs su maldininkais Romos Šv. Petro aikštėje Bažnyčios liturgijoje celebruotos Švč. Jėzaus Širdies iškilmių proga. – Dėl šios priežasties tikrasis pamaldumas Švenčiausiajai Širdžiai išlaiko visą savo teisingumą ir ypač patraukia sielas, trokštančias Dievo gailestingumo. Jame jie randa tą neišsenkantį šaltinį, iš kurio gali semti Gyvybės vandenį, gebantį sudrėkinti sielose atsivėrusias dykumas ir iš naujo išskleisti viltį“.

Popiežius Benediktas XVI taip pat priminė, kad „pasiaukojimas Švenčiausiajai Širdžiai buvo ir lieka daugelyje šalių šeimų tradicija, kuriose laikomas Švč. Jėzaus Širdies atvaizdas“. Ši tradicija žinoma ir nacionaliniu mastu: kaip tik praėjusioje Švenčiausiosios Širdies šventėje Meksikos vyskupai atnaujino šalies paaukojimą Švč. Jėzaus Širdžiai. Ši iniciatyva buvo iškelta, kai į Meksiką buvo atvežtas garsiosios Švenčiausiosios Širdies apaštalės, XVII amžiuje gyvenusios šv. Margaritos Marijos Abakok relikvijos. Pirmasis Meksikos paaukojimas Švč. Jėzaus Širdžiai įvyko 1924 m. spalio 11 d. per pirmąjį nacionalinį Eucharistinį kongresą.

Laiške Meksikos vyskupams jų šalies paaukojimo Švenčiausiajai Širdžiai atnaujinimo proga (popiežiaus Benedikto XVI vardu laišką pasiuntė Vatikano valstybės sekretorius kardinolas Andželas Sodanas) meksikiečiai katalikai yra kviečiami „atverti savo gyvenimą Dievo meilės slėpiniui, kad visose širdyse būtų sukurta tiesos ir gyvybės, šventumo ir malonės, teisingumo, meilės ir taikos karalystė“. Kartu su šiuo pamaldumu Šventasis Tėvas ragina tikinčiuosius stiprintis „Eucharistijos duona“ ir būti „tvirtai suvienytus su Kristumi, realiai esančiu Švč. Sakramente“, padrąsindamas juos „darniai bendradarbiauti kuriant visuomenę, vis labiau persunktą autentiškomis evangelinėmis vertybėmis“.

Minėtame susitikime su maldininkais Šv. Petro aikštėje popiežius Benediktas XVI pažymėjo, kad Švč. Jėzaus Širdies „celebravimas teisingu būdu sieja liaudiškąjį pamaldumą su tikru teologiniu pažinimu“. Iš tikrųjų, pradedant užuomazgomis, randamomis Šventajame Rašte, šį kultą per daugelį krikščionybės istorijos amžių vystė ir plėtė didieji Bažnyčios tėvai ir mokytojai, taip pat žymiausi mistikai. Svarbiausias naujųjų laikų dokumentas, patvirtintas ir analizuojantis išskirtinę Bažnyčios pagarbą Švč. Jėzaus Širdžiai, be abejonės, yra 1956 m. gegužės 15 d. paskelbta popiežiaus Pijaus XII enciklika „Haurietis aquas“.

„Šventasis Raštas skelbia, kad tarp dieviškosios meilės, kuri turi liepsnoti krikščionių sielose, ir Šventosios Dvasios, kuri iš tikrųjų pati yra Meilė, egzistuoja glaudžiausias ryšys, kuris aiškiai parodo visiems mums vidinę prigimtį to pamaldumo, kuris turi būti nukreiptas į Jėzaus Kristaus Švč. Širdį“, – rašo savo enciklikoje popiežius Pijus XII. Jis pažymi, kad šis Jėzaus Širdies garbinimas, kaip ypatingas religinio tikėjimo aktas, „reikalauja iš mūsų visiško ir besąlygiško atsidavimo ir pasiaukojimo meilei dieviškojo Atpirkėjo, kurio sužeista Širdis yra jio gyvas žymuo ir simbolis“.

Jėzuitų nuopelnai skleidžiant Maldos apaštalatą

Minint enciklikos „Haurietis aquas“ paskelbimo 50-ąsias metines, popiežius Benediktas XVI Jėzaus Draugijos generaliniam vyresniajam kunigui Pėteriui Hansui Kolvenbachui parašė laišką, kuriame pabrėžė, jog Švč. Jėzaus Širdies garbinimas įgyja tikrąją prasmę tik tada, kai Dievo meilės suvokimą žmonės išreiškia savo gyvenimą paskirdami Jo tarnystei. Šventasis Tėvas šiuo laišku norėjo dar kartą pabrėžti Jėzuitų vienuolijos ypatingus nuopelnus skleidžiant Švč. Jėzaus Širdies kultą Bažnyčioje nuo XIX a. vidurio per vadinamąjį Maldos apaštalatą.

Maldos apaštalato sąjūdis buvo įkurtas Prancūzijoje 1844 m. gruodžio 3 d. vieno jėzuito kunigo Ksavjero Gotrlė iniciatyva. Iš pradžių praktikuotas grupės jėzuitų seminaristų, netrukus jis išsiplėtė į visus Bažnyčios sluoksnius. Maldos apaštalato charizma apibrėžiama kaip sąmoningai ir aktyviai išgyvenamas krikštas, ypač bendrojoje kunigystėje, kuri yra skirta visiems pakrikštytiems tikintiesiems. Vienas svarbiausių Maldos apaštalato bruožų yra kasdienis paaukojimas visos savo asmeninės patirties ypatingoms Popiežiaus intencijoms, kurios Visuotinėje Bažnyčioje yra skelbiamos kiekvienam mėnesiui. Taip pat svarbu gyventi nuolatine atsiteisimo dvasia, kas yra išreiškiama konkrečiais artimo meilės ir socialinės paramos darbais. Pagaliau asmeninis ar šeimos pasiaukojimo Švč. Jėzaus Širdžiai aktas irgi suprantamas kaip specifinė krikštu gauto įsipareigojimo išraiška.

Kito jėzuito kunigo Anri Ramjero didžiųjų pastangų dėka Maldos apaštalatas XIX a. pabaigoje išsivystė į didžiulį katalikišką sąjūdį, anuomet Europoje ir kituose žemynuose turėjusį 35 tūkst. vietinių centrų su daugiau kaip 13 mln. registruotų narių. Paties sąjūdžio duomenimis bei remiantis kitais vertinimais, Maldos apaštalate dabar visuose žemynuose dalyvauja bent 50 mln. žmonių.

Maldos apaštalato Italijos skyriaus, vasarą surengusio enciklikai „Haurietis aquas“ skirtą specialų kongresą, nacionalinis direktorius Masimas Tadžis aiškina, kad tas popiežiaus Pijaus XII dokumentas išsamiai ir autoritetingai atsako į tuos priekaištus Švč. Jėzaus Širdies kultui, kurie pasirodė jau praėjusio XX a. viduryje ir ypač po II Vatikano Susirinkimo. Turima galvoje kartais netgi katalikų sluoksniuose pasitaikanti kritika dėl neva to pamaldumo perdėto „devocionalizmo“, „natūralizmo“ ir sentimentalumo, kas rodo nesupratimą jo tikrojo dvasingumo lygmenų.

„Mes esame įsitikinę, jog šiandienos pasaulyje yra didelis poreikis iš naujo suvokti, kad Dievas yra meilė, kad emocijomis grindžiama prisirišimas, o ne sentimentalumas yra esminis santykio su Dievu Jėzuje Kristuje bruožas, – aiškino M.Tadžis katalikų žinių agentūrai „Zenit“ duotame interviu. – Gailestingumo priėmimo ir davimo nuostatos yra tikrosios taikos pagrindas nuo šeimos iki tarpetninių ir tarptautinių santykių“. Būtent taip mokė popiežiaus Jonas Paulius II ir dabar moko Benediktas XVI. M.Tadžis priminė pirmosios popiežiaus Benedikto XVI enciklikos „Deus Caritas est“ mokymą, jog „kiekvienas, kuris nori duoti meilę, turi priimti meilę kaip dovaną“. Norint tapti „gyvojo vandens šaltiniu, reikia nuolat iš naujo gerti „iš pirminio šaltinio, kuris yra Jėzus Kristus, iš kurio pervertos širdies liejasi Dievo meilė“.

Pasaulis, kuriame yra daug tokių teigiamų dalykų, kaip antai: įspūdingų laimėjimų mokslo, technologijų, kultūros ir socialinėje srityse, kuriame kaip niekad stiprūs teisingumo, taikos ir solidarumo siekiai, visgi yra kupinas dviprasmybių ir sumaišties dėl materializmo ir vertybių krizės. O pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai pateikia aiškią nuorodą į tikrąjį Dievo įvaizdį ir gyvenimo prasmės gilumą. Pagaliau nereikia vengti ir jausmingumo, nes „gyvenimo kokybė priklauso nuo sentimentų kokybės“. Asmenybės centras yra širdis, kurioje vyksta minčių, sprendimų ir jausmų sintezė ieškant teisingo pasirinkimo, teigė M.Tadžis. Ir kaip tik „karališkąjį kelią“ parodo Jėzaus, Įsikūnijusio Žodžio, Širdis, kviesdama „su džiaugsmu semti vandenis iš to išganymo šaltinio“.

Tapti patikimais Dievo meilės skelbėjais

Laiške tėvui P.Kolvenbachui enciklikos „Haurietis aquas“ paskelbimo 50-ųjų metinių proga popiežius Benediktas XVI pabrėžia, kad ir dabar aktualiu krikščionių uždaviniu išlieka „stiprinimas ryšio su Jėzaus Širdimi, kad taip būtų gaivinamas jų tikėjimas išganomąja Dievo meile ir kad Jis geriau būtų priimamas jų gyvenime“. Išlaikydami žvilgsnį, nukreiptą į Išganytojo „pervertą šoną“, ir geriau pažindami bei patirdami Jo meilę, „mes ją galime liudyti kitiems“, paaiškina Šventasis Tėvas. Jis priminė savo pirmtako popiežiaus Jono Pauliaus II mintis, išsakytas jo 1986 m. spalio 5 d. laiške taip pat Jėzuitų vienuolijos generaliniam vyresniajam, kad „Kristaus Širdyje žmogaus širdis išmoksta pažinti tikrąją ir išskirtinę savojo gyvenimo prasmę ir savo paskirtį, suprasti tikro krikščionio gyvenimo vertę bei apsisaugoti nuo galimų žmogaus širdies paklydimų“.

Benediktas XVI savo laiške taip pat pažymi, kad Švč. Jėzaus Širdies kulto turinys atitinka tikrąjį dvasingumą ir krikščionišką pamaldumą, kuris yra toks pat senas kaip ir pati krikščionybė. Iš tikrųjų neįmanoma būti krikščioniu nenukreipus žvilgsnio į kryžių mūsų Išganytojo, „kurį jie perdūrė“ (Jn 19,37), kuris iš savo beribės meilės mums prisiėmė visos žmonijos nuodėmes, „mūsų negalias, sau užsikrovė mūsų ligas“ (Mt 8,17). Šis Dievo meilės suvokimas ir patyrimas, – kurie negali būti atskirti, nes vienas kitą palaiko – „padeda mums tapti labiau dėmesingiems kitų kentėjimams ir poreikiams“, rašo Šventasis Tėvas.

Jis priminė savo enciklikoje „Deus Caritas est“ išreikštą patvirtinimą, kad Dievas pirmasis dovanojo savo meilę mums ir to supratimas bei patirtis „įgalino mus atsiliepti į Jo meilės įsakymą“. Priimdami šį „meilės kultą“, kuris nuolat atnaujinamas Eucharistijos auka, tikintieji tampa mylinčiais žmonėmis iki visiško atsidavimo, tampa „patikimais Dievo meilės skelbėjais“. Kartu atsivėrimą šiai Dievo valiai reikia nuolat atnaujinti, nes tikroji meilė niekada nenutrūksta ir nesibaigia (plg. „Deus Caritas est, n. 17).

Šitaip tikrasis pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai tampa tikinčiajam svarbiu gyvenimo reikalavimu, darančiu įtaką jo santykiui su kitais žmonėmis ir pasauliu. „Jis paženklina visą kataliko egzistenciją, jai daro įtaką, parodydamas ir atskleisdamas naujas galimybes ir stengdamasis ją palaipsniui pertvarkyti į naują gyvenimo būdą, – teigia kunigas Luisas Mendizabalas, SJ, savo knygoje „Pamaldumas Švč. Jėzaus Širdžiai“, kurios ištrauką publikavo Kazachstano katalikų žurnalas „Credo“. – Rodyti pamaldumą Švenčiausiajai Širdžiai, vadinasi, suteikti Kristui tą vietą pasaulyje ir mūsų gyvenime, kuri jam teisėtai priklauso. Kristus iš mūsų reikalauja tos absoliučios meilės, kurios Jis reikalavo iš savęs savo žemiškajame gyvenime“.

Žinomas Šventojo Rašto ekspertas jėzuitas kardinolas Alberas Vanua interviu „Zenit“ pastebi, jog Naujajame Testamente kiek daugiau apie Jėzaus Širdį kalbama tik vieną kartą, kai pats Išganytojas sako: „Aš esu ramus ir nuolankios širdies“ (Mt 11,29). Tačiau ši frazė yra labai svarbi, nes tai vienintelis atvejis, kai pats Jėzus apibrėžia savo asmenines savybes, kurios patvirtinamos Evangelijoje aprašytuose Jo gyvenimo epizoduose, kuriuose parodoma Jo žmogiška užuojauta ir didelis jautrumas. Tačiau popiežius Benediktas XVI aiškiai pabrėžia, kad Šventosios Širdies garbinimas negali apsiriboti Jėzaus žmogiškumu, nes yra Dievo meilės pasauliui išraiška, kuri gali būti patirta ir tada paliudyta tik nukreipus žvilgsnį į Viešpaties perdurtą šoną, tikrąjį meilės šaltinį, aiškina kardinolas A.Vanua.

© 2006 „XXI amžius“